Ir civilizuotame pasaulyje neapsieinama be lauko tualetų, tačiau jie nebūtinai turi skleisti atgrasius kvapus. Vis daugiau žmonių naudoja vadinamuosius sausus tualetus, kurie laikomi ekologiškais ir šiuolaikiškais.

Įvaizdis sugadintas

Gyvenimas nuklydus kuo giliau į gamtą dažnai turi ir antrąjį lazdos galą. Norą grįžti į patogumų pasaulį pradeda žadinti kasdieniška žmogiška aplinkybė: kur komfortiškai, neužgniaužus nosies galima atlikti gamtinius reikalus?

Jei sodyboje ar kolektyviniame sode nėra įvestas vandentiekis bei kanalizacija, galima naudoti įvairius kilnojamus tualetus – jie išsprendžia problemą, jei juo naudojasi vos keli asmenys.
Tie, kam nesinori su savimi vežiotis talpyklų su nemaloniu turiniu arba kam reikalingas didesnės talpos tualetas, problema dažnai išsprendžiama paprasčiausiu keliu: iškasama duobė, kartais į ją įleidžiama kokia nors talpykla, ant viršaus pastatomas medinis lentų namelis su širdelės formos anga duryse, ir štai tupykla keleriems metams be jokių milžiniškų investicijų.

Deja, ilgainiui tokia intymi vietelė jau iš toli ima skleisti nemalonius kvapus, ir užeiti į ją norisi kuo rečiau ir kuo trumpiau. Šią vietą pamilsta musės. Tokie lauko tualetai sugadino ir visų kitų lauko tualetų įvaizdį.

Teršiantiesiems gresia baudos

Kaip sanitarinį mazgą išgelbėti nuo kvapų ir nemalonių vaizdų, žinota jau seniai. Antai kai kurios žilagalvės kaimo močiutės, kurioms Antrojo pasaulinio karo metais teko savo namuose apnakvindinti ir maitinti tiek rusų, tiek vokiečių karius, puikiai prisimena pastarųjų taikytą praktiką.

Net ir trumpam atsikraustę į sodybą vokiečiai iškasdavo duobę, priklodavo į ją šiaudų, ant viršaus suręsdavo namelį. Kaskart atlikę gamtinius reikalus, vėl užmesdavo šiaudų. Tokio sanitarinio mazgo priežiūros preciziškumu toli gražu nepasižymėjo priešingos kariuomenės atstovai.

Nepaisant kadaise parodytos patirties, tualetai su šiaudais ar kita medžiaga lietuvių sodybose neišplito. Nors aplinką saugantys įstatymai draudžia tiesiai grunte kaupti fekalijas, nemažai žmonių šio draudimo nepaiso. Atsakomybė už aplinkos teršimą nuotekomis yra numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnyje "Aplinkos teršimas nuotekomis" – nuotekų išleidimas į drenažo sistemas piliečiams gresia bauda nuo 400 iki 2 tūkst. litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už tuos pačius pažeidimus – bauda nuo 1 tūkst. iki 4 tūkst. litų.

Ne vien todėl, kad bijo baudų, o tam, kad patiems ir gamtai būtų saugu, entuziastai išbando naujoves. Antai šmaikštumo, išradingumo nestingantis gamtinės žemdirbystės puoselėtojas Kęstutis Laukys turi gana originalų ir erdvų tualetą, kurį jis įrengė buvusiame tvarte. Šiai funkcijai jis pritaikė seną fotelį. Jo sėdimoje dalyje padaryta skylė, viduje įstatytas kibiras, ant viršaus uždėta lenta ir unitazo dangtis, o atlošas – minkštas.

"Sėdėti čia tikras komfortas. Mano tualetas tikrai geresnis nei kokiame nors daugiabutyje", – juokėsi šio tualeto autorius.

Į kibirą vyras meta smulkintų šiaudų ar šieno, maždaug kas savaitę iškrečia masę į kompostavimo vietą. K.Laukys tikina, kad turinys neskleidžia nemalonaus kvapo, nes būna susikompostavęs. Tiesa, daržui šio komposto jis nenaudoja.

Tarša arba trąša

Kauno technologijos universiteto Inžinerinės ekologijos katedros docentas Viktoras Račys perspėja, kad fekalijos turi būti tvarkomos itin atsakingai, nes šiais laikais gyventojų koncentracija padidėjusi, grunto teršimas yra labai pavojingas sveikatai.

Pats blogiausias variantas, pasak V.Račio, kai į tualetus atvedamas vanduo, bet nėra tinkamos kanalizacijos, valymo įrenginių. Tokiu atveju turinys nuplaunamas vandeniu siekiant išvengti nemalonių kvapų, ir visa tai patenka į gruntą. Vandeniu atskiestos fekalijos labiausiai žalingos gamtai, nes skysta frakcija geriasi į žemę. Dėl šios priežasties netoliese esančiame šulinyje gali būti padidėjęs nitratų ir nitritų kiekis, tai kenkia sveikatai.

