Šiau­di­nių na­mų sta­ty­ba su­si­do­mė­ję kau­nie­čiai nu­spren­dė pir­miau­sia sau pa­si­sta­ty­ti to­kius na­mus, vė­liau juos siū­lys ir ki­tiems. Kol di­džiau­sias rū­pes­tis –
per­pras­ti šiau­di­nių pa­sta­tų sta­ty­bos tech­no­lo­gi­nius pro­ce­sus, pa­reng­ti sta­ty­bi­nin­kus, švies­ti vi­suo­me­nę.

Pra­džia nuo tua­le­to

Šiau­di­nių na­mų sta­ty­to­jų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas Do­man­tas Sur­kys ir ta­ry­bos na­rys Eval­das Pau­la­vi­čius, ka­dai­se mo­kę­si vie­no­je kla­sė­je, vėl su­sies gy­ve­ni­mus – įsi­kurs kai­my­nys­tė­je, vaiz­din­go­je vie­to­je prie Za­pyš­kio. Ma­ža to, abie­jų na­mai bus pa­sta­ty­ti iš šiau­dų. Ši­lu­mos tau­py­mas ir eko­lo­giš­ku­mas – pa­grin­di­niai mo­ty­vai sta­ty­tis to­kius na­mus.

250 ir 300 kv. met­rų plo­to na­mai sta­to­mi kar­tu. Da­bar pa­ts pa­lan­kiau­sias me­tas šiuos sta­ti­nius ro­dy­ti skep­ti­kams, nes šiau­di­nės na­mų sie­nos dar ne­pas­lėp­tos, ga­li­ma įsi­ti­kin­ti jų tvir­tu­mu. Net­ru­kus bus pra­dė­ti išo­rės ir vi­daus ap­dai­los dar­bai.

Ru­de­nį na­mų fa­sa­dai bus nu­tin­kuo­ti ir nu­da­žy­ti. Ne spe­cia­lis­tas net ne­pa­sa­kys, iš ko jie pa­sta­ty­ti. Pas­ta­tų iš­skir­ti­nu­mą iš­duos ne­bent nend­ri­niai sto­gai.

Vis dėl­to šiau­dų na­mai neap­siė­jo ir be kla­si­ki­nių sta­ty­bi­nių me­džia­gų – te­ko klo­ti be­to­ni­nius pa­ma­tus. Mat svar­biau­sia, kad šiau­dų bri­ke­tai ne­gau­tų van­dens, to­dėl sie­nos tu­ri lai­ky­tis ant ne­šlam­pan­čio pa­grin­do.

Sta­ty­bos iš šiau­dų su­bti­ly­bes nau­ja­ku­riai pra­dė­jo stu­di­juo­ti prieš me­tus. Pir­mas ir kol kas vie­nin­te­lis ­baig­tas šiau­dų sta­ti­nys skly­pe – lau­ko tua­le­tas. Juo da­bar nau­do­ja­si na­mus sta­tan­tys dar­bi­nin­kai. Iš pra­džių tua­le­tas bu­vo jų mo­ky­mo­si ba­zė. Pir­mą šiau­di­nį tua­le­tą te­ko nu­griau­ti, nes jis bu­vo ne­ko­ky­biš­kai pa­sta­ty­tas.

„Šiau­dus dė­ti ypač sma­gu, tai ga­li­ma da­ry­ti su vi­sa šei­ma“, – ti­ki­no E.Pau­la­vi­čius, dvie­jų vai­kų tė­vas. Pa­sak jo, ne­su­dė­tin­ga dė­ti šiau­dų ry­šu­lius. Tik pa­skui juos rei­kia iš vir­šaus su­spaus­ti, su­tvir­tin­ti.

Ti­ki­si su­tau­py­ti ši­lu­mos

E.Pau­la­vi­čius su­skai­čia­vo, kad šiau­dų na­mas jam ne­kai­nuos pi­giau, nei bū­tų kai­na­vęs to­kio pat dy­džio kar­ka­si­nis. Nors skel­biant apie šiau­di­nių na­mų pra­na­šu­mus ak­cen­tuo­ja­mos ma­žes­nės jų sta­ty­bos iš­lai­dos, to­kio sta­ti­nio kai­na la­bai pri­klau­so nuo pa­si­rink­to pro­jek­to, ki­tų įmant­ry­bių.

Vien nend­rių sto­gas at­siė­jo apie 100 tūkst. li­tų. E.Pau­la­vi­čiaus tei­gi­mu, bu­vo ga­li­ma rink­tis ir pi­ges­nę sto­go dan­gą, ta­čiau vy­rui no­rė­jo­si, kad ji bū­tų eko­lo­giš­ka. Juo­lab kad tai bus pa­vyz­di­nis na­mas.

