Kalvio rankose prabyla metalas
Senovinio amato virtuozas ir menkiausią dirbinį siekia paversti meno kūriniu
Raudonai tarp ugnies liežuvių spindintis metalas. Monotoniški kūjo smūgiai. Į visas puses žyrančios kibirkštys. Tokia garsų ir vaizdų misterija užvaldo įžengus į kalvio dirbtuves.
Sunku patikėti, kad iš paprasčiausio geležies strypo po dešimties penkiolikos minučių gali gimti originali miniatiūra su elegantiškai išraitytu meistro parašu: įspūdingo dydžio vinis – L raidė – simbolizuoja dirbinį nukaldinusio kalvio inicialus.
Kalvėje – nuo mažumės
Meistras Linas Leščiauskas gali save laikyti mažiausiai trečios kartos kalvių giminės atstovu. „Iš mamos pusės ir senelis, ir prosenelis buvo kalviai. O gal ir dar koks proprosenelis – taip giliai savo šaknų neištyriau. Tad kalvėje sukiojuosi nuo tada, kai tik pradėjau vaikščioti“, – šypsojosi Linas.
Smagų veiksmą pademonstravęs meistras tikino – toli gražu ne visi kūriniai randasi štai taip, lengva ranka. Dailininko išsilavinimą turintis kalvystės amato virtuozas prisipažino, jog jam nesvetimos ir kūrybinės kančios, ir skausmingos tobulumo paieškos. O kur dar retsykiais pasitaikantys itin įnoringi ar niekaip neapsisprendžiantys, ko nori, klientai.
Vis dėlto Linas tikino, jog užsakovų pageidavimai jam – šventas reikalas. „Be abejo, didžiausias malonumas dirbti, kai turiu kūrybinę laisvę. Tačiau gebėjimą prisitaikyti prie kliento norų vertinu kaip profesionalumą. Profesionalas bet kuriuo atveju savo kūriniui privalo rasti meninį sprendimą“, – samprotavo pašnekovas.
Blusos kaustyti neteko
Pastaruoju metu menininkas daugiausia kuria privačių būstų interjerams ir eksterjerams. Linas sakė, jog bene didžiausia dalis užsakovų kreipiasi su prašymu nukaldinti laiptų turėklus.
Šviestuvai, baldai, vartai, židiniai, įvairios skulptūrinės kompozicijos ir įvairiausi namų apyvokos daiktai – visa tai galima rasti L.Leščiausko darbų kolekcijoje. „Manau, kad iš metalo galima nukaldinti bet kokį daiktą. Reikia tik noro, fantazijos, meistriškumo ir įdirbio, tada įmanoma viskas. Šiandien galima pakaustyti ir blusą, ir prisidėti kuriant kosminį laivą“, – samprotavo meistras.
Pašnekovas juokdamasis patikino, jog pačiam blusos kaustyti nėra tekę, tačiau studijų metais buvę smagu išbandyti jėgas atliekant didžiulio kruopštumo reikalaujančius darbus. Monumentalius dirbinius kuriantis menininkas prisipažino pastaruoju metu vis dažniau su malonumu atsigręžiantis į klasiką. „Klasikinė kompozicija, detalės reikalauja preciziškumo, tikslumo, pusiausvyros. Drabužių mados kūrėjų kalba tai būtų galima įvardyti kaip haute couture – aukštoji mada“, – aiškino L.Leščiauskas.
Matuojama ne metrais
Pašnekovas pasakojo, kad kiekvienu, net menkiausiu savo kūriniu stengiasi perteikti tam tikrą idėją, sukelti jausmus ar asociacijas. „Nesvarbu, ar tai abstrakti skulptūra, ar laiptų turėklai – įkūnyti meniškumą, suteikti dvasingumo galima ir pačiam primityviausiam daiktui“, – įsitikinęs L.Leščiauskas.
Populiariausia kalvio darbų medžiaga – geležis, kiek rečiau naudojami brangesni metalai, tokie kaip žalvaris ar varis. Pašnekovas neneigė, jog monumentalūs kalvystės darbai – nepigus malonumas, o vertingas profesionalaus meistro dirbinys gali tapti puikia investicija.
„Juokingiausia, kad kai kurie su metalu dirbantys žmonės, kurių nedrįsčiau net kalviais vadinti, sugalvoja keisčiausius įkainius. Kalvystės darbai vertinami pagal meninę išraišką ir įdėtą darbą, o ne metrus ar kilogramus“, – tvirtino menininkas.
Su šiuo amatu Linui atrodo nesuderinama ir tolydžio populiarėjantys serijiniu būdu štampuojami metalo gaminiai. „Tai neturi nieko bendra su kalvyste. Tikro kalvio darbai – vienetiniai. Kur mašinos prištampuoja tūkstančius kreivų šleivių detalių, o kur žmogus savo rankomis iškala kiekvieną kompozicijos dalelę“, – lygino kalvis.
Akibrokštai nepriimtini
L.Leščiauskui būtų keblu įvardyti įsimintiniausią ar brangiausią savo darbą. Menininkas kuklinosi, jog kol kas nuveikęs pernelyg mažai.
Nors pašnekovas nesijaučia esąs batsiuvys be batų, tačiau įsitikinęs, kad saiko paisyti privalu. Vartai, laiptai, balkonų turėklai, lauko židinys – esamas ir būsimas savo būsto puošmenas vardijo Linas.
„Nesu dėl to išprotėjęs. Kitąkart šypseną kelia žmonės, savo apranga norintys pabrėžtinai parodyti, kas esantys. Ne viename simpoziume esu prisižiūrėjęs, kaip kalviai į save atkreipia dėmesį kepurėmis, barzdomis, žiedais ar grandinėmis. Aš labiausiai vertinu žmones, kurie išreiškia save tuo, ką daro, kuria. Stebinti akibrokštais man nepriimtina“, – šypsojosi L.Leščiauskas.
Naujausi komentarai