XIX–XX a. lietuvių laisvalaikis: siuvinėjimas, viešnamiai ir mineralinis vanduo

XIX–XX a. pr. populiariausia lietuvių laisvalaikio forma buvo išėjimas į miestą pasivaikščioti. Moterims buvo leidžiama ne viskas, bet vyrai nedraudžiamai lankydavosi viešnamiuose ir naudodavosi naktinėmis pramogomis, LRT RADIJUI sako Lietuvos istorijos instituto darbuotojas hum. m. dr. Juozapas Paškauskas. Anot jo, į išpopuliarėjusius kurortus plūdo tiek elitas, tiek darbininkai, bet jų laukdavo ne pačios maloniausios procedūros, pavyzdžiui, reikalavimas per dieną išgerti kibirą mineralinio vandens.

– Kuo jums įdomi lietuvių laisvalaikio XIX a. pab.–XX a. pr. tema?

– Tas laikotarpis buvo įdomus, nes tai modernėjimo laikas. Visuomenė keitėsi, man įdomiausias tas kasdienybės aspektas. Laisvalaikis vienijo visus – visi norėjo jo turėti arba turėjo.

– Per laisvalaikio temą nagrinėjate ir besikeičiančias namų erdves.

–Taip, laisvalaikio tema gali atrodyti lengvai apibrėžiama, bet kai imi dirbti su archyvais ir ieškai šaltinių, aiškėja, kad apie laisvalaikį XIX a. pab.–XX a. pr. niekas daug nerašė, to nereflektavo. Norėjau suprasti, kaip laisvalaikį leisdavo įvairios socialinės grupės – žemiausias sluoksnis, vidurinis ir visuomenės elitas. Būtent namų erdvės padėjo tai geriau suprasti.

Pavyzdžiui, darbininkai Vilniuje gyveno labai ankštose patalpose, vieno kambario bute telkdavosi kokie aštuoni žmonės. Jie net nebuvo giminaičiai, tiesiog kartu nuomodavosi būstą. Akivaizdu, kad laisvalaikio namuose jie neleido, nes tam nebuvo malonių sąlygų. Laiką darbininkai leisdavo kažkur gatvėse, skveruose, priemiesčiuose ir pan.

Kitaip tiems, kurie gyvendavo aštuonių kambarių butuose, turėjo atskirą kabinetą, valgomąjį, vaikų kambarius, tarnaičių kambarius. Jiems namai atstojo visą pasaulį, nereikėdavo eiti į miestą. Tokie žmonės ir stengėsi susikurti savo pasaulį, kuris tilptų namuose. Kai kurių profesijų atstovai (medikai, teisininkai, rašytojai) ir dirbdavo namuose. Į miestą būdavo išeinama tik tam tikromis progomis.

– Iš namų išeidavo elitiniam laisvalaikiui?

– Taip, į tai įeidavo teatras, pramogos, įvykiai mieste, kurortai. Turtingesni žmonės būdavo apsisprendę, kur eis, todėl nesišlaistydavo. Elito atstovai į darbininkus, besišlaistančius gatvėmis, žiūrėjo iš aukšto ir manė, kad šie yra neišsilavinę, negebantys planuoti ir spręsti dėl ateities. Kiekvienas to meto asmuo turėjo skirtingus hobius, pradedant siuvinėjimu, baigiant atvirukų, ženkliukų, laikraščių iškarpų rinkimu.

Vidurinė klasė visur siekė įvesti ribas: tarp privataus ir viešo gyvenimo, vyro ir žmonos, miegamojo ir valgomojo, priimamojo ir šeimos kambario.

– Ar XIX a. pab.–XX a. pr. yra metas, kai atsirado masinė kultūra ir masinis laisvalaikio ieškojimas? Kažkada laisvalaikio net nebuvo.

– XIX a. pab. Lietuvoje, ypač Kaune ir Vilniuje, sprogo kapitalizmo bumas. Buvo statomi fabrikai, plėtėsi miestai, jie tapo traukos centrais. Kalbant apie šį laikotarpį galima svarstyti apie vidurinės klasės užuomazgas. Vidurinės klasės buvo nedaug, bet keitėsi suvokimas, kaip reikia planuoti ir kurti savo gyvenimo būdą.

Buvo išstumtos anksčiau vyravusios bajorijos sampratos, darbininkai ėmė svarstyti, kaip leisti savo laiką, kaip jį panaudoti. Dėl besikeičiančių ekonominių aplinkybių šis laikas buvo labai intensyvus, bet trumpas. Jį nutraukė 1914 m. prasidėjęs karas.

Vis tiek galima kalbėti apie modernią laisvalaikio sampratą, kai žmonės suvokia, kad jų darbo valandos turi būti normuojamos, o po jų turi pats apsispręsti, kur eisi – ar į aludę, ar knygą skaityti, ar į mišką padainuoti su draugais.

– Kaip atrodė to meto kurortai, ką jie siūlė?

– Kurortai atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pagrindiniai iš jų buvo Druskininkai, Birštonas, Palanga. Tiesa, jie tuomet priklausė ne Lietuvos teritorijai, bet lietuviai vietoves suvokė kaip savo šalies dalį. Nuo XIX a. pr. tai buvo bajorijos ir elito traukos centras. Į kurortus vasaroti važiuodavo žymūs poetai, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius.

Tačiau artėjant Pirmajam pasauliniam karui ėmė keistis ir kurortų lankytojų sudėtis. Pradėjo dominuoti vidurinis sluoksnis, kurortuose ilsėdavosi miestiečiai. Iš likusių šaltinių galima suprasti, kad tradiciniai kurortų lankytojai tuo piktinosi, jiems nepatiko besikeičianti tvarka ir nauji atvykėliai. Vėliau tuo pačiu piktinosi ir miestiečių klasė, nes į kurortus galiausiai ėmė važiuoti darbininkai. Taigi kurortai tapo prieinami, labai išsiplėtė jų lankytojų ratas.

Kurortai buvo sveikatingumo vieta, to meto žmonės itin tikėjo medicina ir pasitikėjo daktarais, nevengė eksperimentuoti. Tačiau ne visos sveikatingumo procedūros buvo malonios. Pavyzdžiui, neretai tekdavo per dieną išgerti kibirą mineralinio vandens.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių