Kauno architektų nuotykiai Norvegijoje

Daugybė lietuvių uždarbiauja Norvegijoje statydami, įrengdami namus, tačiau architektūros darbas pasiūlomas retai. Kauno architektui Algimantui Kančui ir jo dukrai Gustei Kančaitei šioje šalyje teko įgyti įdomios patirties.

Ir norvegai taupo

Šį projektą A.Kančas vadina sudėtingiausiu kada nors vykdytu projektu. "Ir technologiškai, ir funkciškai objektas buvo labai sudėtingas. Manau, kad sudėtingiausias, su kokiu yra tekę dirbti", – pasvėrė kaunietis architektas.

Priešingai nei statybininkai, darbo Norvegijoje A.Kančas neieškojo, bet pats vieną dieną sulaukė skambučio. "Mus norvegams rekomendavo kažkokie lietuviai, su kuriais užsakovai buvo susidūrę", – tiek težino A.Kančas. Darbas aukštu pragyvenimo lygiu pasižyminčioje šalyje architektą intrigavo.

Jo užsakovai – du norvegai, įsigiję du bokštus, puošiančius pašto pastatą, kuris yra XIX a. architektūros paminklas.

"Jiems reikėjo ir architektų, ir tų, kurie galėtų pasirūpinti pigesnėmis statybos medžiagomis iš Lietuvos. Užsakovai pažiūrėjo mūsų darbus internete, matyt, patiko, ir kreipėsi", – priešistorę nupasakojo architektas. Su dukra architekte Guste imdamasis darbo A.Kančas jau žinojo, kad užsakovai šiuos studijos tipo butus rengė ne sau, o parduoti.

Seną pastatą puošiantys bokštai niekada nebuvo gyvenami. Jų vidus buvo priraizgytas medinių konstrukcijų, kurios palaikė grakščių, skarda dengtų bokštų formą. Taigi pirmiausia reikėjo maždaug 9 m aukščio erdvėje išpjaustyti visas medines konstrukcijas nesugriaunant bokšto formos. Medį turėjo pakeisti lenktos metalinės sijos, prigludusios prie sienų ir neužgriozdinančios patalpos.

Užsakovui pageidaujant, šios sijos buvo gaminamos Lietuvoje. Dešimtis tonų svėręs krovinys atkeliavo į Norvegijos sostinę. Nepaisant tolimo kelio, tai vis tiek buvo pigiau, nei gaminti sijas Norvegijoje.

"Metalo konstrukcijas gamino lietuviai, kurie metalo konstrukcijas gamina ir JAV ambasadai Norvegijoje. Juk į ambasadą ne viską galima įleisti", – įdomią detalę pridėjo pašnekovas.

Ilgam užtvėrė eismą

Gyvenimui pritaikomi bokštai virto trijų aukštų patalpomis. Žvelgiant iš toli, bokštai atrodo nedideli, bet kiekviename iš jų susidarė maždaug po 300 kv. m ploto gyvenamieji būstai.

"Turėjome sugalvoti, kad kaip pateks į patalpas šviesa per tris aukštus", – vieną iš projektavimo sudėtingumų prisiminė A.Kančas.

Pirmą kartą nuvykus į objektą, architektui pasišiaušė plaukai ir iškilo klausimas: "Ar apskritai įmanoma tokioje vietoje statyti?" Mat senasis pastatas stovi siaurų gatvelių sankryžoje, o bokštai – maždaug 30 m aukštyje. Kitaip tariant, bokštų aukštis prilygsta devynių aukštų namui. Įkelti ar iškelti stambius dalykus kaip metalinės konstrukcijos sijos įmanoma tik per išorę, pasitelkus kraną.

Kranas – ne problema, klausimas – kur jį pastatyti? Gretima gatvelė siaura, sunkiasvorė technika joje išsitenka, bet kitokia transporto priemonė tada nebegali važiuoti.

A.Kančui atrodė, kad dviem mėnesiams užtverti kranu gatvę niekas neleis, tačiau pasirodo, kad Norvegijoje tai visiškai įmanoma. Lygiai taip pat kaunietį architektą nustebino, kad vėlai vakare užeiti apsižiūrėti į kaimyninį butą nekilo jokių sunkumų – žmonės geranoriškai priėmė nekviestus svečius ir leido apžiūrėti jų namus, nes dalis pastato konstrukcijų buvo bendros. Tokio kaimynų geranoriškumo, pasak A.Kančo, toli gražu ne iš kiekvieno lietuvio galima sulaukti.

Paveldosaugininkai geranoriški

Medines sijas pakeitus metalo konstrukcijomis, dviejuose bokštuose buvo įrengiami atskiri, tarpusavyje nesujungti analogiški būstai per tris aukštus.

A.Kančo pastebėjimu, tokiuose namuose ne itin patogu gyventi su šeima, mažais vaikais. Mat liftas kelia ne iki pat viršaus, gyventojams tenka dar ir savomis kojomis palypėti. Be to, trijuose lygiuose išsidėsčiusiose patalpose yra nemažai atvirų erdvių, mažiems vaikams būtų nesaugu. Per visus tris aukštus driekiasi laiptai.

Šie būstai atiteks turtingiems šeimininkas. Iš bokštų atsiveria neįkainojamos panoramos, matyti garsusis Oslo operos teatro pastatas, pelnęs ne vieną architektūrinį apdovanojimą.

A.Kančą stebino tai, kad dokumentų tvarkymas, projekto derinimas, leidimų gavimas truko vos pusmetį ir neiškilo jokių didesnių sunkumų. "Lietuvoje toks užmanymas saugomame sename pastate arba būtų neįmanomas, arba truktų metų metus", –  palygino architektas.

A.Kančui nereikėjo minti nė vienos norvegų institucijos slenksčio – tai darė patalpų savininkai. Bet ir jiems nereikėjo daug vargti, nes užteko vieną kartą gauti nurodymus. Nebuvo galima keisti pastato išorės, o viduje buvo galima tvarkytis kaip tinkama. Pasak architekto, norvegų paveldosaugininkai stengiasi ne uždrausti, o ieško galimybių padėti.

Rezultatas – ne parodai

Statybos darbus vykdė lietuviai darbininkai – jų Norvegijoje nestinga. Studijoms tipo būstams Kauno architektai pasiūlė minimalistinį stilių.

Tačiau ne visi kauniečių architektų sumanymai virto kūnu, kai kuriuos sprendinius užsakovai atliko savaip. Pasak A.Kančo, patalpų savininkai tarpusavyje susipyko, projekto įgyvendinimas pakriko.

"Pasirodo, Norvegijoje yra ir lietuviškų situacijų. Interjero įrengimo rezultatu esame nepatenkinti, nes ne iki galo padaryta taip, kaip norėjome. O iš pradžių manėme, kad šis projektas keliaus per visus architektūros žurnalus..." – apgailestavo architektas.