Ke­turš­lai­tis sto­gas su ge­ro­kai už­leis­tais kraš­tais – op­ti­ma­liau­sias sto­gas šiau­dų na­mui, nes tuo­met iš vi­sų pu­sių ant sie­nų neuž­ly­ja. Sau­go­ti nuo lie­taus sie­nas bū­ti­na – į šiau­dus pa­te­kęs van­duo ga­li įveis­ti pra­žū­tin­gą pe­lė­sį. Sto­gas uži­ma ypač di­de­lį plo­tą, to­dėl bran­giai at­siė­jo.

Šiau­di­nis na­mas ga­li bū­ti ir šiuo­lai­kiš­kos for­mos, pa­vyz­džiui, ku­bo. Ta­čiau to­kiu at­ve­ju tek­tų nau­do­ti ir nee­ko­lo­giš­kų me­džia­gų, bū­tų su­dė­tin­giau už­deng­ti, pa­di­dė­tų iš­lai­dos.
Na­me su­dė­ti me­di­niai lan­gai, sie­nos bus da­žo­mos spe­cia­liais eko­lo­giš­kais da­žais. Taip pat dėl eko­lo­giš­ku­mo sie­nos tin­kuo­ja­mos nau­do­jant ne ce­men­tą, bet se­no­lių nau­do­tą mo­lio mi­ši­nį.

In­ves­ti­ci­jas į na­tū­ra­lu­mą, kaip ti­ki­ma­si, at­pirks su­tau­py­ti mo­kes­čiai už ši­lu­mą. Abie­jų en­tu­zias­tų na­muo­se bus įreng­tas geo­ter­mi­nis šil­dy­mas, o ir pa­tys šiau­dų na­mai spin­du­liuo­ja sie­no­se su­kaup­tą ši­lu­mą. Ti­ki­ma­si su­tau­py­ti iki 40 pro­c. to, kiek tek­tų mo­kė­ti už ši­lu­mą įpras­ta­me na­me.

D.Sur­kio tei­gi­mu, joks ki­tas pa­sta­tas nė­ra toks šil­tas, kaip šiau­di­nis, net rąs­ti­nis na­mas ge­ro­kai at­si­lie­ka. Jei rąs­tas bū­tų 1,5 m sto­rio, tuo­met sie­nų ši­lu­mi­nė var­ža bū­tų to­kia pa­ti, kaip su­spaus­tų šiau­dų.

Yra ir mi­nu­sų

Šiau­di­nių na­mų sta­ty­to­jams, su­ma­niu­siems sa­vo pa­vyz­džiu įro­dy­ti to­kių pa­sta­tų pra­na­šu­mą, te­ko su­si­dur­ti su sun­ku­mais. Pir­miau­sia, pa­sak E.Pau­la­vi­čius, joks ar­chi­tek­tas ne­su­ti­ko pro­jek­tuo­ti na­mo, o į šiau­dus kaip sta­ty­bi­nę me­džia­gą žiū­rė­jo su šyp­se­na. Pro­jek­tuo­jant šiau­dų na­mą rei­ka­lin­gos spe­cia­lios ži­nios. Ga­liau­siai „šiau­di­nin­kams“ pa­gel­bė­jo jau­ni, dar neiš­gar­sė­ję ar­chi­tek­tai.

Ki­ta pro­ble­ma – dar­bi­nin­kai. Šiau­di­nės sta­ty­bos en­tu­zias­tams pa­tiems te­ko reng­ti spe­cia­lis­tus, o šiems te­ko dar­buo­tis ne tik sta­ty­bo­je, bet ir ūkiuo­se. Nu­pir­kus iš ūki­nin­kų iš­kul­tus ru­gių ar­ba kviet­ru­gių šiau­dus, rei­kė­jo pa­tiems juos su­rink­ti, su­krau­ti į sunk­ve­ži­mius ir at­si­vež­ti.

Ža­lia­va bu­vo ren­ka­ma iš ap­lin­ki­nių lau­kų. E.Pau­la­vi­čius džiau­gia­si, kad ūki­nin­kai jau do­mi­si, kur par­duo­ti šiau­dus, ir atei­ty­je ža­lia­vos gau­ti bū­sią leng­viau. Tie­sa, pa­ja­mos už šiau­dus nė­ra itin di­de­lės –  apie 2 li­tus už stan­dar­ti­nį ke­tur­kam­pį ry­šu­lį.