Kalėdų eglutė seka medinių žaisliukų istorijas

Kūrybos pradžia – raktinė

Laima greitakalbe beria, kad gyvenime veikia daug ką, ne tik seka „Medžio istorijas“. Šiuo metu ji yra Aplinkos apsaugos agentūros atstovė ryšiams su visuomene. Turi gražią šeimą, paaugusius vaikus, laisvalaikiu užsiima karatė. Pradėjusi nuo dvylikos metų, ištikima šiam sportui liko iki šiol: vis dar dalyvauja veteranų varžybose, teisėjauja.

„Karatė vienu metu net buvo mano pragyvenimo šaltinis. Vedžiau vaikams treniruotes, – atvirauja Laima ir priduria, kad labai mėgsta lankytis ir įvairiose vaizduojamojo meno parodose. – Japoniška estetika turbūt irgi turėjo nemažai įtakos mano kūrybai ant medžio.“

Pirmąsias medines istorijas vilnietė ėmė sekti prieš dešimt metų, kai vaikai buvo dar maži. Tačiau viskas prasidėjo net ne nuo jų. Laimai reikėjo gražios raktinės. Nieko originalaus parduotuvėse neradusi, pamatė tinkamą lentgalį tėvų sodyboje, kurį gražiai išpiešė, primontavo kabliukus ir pagamino vienetinę raktinę. Kadangi dirbinys patiko giminaičiams ir draugams, kūrėja gavo daug užsakymų.

„Supratau, kad šis meninis procesas man labai patinka. Tad ėmiau vis papaišinėti tas lentas, kurių prisirinkdavau pas tėvus sodyboje“, – šypsosi pašnekovė.

Anot jos, tėtis vienu metu irgi buvo užsikrėtęs jos meistrystėmis. Iš krosniai kūrenti skirtų lentų jis ėmė gaminti mažus suoliukus anūkams. „Aš juos gražiai išpiešdavau. Deja, sugedus tėčio staklėms kūryba laikinai sustojo“, – apgailestauja dukra.

Žaliavą renka pajūryje

Ilgainiui paskui raktines ir suoliukus ėmė gimti ir kitų medinių dalykų. Vieną vasaros dieną vaikštinėdama Baltijos pajūriu Laima rado labai daug gražių jūros ir vėjo nugludintų medinių pagaliukų. Jų prisirinko pilną maišą, parsivežė namo ir pamiršo.

Prisiminė tik atėjus žiemai, kai ilgais tamsiais vakarais labai norėjosi kažką veikti. Artėjant Kalėdoms į galvą šovė mintis, kad išpiešti medinukai puikiausiai gali atstoti ir eglutės žaisliukus. Juolab tada dar Laimos vaikai buvo maži ir stikliniais žaislais puošti eglę atrodė pavojinga.

„Eglutę tais metais papuošėme ir mano dekoruotais medinukais“, – pasakoja trijų vaikų mama, vasaromis su šeima būtinai vykstanti prie jūros, kartu prisirenkanti žaliavos kūrybai.

„Man tie mediniai pagaliukai ir taip be galo gražūs, net ir nedažyti. Mėgstu sudėti ilgesnius į vazą ir papuošti namus tokia visiškai natūralia kompozicija“, – prisipažįsta ji.

Suteikia antrą šansą

Gal Laima ir toliau būtų tyliai rinkusi pajūryje gamtos nugludintus šakaliukus, gaminusi iš jų įvairiausias grožybes, dovanojusi jas savo giminaičiams ir draugams, jei ne vienas likimo posūkis.

Dermė: anot L. Grižaitės, gražiausiais raštais medžio gabaliukus išgražina pati gamta, jai telieka perskaityti tą kodą ir subtiliai pridėti ranką. / L. Gri­žai­tės asmeninio archyvo nuotr.

„Netyčia, per vaikus darželyje, susipažinau su feisbuko grupės „Antras šansas“ įkūrėja Egle Gile, kuri paragino mane ne lindėti namuose, o su savo medinukais išeiti į viešumą – dalyvauti kokioje nors „Antro šanso“ mugėje“, – prisimena L. Grižaitė.

Nuo to laiko abi veiklios moterys tapo ir draugėmis, ir kolegėmis. Viena kuria nuostabias pirštines iš senų vilnonių susitraukusių megztinių, kita – viską, ką tik gali sukurti iš mažų medinių pagaliukų ir pas tėvelį rastų lentgalių.

„Kažkada keliaudami po Maltą buvome užklydę į vieną salą. Ten susipažinau su moterimi, kuri ant jūros išmestų lentų piešė paveikslus. Kiek supratau, tai buvo jos vienintelis pragyvenimo šaltinis“, – kalba Laima. Ar ji norėtų taip pat pragyventi iš kūrybos? „Būtų smagu, nes kūryba – ir nusiraminimas, ir pabuvimas su savimi, ir savotiška terapija. Ypač spalvos. Ir medis. Vien jį liesti yra be galo malonus dalykas. Gal nuskambės truputį ezoteriškai, bet piešdama ant tų medinių pagaliukų aš iš tiesų bendrauju su medžiu“, – prisipažįsta kūrėja.

Piešinius sufleruoja gamta

Anot L. Grižaitės, nors medines istorijas kuria jau seniai, į viešumą išėjo tik pradėjusi dalyvauti nedidelėse mugėse. Kodėl taip ilgai slapstėsi? „Kai pradėjau dalyvauti mugėse, žmonės ėmė klausinėti, kur galėtų pamatyti daugiau mano darbų. Nori nenori, teko juos sukelti į feisbuką“, – šypsosi ji, šiuo metu kurianti ne tik raktines, bet ir įvairias smulkias grožybes – auskariukus, pakabukus, eglutės žaisliukus.

Paklausta, ar lankė kokią nors dailės mokyklą, kad taip gražiai piešia, Laima netikėtai pareiškia, kad ji išvis nemoka piešti. Tai kas tada dekoruoja jos medinukus? „Gamta. Gal kažkokios už mane stipresnės, kūrybiškesnės antgamtinės jėgos, kurios tuos pagaliukus ir lentigalius išraižo, išvagoja tobuliausiais raštais, o aš, juos radusi, tik nuskaitau taip, kaip man atrodo. Kitaip sakant, aš tik interpretuoju medžio rieves“, – kuklinasi Laima.

Piešimui ant medinių paviršių ji naudoja akrilinius dažus, kurie greitai džiūsta, yra ryškių spalvų. „Vis dėlto pagrindinis ingredientas šiame kūrybos procese yra meilė. Jei kursi be meilės, nebus gražu nei tau, nei kitiems“, – aiškina „Woodstories“ įkūrėja.

Pagrindinis ingredientas šiame kūrybos procese yra meilė. Jei kursi be meilės, nebus gražu nei tau, nei kitiems.

Kada užplūsta tie meilės priepuoliai? Anot L. Grižaitės, būna tokių dienų, kai norisi, bet nesikuria. Kartais piešiniai ant medžio pilasi kaip iš gausybės rago – ir paukščiai, ir driežai, ir avelės, ir briedžiai. Paradoksalu, bet kūryba gali belstis į rankas ir širdį net tuomet, kai per darbus nesimato galo.

„Nebūtinai kurti norisi atsipalaidavus, kai turi daugiausia laiko. Oi, ne... Kartais tas atsipalaidavimas nieko gero neduoda nei darbe, nei kūryboje“, – juokiasi Laima.

Skirtingi auskarai – žaismingiau

Menininkė prisipažįsta, kad mėgsta puoštis savos gamybos auskarais, nes jie lengvi ir neplėšia ausų. Dažnai ji kuria visiškai skirtingus auskarus, nes taip gyventi kur kas linksmiau.

„Kai ilgiau būnu namuose, net kojines skirtingas užsimaunu, kad save palinksminčiau. Nemėgstu standartų. Man patinka pažaisti su tomis ribomis ir jas peržengti“, – atvirauja ji.

Laimos žodžiais, lietuvės moterys irgi neabejingos žaismingumui. Dažnai mugėse jos net klausia, ar gali susikomplektuoti auskarų porą iš skirtingų rinkinių, kad jie būtų dar skirtingesni.

Aplinkos apsaugos agentūros darbuotoją ir kūrėją žavi ryškios spalvos. Galbūt todėl, kad didžiąją metų dalį Lietuvoje būna labai pilka ir nyku.

„Ypač kokį vasarį, kai užsitęsia žiema ir tų spalvų verkiant norisi… – sako Laima, labiausiai mėgstanti turkio žydrą spalvą. – Ji man natūraliai dera su visomis kitomis spalvomis. Rožinę irgi norėčiau prisijaukinti, bet kažkaip sunkokai su ja randu bendrą kalbą.“

Su žemės spalvomis, pasak jos, daugiau reikalų: „Reikia daugiau išmonės, kaip iš jų kažką išlaužti, bet drauge ir nebūti nuobodžiai.“

Stengiasi gyventi tvariai

Paklausta, ar jų šeimoje yra tradicija suteikti daiktams antrą šansą, Laima ilgai nemąsto. Sako, kad didysis jų šeimos antro šanso mokytojas ir praktikas yra jos vyras.

„Mes labai sąmoningai žiūrime į daiktų vartojimą ir to paties mokome savo vaikus. Klausiame jų, ar tikrai reikalingas tas daiktas su didžiule pakuote. Svarstome, kur paskui ji atsidurs, – pasakoja pašnekovė, dažnai drabužius sau perkanti dėvėtų drabužių parduotuvėse. – Tikrai ne dėl pinigų stygiaus. Man patinka suteikti tam pačiam drabužiui antrą gyvenimą. Juk antraip jis taptų šiukšle.“

Laimos šeimoje visi rūšiuoja, net kompostuoja, nors gyvena bute. Kompostas reguliariai išvežamas į sodybą. Jei mato, kad gali išsiversti be automobilio, Laima renkasi viešąjį transportą arba dviratį. Į parduotuvę eidama irgi stengiasi neštis daugkartinio vartojimo maišelius vaisiams, daržovėms.

