"Dar prireiks" – girdėdami šią frazę iš savo pagyvenusių tėvų, kaupiančių nereikalingus daiktus, atžalos be reikalo stveriasi už galvos. Didelė tikimybė, kad ilgainiui ir patys perims šį įprotį.
Kovoja su vienatve
Ne šiaip sau sakoma: mano namai – mano tvirtovė. Liaudies išmintį primenantis psichologas Viktoras Ivanauskas pastebi, kad žmonės, gyvendami tarp gausybės baldų ir daiktų, turinčių savo istoriją ir keliančių malonius prisiminimus, jaučiasi saugesni. Juo ilgiau gyvena žmogus, juo daugiau reikšmingų sau daiktų prikaupia.
Pagyvenę žmonės, išleidę vaikus į savarankišką gyvenimą ir namuose likę vieni, daiktų apsuptyje ginasi nuo vienatvės. Juolab kad mažiau dėmesio sulaukia ne tik iš vaikų, bet siaurėja ir draugų, pažįstamų ratas. Vietoj gyvų žmonių lieka prisiminimai, kurie dažnai susiję su daiktais.
Širdžiai brangūs ne tik meno kūriniai ar suvenyrai. Nutrinta sofa, kuriai pirkti galbūt buvo ilgai taupyta ir kuri primena jaunystę, malonius gyvenimo įvykius, jos savininkui kur kas vertingesnė nei tam, kuris tokį baldą pamatytų komise.
Dažno pensininko namuose rasi ypač branginamą, tačiau beveik nenaudotą indų servizą, milžinišką sekciją, kurioje vos ne vos telpa užgyventas turtas. Ką jau kalbėti apie iš tėvų ar senelių paveldėtus daiktus – jiems vietos tiesiog visada privalo atsirasti!
"Kiekvienas turime tokių daiktų, kurių niekaip negalime atsikratyti, nors ir žinome, kad jie jau nereikalingi. Jei žmogus su tuo daiktu sieja malonias emocijas, prisiminimus, jo atsisakyti kur kas sunkiau", – komentavo psichologas.
Trokšta kažką palikti
Be to, vyresnio amžiaus žmonių pajamos dažniausiai sumažėja, jie žino, kad greičiausiai negalės sau leisti įsigyti naujų daiktų ir stengiasi maksimaliai išnaudoti tai, ką turi. V.Ivanauskas nesistebi, kad tokie žmonės priglaudžia ir kitų atiduodamus naudotus baldus ar rakandus – taip taupo juodai dienai ir tiki, kad kada nors jų gali prireikti. Tokių žmonių namai dažnai virsta sandėliais.
"Kiekvienas garbaus amžiaus žmogus pagalvoja ir apie mirtį. Išėjus iš šio pasaulio jiems nori kažką palikti", – dar vieną daiktų kaupimo priežastį įžvelgė pašnekovas.
V.Ivanausko nuomone, versti pagyvenusius žmones atsisakyti visų funkcionaliai nenaudingų daiktų ir pasilikti tik pačius būtiniausius – ne visai teisinga.
"Mažai kas gali skirti daug dėmesio vyresniems, nebedirbantiems žmonėms. Reikia leisti jiems gyventi su savo prisiminimais, nebent pats žmogus nori išsivalyti visomis prasmėmis, atsisakyti seno gyvenimo ir pradėti naują", – patarė psichologas.
Pasak jo, "sandėlių" namuose negalintys pakęsti jauni žmonės sendami patys pradės labiau taupyti, taps šykštesni – tai būdinga garbaus amžiaus žmonėms, net jei jų materialinė padėtis nėra bloga. "Antai Vakaruose gyvenančių senukų namai panašūs į antikvarines parduotuves", – pavyzdį pateikė V.Ivanauskas.
