Mero šeima apie namą dar nesvajoja Pereiti į pagrindinį turinį

Mero šeima apie namą dar nesvajoja

2007-04-17 00:00

Andriaus Kupčinsko žmona Jurgita įsitikinusi, kad gyvenant daugiabutyje kyla mažiau rūpesčių

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį

Andriaus Kupčinsko žmona Jurgita įsitikinusi, kad gyvenant daugiabutyje kyla mažiau rūpesčių

Pokalbį apie buitinius šeimos rūpesčius su naujojo Kauno miesto mero Andriaus Kupčinsko žmona Jurgita vakar rytą pradėjome jai klūpant ant parketo grindų: ji avė batus mažajai Gertrūdai, prilaikydama pečiu prie ausies laikė mobiliojo ryšio telefoną ir akimis rodė svečiams prisėsti ant sofos. Vyrui tapus miesto vadovu, Jurgitos diena tapo dar aktyvesnė. “Dabar Andrius greičiausiai nebevežios Jokūbo į vaikų darželį, teks man pačiai tai daryti”, - su nauju gyvenimo ritmu pradeda taikstytis 5 metų sūnaus ir pusantrų metų dukters mama, ką tik parskubėjusi iš darželio.

Nuosavas namas palauks

“Prašiau Andriaus sutvarkyti darbo kambarį, kurį vis dar vadiname sandėliu. Vakar grįžo pusę devynių vakaro, šiandien labai anksti kėlėsi ir išskubėjo į Vilnių, nes buvo pakviestas dalyvauti televizijos laidoje. Taigi ne tvarkymasis jam galvoje”, - prie vyro užimtumo bando priprasti Jurgita, ir iki tol laikiusi keturis namų kampus.

Prieš ketverius metus Jurgita ir Andrius Kupčinskai, kaip ir dauguma jaunų šeimų, paėmė iš banko paskolą ir nusipirko 4 kambarių, 79 kv. metrų ploto butą 1988 metais statytame geltonų plytų name Pašilės gatvėje. J.Kupčinskienė džiūgauja, kad jiems pavyko įšokti į traukinį, kuomet butai dar nebuvo tokie brangūs kaip dabar.

Moteris neslepia, kad tuomet galvota ir apie nuosavą namą. Tačiau ir šiuo atveju nugalėjo racionalus žmonos protas. Jurgitos įsitikinimu, namas kol kas ne jų šeimos gyvenimo būdui. “Butas nepririša taip, kaip namas. Butą gali užrakinti ir lėkti kur norisi. Turėdami namą, būtume labiau suvaržyti. Be to, mieste namai brangūs, o užmiestyje nebūtų šalia vaikų darželio, mokyklos. Man būtent tai kol kas yra svarbiausia”, - aiškina Jurgita.

Vos tik įsikėlę į nuosavą būstą, Andrius ir Jurgita ėmė lupti koridoriuje ir virtuvėje vyravusias medines dailylentes. “Ir aš, ir Andrius su mentelėmis gramdėme sienas. Apskritai, pradžioje daug ką darėme savo rankomis. Su Andriumi labai gerai dirbti, jis pedantiškas: tiksliai pamatuoja, patikrina. Tuo metu tai atrodė laiko gaišimas, bet dabar džiaugiuosi geru rezultatu”, - pasakoja J.Kupčinskienė.

Dizainerių nesamdo

Namų puošybos autorystę J.Kupčinskienė priskiria ir sau, ir sutuoktiniui. Vis tik, kilus diskusijoms dėl vienokio ar kitokio sprendimo įrengiant namus, Jurgita visada pasiekia savo. Kai buvo nuspręsta koridoriaus erdvę sujungti su svetaine, daugelis, tarp jų ir Andrius, siūlė griauti sieną iki pat grindų. Prieštaringų nuomonių laviną atlaikiusi žmona išreikalavo, kad liktų maždaug metro aukščio sienelė ir įrodė savo nuomonės teisumą. Atidarius buto duris, dabar iš laiptinės galima matyti tik viršutinę svetainės dalį. Išgriovus sieną iki pat apačios intymumo būtų nelikę.

