„Nesiartinkit prie Gretos“ autorė: norint geriau suprasti save būtina žinoti savo praeitį

  • Teksto dydis:

Vokietiją sukrėtęs ir akimirksniu bestselerių sąraše įsitvirtinęs rašytojos Susanne Abel romanas „Nesiartinkit prie Gretos“ nepaliks abejingų ir skaitančių lietuviškai. Romane jautrios kelių kartų traumų, tapatybės temos meistriškai įpinamos į motinos ir sūnaus istorija. Jos nukels skaitytoją į XX amžiaus penktojo dešimtmečio Rytų Prūsiją, šeštojo dešimtmečio Heidelbergą, šių dienų Kelną ir Naująjį Orleaną.

„Visa mano istorija susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Tamsiaodžių kūdikių planas, neįmanoma meilė ir rasizmas – visa tai ir šiandien tebėra aktualu. Prieš septyniasdešimt penkerius metus pasibaigęs karas tebedaro poveikį mūsų gyvenimui – ne tik tada, kai didmiesčių statybvietėse randama bombų. Tą poveikį patiria ir mūsų šeimos, nelaimė palietė ir mus, karo anūkus. Norint geriau suprasti patį save būtina žinoti savo praeitį“, – teigė romano autorė.

„2015-ųjų rudenį, kai visoje Vokietijoje buvo įrengiamos laikinos pabėgėlių apgyvendinimo stovyklos, vienoje televizijos laidoje pamačiau du senus žmones, su keliais krepšiais rankose stovinčius prie laikinosios prieglaudos Kelno šiaurinėje dalyje. Korespondentė klausė, kodėl jie nori paaukoti savo daiktus. Žmonės negalėjo išsamiai paaiškinti, bet ne todėl, kad buvo nepratę kalbėti prieš kamerą. Abudu sunkiai tarė žodžius, nes skausmas jiems užgniaužė gerklę. „Mes puikiai žinome, kaip gyvena pabėgėliai“, – galiausiai ištarė moteris, norėjusi padovanoti pagalvę ir antklodę. „Vaikystėje tą patį išgyvenome. Atvykome iš Rytų Prūsijos“, – pridūrė vyras. Šis reportažas mane paskatino parašyti romaną“, – knygos sukūrimo priešistorę pasakojo S. Abel.

Romano veikėjas – žinomas Kelno žinių vedėjas Tomas Monderatas nerimauja dėl mamos. Ilgaamžė Greta Monderat vis dažniau užsimiršta, Alzheimerio liga palengva glemžiasi jos atmintį. Bet tai, kas iš pradžių trikdo patogų sūnaus gyvenimą, netrukus tampa netikėta dovana – Greta prabyla apie savo gyvenimą: vaikystę Rytų Prūsijoje, bėgimą nuo rusų kareivių, dingusio tėvo ilgesį ir sėkmę Heidelbergo juodojoje rinkoje. Sūnui į rankas paėmus tamsiaodės mergaitės nuotrauką, mama nutyla. Kas toji mergaitė? Nuo šios lemtingos paslapties priklauso ir paties Tomo laimė.

Susanne Abel, gyvenanti ir dirbanti Kelne, savo profesinį kelią pradėjusi kaip mokytoja ir lėlininkė, vėliau pasuko į televiziją. Po studijų Vokietijos kino ir televizijos akademijoje ji tapo žinoma televizinės dokumentikos kūrėja. Savo debiutiniu romanu „Nesiartinkit prie Gretos“ autorė užkariavo „Der Spiegel“ bestselerių sąrašą.

„Tai buvo mano gyvenimo svajonė – parašyti romaną, bet iki šiol to nebuvau padariusi. Jei atvirai, pati mieliausiai skaitau biografines knygas, nes labiausiai domiuosi žmonėmis. Visą gyvenimą dariau tai, kas man patinka, o dabar man labiausiai patinka rašyti“, – sakė autorė.