Jaukina naujus namus
Daiktų kiekis namuose priklauso ir nuo žmogaus gyvenimo būdo, charakterio. Retas kuris pensininko būstas daiktų gausa prilygtų grafikės Jūratės Rekevičiūtės gyvenamajai aplinkai. Menininkė nesidrovi – jos namai itin turtingi sentimentalių daiktų. Bemaž prieš metus ji persikėlė gyventi į naujus namus sostinėje, o iš trijų kambarių buto Kaune jos daiktai vis dar pamažu kraustomi.
"Stengiuosi atsivežti po nedaug daiktų ir bandau apgyvendinti naujoje teritorijoje. Galvojau, kad kažko įstengsiu atsisakyti, tačiau jie man visi tokie brangūs ir svarbūs, kad ranka neišdrįsta ką nors išmesti!" – prisipažino dailininkė. Ankstesni jos namai vadinamojoje chruščiovkėje turėjo daug slaptų vietų, kertelių, užkaborių, o naujieji – ne. Tad naujuose, šiuolaikiškai įrengtuose namuose įkurdinti jai mielus daiktus nelengva.
"Nauja vieta visada sukelia tam tikro streso, vėliau ji tampa miela. Sentimentalūs daiktai padeda prisijaukinti naują erdvę", – paaiškino J.Rekevičiūtė. Jos įsitikinimu, jei namuose egzistuoja vien funkcionaliai būtini daiktai, jų šeimininkas turėtų būti tarsi robotas. Juk visi žmonės turi sentimentų, kiekvienus žmogaus gyvenimo metus atspindi tam tikri daiktai.
Menininkė tikra: dizainerių ar architektų sukurtais steriliais interjerais šeimininkai pasidžiaugia tik laikinai, vėliau daugelis ieško namuose vietos ir sielai brangiems daiktams. "Dizainerių suprojektuoti namai gražūs tam tikrą laiką, tačiau pamažu atsiranda vestuvių nuotrauka, anūko portretas, brangi jubiliejinė dovana, kurią norisi kažkur pasidėti", – pavyzdžių pateikė grafikė.
Jos pačios namuose Kaune buvo galima matyti įvairiausių baldų: ir antikvarinių vertybių, ir sovietinių masinės gamybos štampų, ir pačios dailininkės projektuotų natūralaus medžio spintelių. Gausybė daiktų į namus keliavo įvairiais laikotarpiais ir iš įvairių vietų. Bute nebuvo likusios nė vienos plikos sienos ar pustuštės lentynos.
Tempia paskui save
Daugelio Lietuvos gyventojų materialinė padėtis nėra tokia gera, kad, kraustydamiesi iš vieno būsto į kitą, jie galėtų panaudotų daiktų atsikratyti vienu mostu, o vėliau įsigyti naujus, kaip kad daro vakariečiai. Jungtinėse Amerikos Valstijose populiaru rengti vadinamuosius garažo išpardavimus – kraustydamiesi ar tiesiog atsinaujindami, apsivalydami šeimininkai išparduoda kaimynams ar šiaip praeiviams dar geros kokybės interjero atributus.
Lietuviai linkę daugelį daiktų persivežti su savimi, tad perkraustymo paslaugas teikiančioms įmonėms darbo netrūksta. Bendrovės "Viaginta" direktorius Bronius Šešplaukis pasakojo, kad, perkraustant žmonių daiktus iš vieno būsto į kitą, dažniausiai tempiama viskas. Ypač vyresnio amžiaus žmonės, kaip pastebi B.Šešplaukis, skirtis su savo daiktais nieku gyvu nesutinka, neišmeta nieko, nes, pasak jų, gali prireikti. Krovėjai kartais atsisako perkraustyti kai kuriuos baldus ar daiktus, nes šie būna labai purvini, prastos būklės.
Tiesa, yra pasiturinčių klientų, kurie, prieš įsigydami naujus baldus, paprašo perkraustymo bendrovės išvežti senus baldus utilizuoti, nors šie dar gana geri ir galėtų tapti komiso preke.