Jurgita su šypsena prasitaria, kad jiems nereikalingą sieną šeima nusprendė išgriauti likus vos kelioms dienoms iki antrosios atžalos gimimo. “Daugelis, tai sužinoję, nežinia, ką pagalvotų. Tačiau šiais laikais viskas paprasta: atvažiuoja, nugriauna, sutvarko. Nėra jokių problemų. Kol Gertrūda maža, šią buto dalį susiremontavome”, - pasakoja mero žmona, vis dar bandanti priprasti prie naujojo titulo.

“Labai norėčiau įsikelti į butą, kuris būtų visas tobulai sutvarkytas. Tačiau nėra tokių sąlygų, todėl viską darome pamažu. Šiemet mūsų laukia balkonas: keisime langus, nuimsime medines dailylentes. Dabar ten mūsų sporto bazė”, - prisipažįsta moteris.

Remontuodami butą, Andrius ir Jurgita pirmenybę teikė virtuvei, vaikų kambariui ir miegamajam. Kaip ir kiekviena jauna šeima, Kupčinskai nori turėti erdvų butą.

Namuose tebėra ir seno, ir naujo

Erdvės poreikį turėjo patenkinti svetainė, kuri dabartinį vaizdą įgijo visai neseniai, ilgą laiką ji atliko sandėlio funkciją. Šioje patalpoje buto šeimininkams labai norėjosi nišų, kuriose galėtų kažką puošnaus padėti ir apšviesti. Kadangi išskobti lygios sienos jie negalėjo - būtų įsibrovę pas kaimynus, nišas išgavo iš gipskartonio suformavę iškilią sienelę.

Kol stovėjo tik sofa, svetainė atrodė didelė. Paskui atsirado sekcija, kambarys kaipmat sumažėjo. Jurgita apgailestauja, kad kilimams, užuolaidoms vis dar nėra laiko. Kita vertus, ji baiminasi, kad atsiradus daugiau atributų kambario erdvė dar labiau susitrauks.

“Vieną dieną susikaupsiu ir pasirūpinsiu užuolaidomis”, - pasiryžusi moteris. Kad svetainės langas nebūtų visiškai plikas, ji iš įstiklinto balkono pusės pakabino senas dienines užuolaidas. Miegamojo langą Jurgita apipavidalino savo rankomis siūtomis užuolaidomis. Senovinės, į tinklą panašios užuolaidos puošia vaikų kambario langą.

Pertvarkų dar laukia būsimasis darbo kambarėlis ir vonios kambarys. Beje, vonios į dušo kabiną Jurgita nieku gyvu neleis keisti. “Aš griežtai prieš dušo kabinas, nes man reikalinga vonia. Joje vaikai mėgsta turkštis. Vieni mūsų draugai pasistatė dušo kabiną, po kelerių metų tyliai ją panaikino ir įsigijo vonią, - šypsosi J.Kupčinskienė.

Vonioje Kupčinskai paliko ankstesnių šeimininkų sugalvotas pakabinamas lubas iš matinio stiklo, iš už kurio sklinda šviesa. Kaip ir visur kitur, naujakuriai vonioje atsikratė medžio apdailos. Planuojamas keisti rausvas vonios kambario plyteles kol kas entuziastingai dekoruoja penkiametis Jokūbas, klijuojantis ant jų spalvingas figūrėles.

Remontuodami tualetą, tėvai galvojo apie atžalų poreikius. Nedidelį praustuvą jie specialiai įrengė ant žemesnio stovo - kad plaudami rankas vaikai pasiektų čiaupą.