Ji prisipažįsta, kad knygoje esama ir autobiografinių dalykų, susijusių su jos mamos, turėjusios senatvinę demenciją, traumine patirtimi, kuri turėjo įtakos ir pačios rašytojos svarbiausiems gyvenimo sprendimams.

„Mama sirgo dvylika metų. Buvo nepakeliamai sunku matyti ją, įkalintą begalinės kančios ir skausmo. Visada žinojau, kad vaikystėje ji neteko savo motinos. Ne paslaptis buvo ir  jos pirmosios didžiosios meilės, ir mano sesers, jos pirmagimės dukters, ankstyvos mirtys. Bet apie tikslias tų nelaimių aplinkybes ir tikrąją praradimo bedugnę sužinojau tik tada, kai nuslinko betoninis dangtis, po kuriuo mama slėpė savo kančią, kad galėtų toliau gyventi. Dar ir šiandien skaudu prisiminti, kaip bejėgiškai žvelgiau į jos griūvantį pasaulį, į tai, kad siela pamažu ją palieka. Drauge ši liga mus praturtino, nes motinai pamiršus savo apsauginį skydą, atsiskleidė švelni, mylinti jos asmenybės pusė, kurios ilgėjausi visą gyvenimą. Išnyko pragmatiškasis griežtumas. Liko tik meilė. Tai buvo viena didžiausių mano gyvenimo patirčių“, – prisipažino romano autorė.

Ypač vaizdinga kalba S. Abel ne tik pasakoja apie šeimos vargus, bet ir atgaivina to meto paveikslus. Subombarduotas Frankfurtas, beveik nepažeistas Heidelbergas, tariamas priešas amerikiečių kario pavidalu – visa tai autorė romane apžvelgia tarsi filme. Tačiau nepaisant visų nepalankių aplinkybių, net ir tais laikais būta laimės ir meilės, humoro ir muzikos.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą romaną iš vokiečių kalbos vertė Laima Kuprienė, dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė.


Siūloma paskaityti ištrauką iš romano Epilogo

Tyrinėdama faktus daug kartų susidūriau su tuo, kad po karo afroamerikiečiai JAV kariai padėdavo vokiečiams, nepaisydami draudimo bendrauti su priešu. Dabar jau miręs kabareto darbuotojas Diteris Hildebrantas, kurį laiką buvęs amerikiečių karo belaisvis, manė, kad jie buvo palankesni ne baltiesiems karo nugalėtojams, o tiems, kurie jį pralaimėjo, nes gimtojoje Amerikoje ir jos kariuomenėje patys patyrė priespaudą.

Mane sužavėjo, kad šie afroamerikiečiai kariai, nacių režimo laikais vadinti panašiais į beždžiones pusžmogiais, pokario Vokietijoje galėjo lankytis restoranuose nesusidurdami su rasine atskirtimi ir diskriminacija. Šie vyrai į kareivinių pasaulį atnešė džiazą ir svingą, užmezgė ryšius su jaunomis moterimis, kas Amerikoje būtų buvę neįmanoma. Netrukus susipažinau ir su tamsiaodžių kūdikių istorijomis.

Kelis dešimtmečius domėjausi įvaikinimo ir kilmės paieškos tema. Peržiūrėjau daugybę dokumentinių filmų apie žmones, visą gyvenimą ieškojusius savo šaknų. Mane visada labai jaudino moterų gyvenimo istorijos: jos neturėjo kitos išeities, tik paklusti reikalavimui atiduoti savo vaikus. Suvokiau, kad šis dažniausiai įslaptintas motinų sprendimas tarsi lemtinga gija driekiasi per visą tolesnį jų gyvenimą. Karo metais arba netrukus po jo tokio likimo neišvengė daugybė žmonių ir Rytuose, ir Vakaruose.