Baldų komisui vadovaujančiam bendrovės "Augrita" direktoriui Vidui Dalinkevičiui atrodo, kad, atėjus ekonominei krizei, nusprendusiųjų kiek panaudotus brangius baldus pakeisti naujais sumažėjo.
Dažniausiai į komisą tempiami seni ir gerokai nudėvėti baldai. Kai kurių jų visai nenorima priimti, pavyzdžiui, milžiniškų sekcijų, nes jos nebepaklausios. Geriausiu atveju jas pavyksta parduoti dalimis.
Lietuvių naudotus baldus dažniausiai įsigyja pirkėjai iš provincijos arba sąmoningai ieškantieji prastesnių baldų vasarnamiams, kad šie nedomintų vagių. Kiti perka naudotus baldus butams, kuriuos norima išnuomoti studentams.
Kai kurie klientai atgabena parduoti į komisą prastesnės kokybės daiktų, nei galima pamatyti besimėtančius prie buitinių atliekų konteinerių. Jų neįmanoma parduoti net už simbolinę kainą, o buvusiems savininkams tiesiog gaila juos išmesti ar kam nors atiduoti veltui.
Vakaruose įprasta keisti baldus ne dėl to, kad jie susidėvėjo, o dėl to, kad pasikeitė mada, norisi pakeisti interjerą, tad jų komisuose gausu itin geros kokybės daiktų. Kokybiškos ir gerai išsilaikiusios belgų ar vokiečių naudotos ąžuolinės komodos, indaujos ir natūralios odos minkštieji baldai puikuojasi ne vieno lietuvio namuose.
"Iš užsienio vežamos ąžuolinės sekcijos – vienodos. Vadinasi, ten buvo tokia mada, o dabar ji pasikeitė. Prieš kurį laiką lietuviai graibstė atvežtinius naudotus baldus. Dabar ir lietuviams šie atvežtiniai baldai pradeda atrodyti pernelyg griozdiški", – paaiškinimą rado lietuviško komiso vadovas.
Nuomotis – ne gėda
Dar labiau nei prie daiktų žmonės prisiriša prie būsto, kuriame praleidžia ilgus metus. Skirtis su namais jiems nesinori ne tik dėl to, kad savo bute ar name nekyla sunkumų rasti daiktų, kad gerai pažįstami kaimynai ir pažįstama aplinka. Į namų tvarkymą, sau priimtinos aplinkos sukūrimą žmonės investuoja daug pinigų, idėjų, apmąstymų.
Su nuomojamu būstu atsisveikinti lengviau – žmogus nuo pat pradžių žino, kad tai laikina jo gyvenimo stotelė. Būsto keitimo dažnumą lemia ir kintančios gyvenimo aplinkybės. Antai jaunimas namus keičia itin dažnai – vyksta mokytis arba dirbti į kitą miestą ar šalį. Sienos, už kurių jie kelerius metus slėpėsi nuo išorinio pasaulio, vėliau nekelia nostalgijos.
"Keičiamės ir mes. Tarsi tampame ne konkrečios vietos, o viso pasaulio piliečiais", – pastebi V.Ivanauskas. Be to, pasak psichologo, keičiasi materialinės galimybės. Anksčiau, norint įgyti nuosavą būstą, baldus ir kitus namų apyvokos reikmenis, reikėdavo įgyti kur kas daugiau pastangų nei dabar.
Apskritai, V.Ivanausko nuomone, dabar žmonės jaučiasi saugesni, kai kuriems nėra būtina turėti būstą visam gyvenimui. Tie, kurie daug keliauja, nenori prisirišti prie vienos vietos, neskuba įsigyti nuosavo nekilnojamojo turto.
Keisti būstą bent kelis kartus tenka natūraliai, nes keičiasi poreikiai. Viengungišką būstą keičia šeimos. Tačiau išlaikyti didelei šeimai skirtą butą ar namą, kai vaikai jau palikę gimtuosius namus, neracionalu.