Todėl V.Račys ragina gyventojus įrengti bent minimalius nuotekų valymo įrenginius, kuriuose skaidomi, dezinfekuojami teršalai, patologiniai mikroorganizmai nustelbiami kitų mikroorganizmų.

Tiesa, dar galima naudoti nepralaidžias talpyklas, kuriose susikaupusi masė periodiškai išsiurbiama atvykus specialiam automobiliui, turinys išvežamas į valymo įrenginius. Pasak KTU specialisto, ekonominiu požiūriu tai brangu, be to, neekologiška, nes automobilis naudoja degalus, o turinys vis tiek turi būti valomas.

Apibendrindamas V.Račys atkreipė dėmesį į du žodžius, nusakančius galimą rezultatą naudojant tualetą: "tarša" ir "trąša". "Sukeiskite dvi raides, ir išeis priešybės", – teigė pašnekovas.

Kompostuoja net name

Galimybė išvengti taršos ir gauti trąšos yra. Pasak docento, iš Skandinavijos šalių išplito vadinamųjų sausų tualetų idėja, kuriuose nenumatytas ekskrementų nuplovimas vandeniu. Jie apibarstomi pjuvenomis, pelenais, durpėmis ar kita tinkama medžiaga, kuri sukuria barjerą blogiems kvapams, bet turinys ilgai virsta kompostu.

Toks tualetas laikomas pačiu ekologiškiausiu, nes visos gerosios medžiagos yra sulaikomos ir iš naujo panaudojamos. V.Račio teigimu, laikoma, kad atitinkamai apdorojus, gauto komposto vertė yra nemaža, jame yra biogeninių elementų, reikalingų augalams.

Ištobulintus tokius tualetus siūlo įvairūs gamintojai. Kai kurie žmonės, siekiantys gyventi itin tvariai, kuo mažiau kenkti aplinkai, įsidrąsina juos naudoti net ir nuolatiniuose gyvenamuosiuose namuose.

Tiesa, apie tokį tualetą reikia pagalvoti dar prieš projektuojant namą ir numatyti jam reikalingas sąlygas. Be to, V.Račio žiniomis, įrengti tokį tualetą yra gana brangu.

Pjuvenų negalima taupyti

Paprastesnį sausojo lauko tualeto variantą galima sukonstruoti ir patiems – pastačius kibirą ar kitą nepralaidžią talpyklą.

"Kompostavimuisi yra būtinas deguonis ir atitinkama skystį sugerianti medžiaga. Šios medžiagos – pjuvenų ar durpių – reikia pasiruošti iš anksto, jos užtikrina, kad pateks deguonis. Vėliau turinį reikia išpilti į didesnę komposto talpyklą atskiedžiant papildoma pjuvenų, durpių ar kitos medžiagos porcija bei retsykiais permaišant.

KTU docento žiniomis, šiltuoju metų laiku turinys gali susikompostuoti ir tapti nepavojinguas per 6–9 mėnesius, tačiau jei patenka ir šaltasis laikotarpis, procesas gali užtrukti iki pusantrų metų. Intensyvus maišymas procesą pagreitina.

Tualeto talpyklos ištuštinimo dažnumas priklauso nuo jos dydžio, o kad neatsirastų nemalonaus kvapo, neturi stigti absorbuojančios medžiagos. Be to, patalpoje turi būti gera ventiliacija.
V.Račys perspėja, kad tokios trąšos negalima naudoti salotoms ar kitoms daržovėms, kurios vartojamos žalios, nevirtos, termiškai neapdorotos. "Vartoti taip tręštas žalias daržoves pavojinga, nes gali išlikti patogeniniai mikroorganizmai, pavyzdžiui, salmonelės. Saugiausiai tokiu kompostu tręšti medelius, tik būtina jį užkasti žeme, nepalikti atviro", – paaiškino pašnekovas.

Absorbuojanti medžiaga, teigė V.Račys, taip pat apsaugo nuo musių veisimosi, kurios taip pat gali išnešioti pavojingas bakterijas po aplinką.

"Sausą kompostuojantį tualetą tinkamai eksploatuoti nėra labai paprasta, bet įmanoma. Reikia suprasti, ką darai, žinoti, kad čia slypi ir pavojų", – reziumavo V.Račys.

Sausųjų tualetų pranašumai

Kompostuojant gaunama trąša,
taupomas vanduo,
apsaugomi gruntiniai vandenys,
tausojama žmogaus sveikata,
tokius tualetus galima įrengti bet kur,
nereikia brangių investicijų į kanalizaciją, valymo įrenginius,
Tokiuose tualetuose galima kompostuoti ir kitas greitai suyrančias atliekas.

Šaltinis: compostingtoilet.org, drytoilet.org