Atėjo laikas griauti apleistus pastatus ir, atsiprašius gamtos, grąžinti į miestus žalumą. Tai daro pažangiausiai mąstančios pasaulio šalys. Gamtos vaistas reikalingas ir Lietuvos didmiesčiams.
Modernūs – žali miestai
"Pasaulis gręžiasi ne į dangoraižių, o į atvirų, gražiai sutvarkytų želdynų ir vandens miestuose gausą", – atkreipė dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) architektūros profesorius Vladas Stauskas, neseniai grįžęs iš Brazilijos, Rio de Žaneire vykusio pasaulinio landšafto architektų kongreso.
Pasak V.Stausko, ES dar 2002 m. priėmė Europos miestų ateities viziją. Joje pasakyta, kad turime vertinti savo istorinį siluetą, atsargiai elgtis su aukštybiniais pastatais. Laikoma, kad dangoraižiai yra daugiau naujųjų šalių miestų, neturinčių viduramžius siekiančios architektūros, bruožas. Miestų kokybė šiame dokumente vertinama pagal žaliųjų erdvių procentą. Žaluma turi įtakos ne vien estetikai, tai socialinė ir ekologinė būtinybė.
V.Stausko įsitikinimu, miestai turėtų būti tokie, kad žmonėms nekiltų noras savaitgalį veržtis kažkur toli prie ežero ar jūros, kad ir savo mieste jie rastų atgaivą. Architekto nuomone, neteisinga, jog miestiečiai tik per atostogas turi galimybę palaikyti ryšį su gamta.
Moderniais, pasak profesoriaus, dabar laikomi ne tie miestai, kuriuose kyla nauji pastatai, o tie, kuriuose kuriami nauji parkai, skverai, krantinės.
"Malonu buvo girdėti, kad į Rio de Žaneirą suvažiavę delegatai iš 34 šalių galvoja panašiai", – pripažino V.Stauskas.
Atkurs natūralią upės vagą
Kongrese buvo pristatytas ne vienas pavyzdys, kaip miestiečiams siekiama sugrąžinti natūralią aplinką. Antai JAV megapolyje Niujorke maždaug 4 km ilgio pramoninių uosto pastatų ruožą ketinama paversti poilsio zona.
"Niujorke kiekvienas kvadratinis žemės centimetras kainuoja milžiniškus pinigus. Nepaisant to, žemė skiriama ne komercijai, o visuomenei. Šis projektas įgyvendinamas savivaldybės lėšomis, pinigų atsiranda net ir sunkmečiu", – atkreipė dėmesį profesorius.
Kanados miesto Toronto atstovai kongrese pristatė projektą, ketinamą įgyvendinti upės, įtekančios į Ontario ežerą, deltoje. Čia taip pat buvo prieplaukų, sandėlių zona, o upė buvo paversta kanalu su gelžbetoninėmis krantinėmis. Šios bus griaunamos, atkuriama natūrali upės vaga. Čia rengiamasi įkurti sporto ir vandens parką.
Kinijos atstovai pristatė netoli Šanchajaus kuriamą vadinamąjį žaliąjį miestą.
Pasak V.Stausko, žaliųjų miestų idėjos buvo gyvos ir praeityje, dabar jos tarsi naujos. Tokio miesto statyba prasideda ne nuo gatvių tiesimo ar pastatų kėlimo, o nuo gamtinio karkaso sukūrimo. Pirmiausia apibrėžiamos teritorijos, kur nieko nebus statoma, vyraus žalieji plotai. Kai sukuriama žalioji ir mėlynoji infrastruktūra, tik tada pradedama galvoti apie statinius.
Pas mus dažniausiai viskas vyksta atvirkščiai.
Nustojome kurti parkus
Specialistai, pasak V.Stausko, siūlo ieškoti teisinių svertų, kad miestuose vyrautų ne vien pastatų, bet ir atvirų erdvių grožis. Galėtų būti nustatyta, kad, projektuojant miestus, su inžinieriais, transporto specialistais, architektais, urbanistais šiame darbe dalyvautų ir landšafto architektai. "Žmogus turi būti laimingas, kad gyvena šalia gamtos, o ne ieškoti jos už daugybės kilometrų", – įsitikinęs architektas.
V.Stausko manymu, miesto veidą pirmiausia atspindi tai, kaip atrodo daugiabučių namų kiemai, kur yra valstybinė žemė. Jie parodo, kaip valstybė rūpinasi savo žmonėmis, kurie gyvena kaip skruzdės.
Pats V.Stauskas daugiau specializuojasi kurortų landšafto architektūroje ir įžvelgia didelių netekčių. "Liūdna, kad Palangoje per šimtą metų nesukurta nė vieno naujo parko, o kiek naujų namų joje pastatyta?" – retoriškai klausė jis.
V.Stausko žiniomis, tarp Palangos ir Šventosios planuojamas ištisas miestas. Ankstesnė idėja, kad tiek pajūrio vasarvietes, tiek atskiras sanatorijas skirtų miškų masyvai, sunaikinama. Nauji parkai nekuriami ir didmiesčiuose.
Spragos – jau studijų metu
Lietuvos landšafto architektūros spragos prasideda nuo specialistų rengimo aukštosiose mokyklose. V.Stauskas apgailestauja, kad studentams suteikiamos labai kuklios landšafto architektūros žinios, o kai kur kurso apie atvirų erdvių tvarkymą apskritai nėra.
"Atvirų erdvių kūrimas – taip pat menas. Jei reikėtų sukurti erdves be didelių pastatų, panaudojant reljefą, augalus, vandenį, daugelis architektų būtų prasti specialistai", – įsitikinęs profesorius.
Pasak V.Stausko, žmonės dažnai klysta manydami, kad sklypą gali susitvarkyti patys, nors nemoka parinkti tinkamų šaligatvių medžiagų, augalų, nesugeba suformuoti reljefo.
"Kartais gražiausiai tvarkomų sodybų apžiūros būna primityvios. Jei sukuriamas mikrobotanikos sodas, skiriama pirmoji vieta. Tačiau kartais vienas medelis yra geriau nei gausybė augalų", – komentavo architektas.
Ne žmogus turi lįsti po žeme
Rasti realių receptų, kad miegamuosiuose mikrorajonuose automobiliai neliptų ant žaliųjų plotų, nėra paprasta.
Profesoriaus nuomone, kad ir kaip būtų brangu, turėtų atsirasti vis daugiau požeminių garažų. "Žemė turi būti skirta žmonėms. Dar Le Corbusier, modernizmo architektūros pionierius, maždaug prieš 80 metų numatė, kad automobiliai turi būti kišami po žeme, o ne žmogus. Taigi turėtų būti statomos ne požeminės pėsčiųjų perėjos, o požeminės pervažos", – pridūrė V.Stauskas.
Senos statybos pastatų kiemuose galbūt gelbėtų specialūs kelių aukštų stelažai, kuriuos įrengti pigiau nei požemines automobilių stovėjimo aikšteles.
Pasaulio šalyse ryškėja ir siekiai sumažinti lengvųjų automobilių koncentraciją, dėl to stengiamasi kiek įmanoma geriau išplėtoti viešąjį transportą.
Stingant laisvos žemės, augmenija vis dažniau suveši ir ant plokščių pastatų stogų. "Automobilio ant stogo neužkelsi, tačiau vadinamieji žalieji stogai yra labai perspektyvi sritis žalumai gausinti", – pridūrė profesorius.
Naujausi komentarai