Rytinė kava senamiesčio fone

Rytinė kava senamiesčio fone

Būstas uostamiesčio širdyje vokietei tapo antraisiais namais

Klausytis garsiausių pasaulio džiazo atlikėjų iš savo buto terasos, ankstyvą vasaros rytą joje palaimingai gurkšnoti kavą ir grožėtis Klaipėdos senamiesčio vaizdais – tai prabanga, kuria gali mėgautis jaukaus būsto pačioje uostamiesčio širdyje šeimininkė.

„Įdomiausia, kad anksčiau, prieš atvykdama į Lietuvą, niekada nesiklausydavau džiazo, dabar jį pamėgau. Apskritai čia gyvendama daug ko išmokau“, – prisipažino Marija Luiza Knechtel.

Tik metus Lietuvoje padirbėti planavusiai vokietei Klaipėda netikėtai tapo antraisiais namais. Daugiau nei dešimtį metų iš vienos šalies į kitą pirmyn atgal keliaujanti moteris patikino, jog gyvena dviejuose miestuose.

„Būdama Lietuvoje sakau, kad važiuoju namo į Vokietiją, būdama ten – kad važiuoju namo į Lietuvą“, – šelmiškai šypsodamasi pridūrė ponia M.L.Knechtel.

Jau šią vasarą, pasibaigus sutarčiai su Klaipėdos universitetu, kuriame šiuo metu dirba, moteris ketino atsisveikinti su Lietuva, parduoti su meile kurtus namus Teatro aikštėje.

Tačiau netikėtai šiuos ketinimus teko atidėti – ne vieną kultūrinį renginį uostamiestyje organizavusi M.L.Knechtel neseniai sulaukė skambučio ir pasiūlymo prisijungti prie jai itin brangaus projekto, kurio kadaise nepavyko įgyvendinti.

Medinės sienos nesužavėjo

Aktyvios nuolat besišypsančios moters namų durys atviros visiems bičiuliams. Nemažas jų būrys tradiciškai suguža per Klaipėdos pilies džiazo festivalį, kad iš savotiškų VIP lože tapusių terasų galėtų pasimėgauti nuostabia muzikos švente.

M.L.Knechtel kuklindamasi teigė, jog nei įspūdingu interjeru, nei prabangiais baldais ar sietynais pasipuikuoti negalėtų. Tačiau prisipažino, jog ne kartą yra tekę išgirsti, esą jos namai turi ypatingą aurą, spinduliuoja jaukumu ir šiluma.

„Man svarbiausia, kad namie būtų jauku. Ir, žinoma, šviesu. O čia saulėta ištisą dieną“, – džiaugėsi būsto šeimininkė.

Neatsitiktinai pirmas darbas, kurio griebėsi naujoji buto savininkė, – baltai nudažė dryžuotus svetainės sienų apmušalus. Kokių nors radikalių pokyčių moteris atsisakė, nors jai ne viskas buvo priimtina. Iš pradžių M.L.Knechtel akis badė svetainėje ties lubomis įrengtas įmantrus karnizas. Susižavėjimo nekėlė ir medžio dailylentėmis iškaltos prieškambarių sienos.

„Tai ne mano stilius. Net negalėčiau pasakyti, kad tas butas mane pakerėjo, kai tik jį išvydau. Bet iš to, kas yra, stengiuosi sukurti tai, kas man patinka“, – sakė pašnekovė.

Lemtingas penktas kartas

M.L.Knechtel prisiminė skeptiškas vyro pastabas, esą jai niekada nepavyks šiame bute sukurti jai artimos erdvės. „Ir jis klydo“, – nusijuokė moteris.

Pašnekovė prisiminė, jog sutuoktinis apskritai prieštaravo jos įgeidžiui Klaipėdoje įsigyti būstą, mat Vokietijoje tai nepopuliaru. Paprastai gyvenama arba nuosavame name, arba nuomojamame bute.

Tad iš pradžių nuomininko dalios neišvengė ir M.L.Knechtel. Per trumpą laiką gyvenamąją vietą uostamiestyje jai teko pakeisti penketą kartų. Aštuntus metus nuosavame būste gyvenanti moteris šypsojosi, jog penktas kartas tikrai jau būsiąs paskutinis.

M.L.Knechtel šeimininkauja keturių kambarių bute, kurio erdvės suprojektuotos per du aukštus. Pirmame įrengta svetainė ir virtuvė, antrame – vonios, svečių ir darbo kambariai, miegamasis, dvi terasos priešingose namo pusėse.

Gausybė knygų, paveikslų ir antikvarinių vertybių – tai pirmi dalykai, krintantys į akis M.L.Knechtel namuose. Kone kiekvienas daiktas moters bute – eksponatas, kurį smalsu apžiūrėti, pačiupinėti. „Ir kiekvienas jų turi savo istoriją ir istoriją, susijusią konkrečiai su manimi“, – šypsojosi pašnekovė.

Pažadėjo padovanoti skrynią

M.L.Knechtel neslėpė, jog antikvariniai daiktai – jos silpnybė. Dalį jų moteris atsivežė iš namų Vokietijoje, dalį įsigijo įvairiuose Lietuvos antikvariatuose.

M.L.Knechtel tikino, jog daiktų, kuriais galėtų papuošti savo būstą, ji specialiai neieško. Veikiau koks atsitiktinai pamatytas daiktas įsiprašo apsigyventi jos namuose. Išimtis nebent galėtų būti įdomios konstrukcijos medinė kėdė, kurią moteris parsivežę iš Pietų Afrikos.

„Apie šias kėdes žinojau nuo seno – man jos labai patinka. Tikėjausi, kad kada nors tokią vis tiek rasiu“, – prisipažino pašnekovė.

Prie egzotiškų daiktų namuose puikiai dera ir įvairūs senoviniai lietuviški rakandai, dekoratyviniai dirbiniai.

„Ši lietuviška skrynia – XIX a. vidurio eksponatas. Ją visiškai atsitiktinai radau antikvariate Klaipėdoje. Kai tik pamačiau, pasakiau – tempiam į namus. Panašią turi ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, bet ši geresnė. Jei kada paliksiu Lietuvą, padovanosiu jiems saviškę“, – prižadėjo M.L.Knechtel.