Nuoma geriau nei paskola
Nemaža dalis vakariečių linkę kone visą gyvenimą nuomotis būstą, nes tai lengviausias būdas keisti namus tokiais, kokių reikia kiekvienu gyvenimo etapu.
Ne vienus metus ir Lietuvoje, ir Vokietijoje gyvenanti klaipėdietė Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier spėja, kad noras įsikurti nuosavame, o ne nuomojame būste nesvetimas bet kuriam žmogui. Tačiau, priešingai nei daugelis lietuvių, vokiečiai to nesureikšmina. Neįperkantieji nuosavo stogo virš galvos suranda nuomos variantą pagal savo išgales, vargingai gyvenantiems piliečiams suteikiamas socialinis būstas.
"Jei nėra finansinių galimybių, vokiečiai nesiverčia per galvą. Yra žmonių, kurie nuomojamame būste nugyvena visą amžių", – pasakojo pašnekovė.
Moters pastebėjimu, Vokietijoje nėra įsigalėjęs amerikiečių įprotis gyventi skolon. Vokiečiai, ypač vyresnės kartos, įpratę skaičiuoti savo pinigus ir atsakingai įvertina finansines galimybes, jie neskuba lengvabūdiškai apsikrauti būsto kreditais.
Psichologo V.Ivanausko nuomone, būstų nuomininkai jaučiasi saugiau nei tie, kurie butą ar namą įgyja paėmę paskolą, įsipareigojimai bankui slegia kelias dešimtis metų. Negalėdamas sumokėti už nuomą, nuomininkas gali surasti pigesnį būstą ir išsikraustyti, o negalintis sumokėti įmokos baiminasi, kad gali būti priverstas išeiti į gatvę, būstas iš jo gali būti atimtas.
Etnologė Gražina Kadžytė
Anksčiau seni daiktai buvo laikomi ir vertinami tol, kol jie natūraliai tarnaudavo, o prasti – be gailesčio išmetami. Tuomet buvo gaminamas ar kitaip įgyjamas naujas daiktas, juolab kad daiktai tobulėjo. Jei žmonės būtų įsitvėrę tik senų daiktų, būtų išnykę baldžiai, dailidės. Visose tautose seni žmonės labiau prisirišę prie vietos ir daiktų, kiekvienas žmogaus amžius turi savo psichologiją. Vaikai privalo jausti pagarbą senstantiems tėvams, jų gyvenimui, turimai erdvei ir neturėtų režisuoti jų gyvenamosios aplinkos pagal savo scenarijų.
Interjero dekoratorė Aušra Žvirblienė
Prisirišimas prie mielų dalykų – suprantamas. Tačiau jei daiktas laikomas tik todėl, kad jį gaila išmesti, kad jis galbūt kada nors bus panaudotas, reikia savęs paklausti: ar per paskutinius metus bent kartą jo prireikė, ar atkreipiau į jį dėmesį? Jei daikto nebėra gyvenamojoje aplinkoje, jis slepiamas, vadinasi, jau gyveni be jo, jis tik užima vietą. Pati turiu daug daiktų, kurie lydi mane visą gyvenimą ir atlaikė dvylika kraustymųsi. Tačiau tai daiktai, kurie iki šiol yra naudojami. Mieli daiktai turi būti kartu. Atsikratyti nereikalingų daiktų labai naudinga ne tik dėl bendro namų vaizdo, to reikia ir patiems juose gyvenantiems žmonėms. Reikia suvokti, kad, kai namai virsta sandėliu, nebėra vietos naujiems daiktams ir kartu naujiems gyvenimo įspūdžiams. Žmogaus sąmonė keičiasi ne tik atsisakant nereikalingų daiktų, bet ir keičiant daiktų vietą gyvenamojoje aplinkoje.
Naujausi komentarai