„Šios idėjos man, mūsų šeimai tikrai yra labai artimos. Galbūt ne veltui atsidūriau Aplinkos apsaugos agentūroje“, – juokiasi ji ir priduria, kad dirba neseniai, bet jau žino, kad lietuviai išmeta labai daug tekstilės į šiukšlynus.

Gal naginga moteris moka siūti? „Deja, ne. Bet „Antro šanso“ bendruomenėje, kuriai priklausau, aš matau daug moterų, kurios puikiai tai daro. Todėl mielai naudojuosi jų paslaugomis ir jų sukurtais antro šanso dalykais, – aiškina ji, neseniai įsigijusi puikias riešines, pagamintas iš senų megztinių. – Kam eiti į greitosios mados parduotuves, kur prekystaliai lūžta nuo tokių pačių prekių, jei mūsų bendruomenėje galima įsigyti originalų daiktą ir kartu palaikyti jį sukūrusį žmogų.“

Šventėms ruošiasi atsakingai

Kalėdoms Laimos šeima ruošiasi labai atsakingai, lygiai taip pat planuoja ir dovanas. „Vyras pastaruoju metu net nebepakuoja jų į gražius popierius, nes vėliau tai taps šiukšlėmis“, – pasakoja pašnekovė. Kad dovanėlėms suteiktų nors šiek tiek šventiškumo, ji dažnai naudoja rudą vyniojamąjį popierių, ant kurio kažką gražiai nupiešia ar parašo.

„Mėgstu visokias samanėles, kankorėžius ir kitas natūralias detales, kurias taip pat pridedu prie dovanos kaip dekorą“, – aiškina ji. Laimai skaudoka, kad vaikai kol kas į propaguojamą tvarumą reaguoja vangokai. Lieka tikėtis, kad geras pavyzdys rezultatų duos vėliau. Ką per Kalėdas dovanoja vieni kitiems?

„Vaikai negauna dovanų be saiko. Kai nėra pertekliaus, kitaip ima vertinti tai, ką turi“, – kalba Laima.

Šeimos nariai mėgsta dovanoti valgomas dovanas. Juk šiais visuotinio pertekliaus laikais visi visko turi, tad nebūtina laukti Kalėdų, kad po egle rastum plaukų džiovintuvą. Nuo tokio požiūrio nukenčia romantinis dovanų aspektas, užtai laimi tvarusis.

Dermė: anot L. Grižaitės, gražiausiais raštais medžio gabaliukus išgražina pati gamta, jai telieka perskaityti tą kodą ir subtiliai pridėti ranką. / L. Gri­žai­tės asmeninio archyvo nuotr.

Parsiveža žaisliukų iš kelionių

Laimos šeima per Kalėdas puošia gyvą eglutę. Jos neperka. Senelis turi miško rėžį, kuriame kasmet vis nukerta, o paskui pasodina vieną kitą žaliaskarę.

„Dažnai ji būna ne visai tobula. Kartais retoka ar kreivoka. Bet mums gerai: juk medžių, kaip ir žmonių, būna visokių“, – juokiasi L. Grižaitė, paprastai Kalėdų eglutę puošianti ne tik savos gamybos mediniais žaisliukais.

Kadangi mėgsta keliauti, iš kelionių šeima parsiveža bent po vieną eglutės žaisliuką. „Kolekcija to nepavadinsi, užtai, kai puošiame eglę, būna tiesiog smagus kelioninių prisiminimų vakaras. Štai žaislas iš Italijos, o anas – iš Švedijos... Ypač įdomu ieškoti Kalėdų žaisliukų keliaujant vasarą“, – šypsosi Laima.

Labiausiai saugomi – iš senelių ir prosenelių paveldėti stikliniai žaislai. Tie eglutės puošimo vakarai būtų beveik tobuli, jei ne vaikų peštynės. Dvyniai Morta ir Jurgis, jų vyresnis brolis Andrius dažnai susipyksta, kuriam kurį žaislą ir kurioje vietoje kabinti, o tuomet jau tenka įsikišti ir suaugusiesiems.

„Ekspertai galbūt pavadintų mūsų eglutę labai eklektiška: ten tiek daug visokio stiliaus žaislų!“ – juokiasi „Woodstories“ kūrėja, jokių puošybos madų nesivaikanti – tiesiog kabinanti ant eglės širdžiai mielus prisiminimus.

Kokias medines istorijas Laima seks po penkių ar dešimties metų? „Pagyvensime – pamatysime, bet turiu vieną svajonę. Noriu savo piešinius nuo medinių paviršių perkelti į skaitmeninį formatą. Kad namai nebūtų panašūs į lentų sandėlį. Be to, sulaukiu žmonių prašymų, kurie nori vieną ar kitą mano piešinį perkelti ant kitokių paviršių – marškinėlių, stalo, suolelio, raktinės ir t. t. Tad linkiu savo piešiniams kuo platesnio ir tvaresnio panaudojimo“, – linksmai kalba L. Grižaitė.