Buto šeimininkai džiaugiasi kokybišku parketu, paveldėtu iš ankstesnių šeimininkų. Jį nušlifavus, grindys it naujos. Jurgita nesipriešintų ir senų lakuotų medinių durų restauravimui.

Nespjauna į sovietinius baldus

Vaikų kambaryje žaislai apgulę sovietmečio medinę sekciją. “Ant jos Jokūbas gali drąsiai lipti, imti žaislus, nebaisu, kad nugrius. Ne taip, kaip šiuolaikinės gamybos baldai - atidarai duris ir viskas krenta”, - paaiškina Jurgita.

Vaikų kambarys jau matė ir šilto, ir šalto. “Pernai viena siena buvo skirta Mikei Pūkuotukui, dabar - vitražinių klijų era. Klijuojame, kur netingime”, - į langą rodo Jurgita. Tėvai nusiteikę, kad atžalos dar ne vienus metus šioje erdvėje lies savo fantaziją, tad neskuba dažyti sienų - tenkinasi paprastais tapetais.

Namuose, kuriuose auga du mažamečiai vaikai, viskas atrodo pernelyg tvarkinga. “Laukėme svečių”, - į “Kauno dienos” pastabą atsako buto šeimininkė.

Bendraudama su žurnalistais J.Kupčinskienė tuo pat metu įbruka dukrai į ranką glaistytą sūrelį, kaičia kavai vandenį nedideliame puode. Moteris sakė važiuosianti pirkti elektrinio virdulio - senasis perdegė.

Virtuvė - tai erdvė, kurioje šeima praleidžia nemažai laiko. Ir dideli, ir maži vis dar džiaugiasi velykinėmis puošmenomis. Ant palangės vis dar žydi stambiažiedės rožės, kurias A.Kupčinskas gavo dovanų tapęs miesto vadovu.

“Indaplovės neturime. Indus ir Andrius gali išplauti. Jei reikia, jis nuskuta bulves. Bet maisto gaminimas - ne jam”, - atvirauja J.Kupčinskienė. Jos rūpesčiu ant virtuvės sienos įtaisyta lentynėlė nedideliam televizoriui, bet kol kas šioje vietoje karaliauja radijo imtuvas. Pasak Jurgitos, jos vyras nepritarė šiai idėjai, tačiau ji tvirtai tiki, kad televizorius čia stovės.

Butą išsirinko vyras

Penkiaaukščio namo laiptinėje Kupčinskai - vienintelė jauna šeima, turinti mažamečių vaikų. Jurgita, kaip ir kiti kaimynai, tvarko ir valo laiptinę. Pasak Jurgitos, aplinkui gyvenantys žmonės labai tolerantiški, pasveikino Andrių tapus meru. Tame pačiame trečiame aukšte, priešais gyvenanti kaimynė neatsisako retsykiais prižiūrėti Jokūbą, berniukas taip pat yra laukiamas svečias žemiau esančiame bute. “Kai tik įsikėlėme čia gyventi, patys nuėjome susipažinti su kaimynais”, - sako Jurgita.

Pasak J.Kupčinskienės, jos vyras netoli studentų miestelio yra gyvenęs, jam ši vieta patiko. “Man buvo svarbu, kad arti būtų visuomeninio transporto stotelė. Aš iš pradžių prisiekinėjau, kad kelsiuos į šį butą tik su sąlyga, kad Pašilės gatve važinės mikroautobusai. Tačiau dabar jau įpratau, atstumai iki pagrindinių gatvių nebeatrodo dideli”, - tikina Jurgita.

Mero žmona neseniai tapusi jauna moteris sako su automobiliu važiuojanti retai, net jei keliauja su mažais vaikais. “Jei reikia važiuoti į miesto centrą, dažniausiai lipu į troleibusą, vežimėlį nesunku įsikelti, ypač jei troleibusas žemagrindis. Sunkiau automobilį miesto centre pastatyti”, - tvirtina Jurgita.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų