Caro laikų kareivinėse – ir Rusiją šlovinantys užrašai

Caro laikų kareivinės – išskirtinis Kauno paveldas. Keli pastatai pritaikyti gyventi, dalis griūva. Itin pasisekė kariškių rankose likusiems statiniams, nes jie dar mena anuometę dvasią.

Karių miegamuosiuose – kabinetai

Daugiau kaip šimtą metų atlaikęs raudonų plytų mūras Žemuosiuose Šančiuose ir Panemunėje žavi gyventojus, o ypač svečius. Šie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statyti masyvūs objektai tarnavo kariškiams. Tai nebuvo prestižiniai statiniai, bet jie itin, kokybiški, turintys savitą architektūros stilių.

Vienas pavyzdžių, kaip tokie caro laikų mūrai gali būti sėkmingai pritaikyti šiandien, – Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kareivinių pastato Panemunėje rekonstrukcija. Kariniame miestelyje stovintis buvęs kareivių gyvenamasis pastatas pakeitė pirminę paskirtį – jame įrengtos administracinės patalpos: kabinetai, saugyklos ir kita.

Šis dviejų aukštų statinys niekada nebuvo tuščias. Visais laikais čia šeimininkavo kariškiai, tik sovietmečiu objektas buvo apgadintas tiek iš išorės, tiek iš vidaus, tad restauratoriams teko naikinti nepageidautinas šio laiko žymes.

Bemaž prieš 20 metų į jį įsikraustę Lietuvos kariuomenės atstovai ne iškart įsigijo erdves, apie kokias svajojo. Tik investavus 4,9 mln. litų jis, kaip nesikuklina sakyti patys šeimininkai, tapo pačiu gražiausiu Lietuvos kariuomenės štabu.

Rusiški užrašai – vertybė

Pasižvalgyti po Panemunėje kariniame miestelyje įsikūrusį Inžinerijos batalioną gali ne bet kas – teritorija yra saugoma. Žmonės, vilkintys civiliniais drabužiais, – mažuma.

Dažais kvepiantis statinio interjeras pulsuoja kariška nuotaika. Pailgo, per visą statinio ilgį nusidriekiančio koridoriaus sienos išdažytos dviem spalvomis. Jas tarsi antpečiai skiria kontrastingų spalvų juostelės. Atlikus polichrominius tyrimus nustatyta, kad maždaug taip koridorius buvo išdažytas prieš šimtą metų. Vietomis sienose palikti „langai“, liudijantys, kiek kartų nauji dažai dengė senus.

Ne viskas yra autentiška. Kadaise buvusias medines grindis dabar dengia keraminės plytelės. Pritaikant statinį administracinei paskirčiai, buvusios didelės kareivinių miegamųjų erdvės suskaidytos mažesniais kabinetais. Juose – šiuolaikiniai biuro baldai.

Vienos įdomiausių interjero detalių – virš durų ir langų angų, po daugybe dažų sluoksnių rasti autentiški caro laikų užrašai senąja rusų kalba. Jie įamžino rusų liaudies išmintį, rodo pagarbą carui, skelbia idėjinius karinius šūkius, kurie įkvėpė karius kovai. Išlikusieji užrašai atidengti ir restauruoti, kai kuriuos jų galima perskaityti. Nesvarbu, kad kai kurie jų šlovina carą, Rusiją – užrašai it freskos laikomi paveldo vertybe.

Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono viešųjų ryšių karininkas Irmantas Genevičius patikino, kad darbo aura buvusiose kareivinėse labai gera.

„Senieji sienų užrašai rodo, kad viskas yra sudvasinta, akcentuojama aukšta moralė, žmogaus vertybės. Ten, kur yra drausmė, ten yra ir tvarka. Caro laikais karinė kultūra buvo kitokia nei sovietmečiu. Dabar Lietuvos kariuomenė taip pat turi savo vertybes“, – dėstė karininkas.

Mūras nepriekaištingas

Kaune pastatytų caro laikų kareivinių projektai tipiniai, kurti Sankt Peterburgo specialistų. „Liaudiškai sakant, tai buvo kazarma. Bet pastatas buvo išdirbtas architektų“, – pabrėžė bataliono pastatų priežiūros inžinierius Romualdas Ulba.

Jo žiniomis, karinius objektus statė ne kareiviai, o samdyti darbuotojai, kuriems vadovavo profesionalūs mūrininkai, staliai. Todėl sienos sumūrytos itin kokybiškai. Buvo sumaniai išspręstas šildymas, vėdinimas.

R.Ulbos teigimu, daugiau kaip prieš šimtą metų buvo kitoks mentalitetas, kitoks statinių kokybės supratimas. Viso to priešybė pasireiškė sovietmečiu. Tuo metu prie carinių kareivinių lipdyti įvairūs baltų plytų priestatai neprilygo nei estetika, nei kokybe. „Siūlės kreivos, šleivos“, – trumpai pakomentavo specialistas. Rekonstruojant carinio miestelio pastatus, teko šalinti sovietinius priestatus, gramdyti dažus nuo raudonų plytų mūro.

Pilnavidurės raudonos plytos, iš kurių statytas Panemunėje esantis karinis miestelis, R.Ulbos žiniomis, buvo ne vietinės, o įvežtinės. „Tuo metu plytos buvo degamos labai kokybiškai, nors jų forma nebuvo tokia ideali kaip dabar“, – įsitikino R.Ulba.

Apsaugotas nuo tiesioginio lietaus, prognozavo inžinierius, caro laikų mūras stovės dar daugybę metų. Vis dėlto bešeimininkis, apleistas pastatas, kad ir koks jis tvirtas, negrįžtamai nyksta. Tai parodo nykstančių kareivinių A.Juozapavičiaus prospekte pavyzdys.

Pro kaminus dūmai nerūks

Pastato, kuriame įsikūrė Inžinerijos bataliono štabas, sienų storis 75 centimetrai. Rekonstruojant sienos nešiltintos. Mat, šiltinant iš išorės, nesimatytų autentiško mūro, to neleistų paveldo sergėtojai.

„Iš vidaus šiltinti 5 cm storio vata nebūtų buvę efektyvu. Kai senus medinius langus pakeitėme naujais mediniais, tačiau su stiklo paketais, iškart pasijuto, kad dujų šildymui sunaudojama mažiau. Be to, buvo šiltintos perdangos“, – pasakojo R.Ulba. Kadaise pastatas buvo šildomas krosnimis, jų neišliko. Vis dėlto norint matyti pirminį pastato vaizdą, ant stogo atsirado visi buvę kaminai: vieni yra butaforiniai, kiti naudojami ventiliacijai.

Kariniame miestelyje buvo daugybė kitų pastatų: kepykla, valgykla, sandėlis, pirtis, karininkų namas, bataliono vado namas, gydytojo pastatas, sargo namelis, arklidės.

Dalį senųjų miestelio pastatų batalionas pritaikė šiandienėms reikmėms, kelis nuspręsta perduoti Valstybės turto fondui, nes kariškiams jų nereikia. Galbūt jie bus paversti daugiabučiais?

„Būti patalpoje, kurioje labai aukštos lubos, malonu, bet tai reikalauja daugiau šildymo sąnaudų. Juolab kad apšiltinti sienų iš išorės negalima, tad pastatas negalėtų vadintis ekonomišku“, – komentavo R.Ulba.

Kita vertus, galintieji sau leisti gyventi prabangiai, raudonų plytų mūro apsuptyje turėtų unikalią aplinką. Juolab kad dalis Šančių kareivinių buvo pritaikytos gyvenimui. Kai kas aukštas erdves suskaidė į du aukštus ir jaučiasi tarsi vadinamajame lofte.

Kauno tvirtovės istorija

Stiprinant vakarinę Rusijos imperijos sieną, 1873 m. caro Aleksandro II sprendimu buvo nutarta Kauną paversti strateginės reikšmės I klasės tvirtove. Potvarkis statyti tvirtovę pasirašytas 1879 m., Kaunas pamažu virto galingu Rusijos imperijos pasienio miestu, turėjusiu atremti vokiečių antpuolius.

Pagal patvirtintą projektą Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų, gynybos įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2–2,5 km atstumu) ir 9 baterijų žiedu. Netrukus pradėti statyti kariniai miesteliai, laboratorijos, karinės dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, sandėliai ginklams laikyti, prie pagrindinių kelių į miestą statomi metaliniai vartai, įvairūs įtvirtinimai.

Kauno priemiesčiuose ypač išsiplėtė kareivinių, sandėlių ir kitų karinio ūkio objektų statyba. 1886–1896 m. išaugo Šančių karinis miestelis, pastatyta speciali kariuomenės cerkvė, Aukštuosiuose Šančiuose įkurtos karių kapinės. Tvirtovės nusavintame Panemunės priemiestyje išaugo dar vienas karinis miestelis.

Stačiakampio išplanavimo karinis miestelis tarp šiandienių Vaidoto ir Plento gatvių buvo statomas nuo 1910 m. Miestelis turėjo didelę pratybų aikštelę, aplink kurią buvo išdėstyti statiniai. Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo pastatas taip pat yra vienas šio miestelio statinių.

Daugiau nei trečdalį amžiaus statyta Kauno tvirtovė savo funkcijos ginant imperiją neatliko ir buvo užimta per 11 dienų, nepaisant to, kad per karą tvirtovėje buvo laikoma apie 60 tūkst. Rusijos kariuomenės dalinių įgula (daugiausia netarnavę šauktiniai ir vyresnio amžiaus atsarginiai).

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kariniai miesteliai buvo panaudoti Lietuvos kariuomenės reikmėms. Po okupacijos šiuose objektuose šeimininkavo sovietų kariuomenė. Atgavus nepriklausomybę, kai kurie kariniai miesteliai pravertė Lietuvos kariuomenei.

Kauno tvirtovės statinių kompleksas Lietuvoje yra vienintelė visiškai išsilaikiusi Rusijos imperijos tvirtovė.