Tačiau apie tamsiaodžius kūdikius, gimusius pirmąjį pokario dešimtmetį Vokietijoje, beveik nieko nežinojau. Išgirdusi kalbą, 1952 metų kovo 12-ąją pasakytą Bundestage, netekau amo. Šitai patyriau ir po sunkiai žodžiais nusakomo 1957-ųjų Pietų Vokietijos radijo reportažo, kurį cituoju romane.

Skandalinga, kad niekas nesijautė esąs atsakingas už tas motinas ir vaikus, gal dėl to, kad ši tema dar daug kam nežinoma. Laimė, atsirado tokių žmonių kaip Mabelė Gremar, kuri savo iniciatyva parengė tamsiaodžių kūdikių įvaikinimo planą ir rūpinosi bent dalies jų geresne ateitimi.

Visa mano istorija susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Tamsiaodžių kūdikių planas, neįmanoma meilė ir rasizmas – visa tai ir šiandien tebėra aktualu. Prieš septyniasdešimt penkerius metus pasibaigęs karas tebedaro poveikį mūsų gyvenimui – ne tik tada, kai didmiesčių statybvietėse randama bombų. Tą poveikį patiria ir mūsų šeimos, nelaimė palietė ir mus, karo anūkus.

Norint geriau suprasti patį save būtina žinoti savo praeitį.

Šiuo romanu siekiu, kad seni žmonės,  dažnai nebesivadovaujantys mūsų dienų principu „aukščiau, daugiau, toliau“, būtų išgirsti ir sulauktų deramo mūsų dėmesio. Net jei tie žmonės atrodo  niekuo nesiskiriantys vienas nuo kito, tarsi vilkintys uniforminius savo veido spalvos švarkus, jie tokios pat asmenybės kaip ir mes, jaunesnieji. Ne mažiau už mus pakvaišę. Ne mažiau aistringi. Kadaise taip pat beviltiškai mylėję, buvę lengvabūdžiai arba drąsuoliai, beprotiškai gražūs, rizikavę savo kailiu. Jiems aštuoneri, aštuoniolika ir aštuoniasdešimt – viskas tuo pačiu metu. Jie kaip ir anuomet turi širdį. Ši nesensta net tada, kai veidas ima vis labiau raukšlėtis. Jei geriau įsižiūri, matai, kaip jų akyse šokinėja velniukai.

Politiniai ir socialiniai įvykiai, kuriuos įkomponavau į išgalvotų romano veikėjų gyvenimo linijas, atitinka to laikmečio faktus. Visos tekste pateiktos kalbos, interviu, laikraščių straipsniai, radijo laidos, televizijos reportažai ir filmai yra tikri, pati nurašiau jų tekstus.

Vaikų namai, kuriuose gyveno Mari, yra mano pramanas. Po kruopštaus tyrimo istoriją pagrindžiau tikrais įvykiais. Mari įvaikinimas, kurį  susiejau su Mabel Grammer veikla, taip pat mano kūryba. Visa kita, ką rašiau apie ponią Grammer, su savo sutuoktiniu ir įvaikiais gyvenusią Manheime, Arnto gatvės 7-ame name, atitinka tikrovę.

Mano žiniomis, 2015-aisiais joks žurnalistas nelydėjo Angelos Merkel į Heidenau, tačiau visi kanclerės teiginiai paimti iš jos to meto interviu. Net Heidenau demonstrantų skanduojami sakiniai tokie patys.

Kurdama Tomo Monderato profesinį paveikslą sėmiausi įkvėpimo iš amerikiečių žurnalisto ir laidų vedėjo Andersono Cooperio, kuriuo labai žaviuosi, pavyzdžio.

Savo humoristiniu ir žavingai tiesmuku elgesiu Gretelę užkrėtė mano motina Elsė Abel. Ir mane pačią pat.

Paskutinis jos priesakas: „Būk dora ir nevok, bet jei ką rasi, nešk namo!“



NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
ta pati siulyciau ir bilgeicui nesiartint prie Gretos Tumberg kuri ji greiciau pasiustu atsaldyt smegenis nuo klimato pasilteimo/ ji prievartaujant purskalais ???===
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių