Kiekvieną kartą, kai kažkas pakviečia į parodą ar parodos atidarymą, imu dūsauti. Reikia išsiruošti iš namų, atsitraukti nuo darbų, ištrūkti iš savo komforto zonos. Eiti, žiūrėti, domėtis, vertinti, kraipyti galvą, žavėtis, o grįžus – skųstis artimiesiems, kad kolegos pridarė nesąmonių. Tiesą pasakius, ir šį kartą nebuvo noro, ir mintis apie artėjantį renginį – Indrajos Raudonikytės parodą "Visos jos Onos" – apie kurį įkyriai primindavo socialinis tinklas, varė iš proto, nes žinojau, kad dalyvauti privalau – taip reikia.

Preliudijos galia

Vienos parodos būna paprastai suvirškinamos ir suprantamos, nereikia raudonuoti, jei autorius paklaustų, ar patiko, bet kartu ir nuobodžios, nieko nepasakančios, tik rodančios tuos pačius vaizdus, kuriuos galėtum sugaudyti su savo "muiline" perbėgęs miestą per kelias valandas. Kitos – su didesniu psichologiniu ir informaciniu krūviu, kurį kaip detektyvinę mįslę, gerai pasukęs galvą, gali išspręsti, rasti atsakymą ir net tinkamą žodį autoriui tarstelėti, jo kūrinius pagirti, ranką paspausti.

Taip nutiko Jūratės Rekevičiūtės parodoje Kaune prieš kelis mėnesius. Atidaryme apsilankėme su bičiule, kuriai vieną kitą kūrinį pakomentavau, taip pati labiau įsigilindama į atlikimo techniką, siužetą, ir dailininkės atspausti seni nėriniai, servetėlės ar drabužių skiautės ėmė man kuždėti savo "gyvenimo iki grafikos" istorijas nuo galerijos sienų.

Supratau, kad ne kiekvienam lankytojui ir stebėtojui taip nutiko, tad elgiausi santūriai, kad nebūčiau palaikyta beprote, bet išsiveržusi lauk iš tvankios ekspozicijų erdvės prilėkiau prie autorės tarstelėti keletą gerų žodžių apie jos kūrinius.

Grįžtant prie kitos, dabar jau ant kulnų minančios parodos, buvo sunku įsivaizduoti, ko tikėtis. Parodos plakato internete tekstas skelbė, kad tai grafika, tačiau paveikslų fragmentai iš kompiuterio ekrano mirgėjo savo atspalviais ir potėpiais, nors spręsti iš tokių nedidelių fragmentų sunku.

Kai parodos plakatą lydi keletas menotyrininkų suregztų sakinių apie dailininko kūrybą ir jos kryptis, žiūrovui neretai toks tekstas yra "svarbus" tiek, kiek restorano meniu šalia patiekalo aprašyta tirada, kur ir kada buvo išvesta ir užaugo daržovė, kas ją nuskynė ir pan. Taigi šiuo atveju, radusi papildomo teksto klodus, tikėjausi surasti kažką apie parodos koncepciją, projektą ar pan., tačiau susidarė įspūdis, kad šis projektas, paroda skirta kažkokiai rinktinei publikai, specifiniam žiūrovui, o gal – šeimos ratui?

Nuotaiką kuria erdvė

Susirenkame kantrybės likučius iš pakampių ir judame tikslo link. Paroda pristatoma viename iš atkurtų Lietuvos dvarų. Kodėl čia, kodėl šis dvaras? Visą kelią, spiginant saulei ir kamuojant alinamam karščiui, raminu save ir tikinu, kad važiuoti reikia, verta, ir jei nuvils paroda, tai bent jau pamatysiu architektūros paveldo objektą, kurio nerasdavau laiko apžiūrėti ligi šiol.

Išsiropštus iš vėsaus automobilio (ačiū šiuolaikinei technikai ir oro kondicionieriui), į veidą plūstelėjo karšto, sauso, dulkėto vėjo gūsis, kuris nieko gero nežadėjo. Žingsniuojant prie Gelgaudiškio dvaro pagrindinio pastato, norėjosi ne gėrėtis jo didybe, architektūros prabanga ar gėlynais, o nerti į vidų, kur buvo galima tikėtis vėsos.

Įsmukus pro pagrindines duris pasitiko veidrodžiais nukabinėtos sienos ir autentiškų žalių koklių židinys. Kas be ko, ir storų dvaro sienų saugoma gaivi vėsuma. Tikėjausi vos įsibrovusi pastebėti nuorodą į parodą ar bent atsikartojantį plakatą, kurį mačiau šmėžuojantį lange, bet veltui. Kaip pasakoje su kryžkele ir trimis keliais atsidūriau rūmų vestibiulyje ar hole, kur trys skirtingos įeigos vedė į skirtingas puses. Priešais akis buvo matyti dar vienos laukujės durys, vedančios į terasą, iš kurios atsiveria Nemuno slėnio vaizdai, į kairę – ilgi koridoriai, nuorodos į laiptus ir sales, o dešinėje kelios besisukiojančios figūros tikriausiai ir rodė, kad čia vyks parodos atidarymas.

Šykštokas apšvietimas ir keli molbertai, žalsvos sienos ir secesiniai sienų lipdiniai nepriminė galerijos ekspozicijos. Tačiau šurmuliuojantys lankytojai, staliukai su gaiviaisiais gėrimais ir vynu kvieste kvietė užeiti. Netrukus dailininkė jau išsamiau pristatė savo idėją, požiūrį, tikslus ir kūrinius, ir tai suteikė šiek tiek aiškumo ekspozicijai ir portretų ciklui "Visos jos Onos".

Visą ekspoziciją, sukabintą gana ankštoje patalpoje, sudaro vienuolika kone 1 kv. m dydžio drobių. Gal ankštumo įspūdis kyla tik iš pirmo žvilgsnio, kai vertini ekspoziciją, o ne kūrinių visumą, nes, atidžiau įsižiūrėjęs į moterų ir mergaičių portretus, imi jausti jų giminystę, bendrumą ir sąsajas. Portretų glaustumas iš dalies papildo pačią idėją – tai moterys, kurių istorijas ir gyvenimus, vykusius prieš šimtą ar kelis šimtus metų, sujungė vaikas, bendravardė mergaitė Ona, gimusi XXI a.

Technikos subtilumai

Visi kūriniai atlikti identiška technika, kuri pastaruoju metu skinasi kelią tiek mėgėjų, savamokslių, dar tik pradedančių ieškoti savo raiškos būdų kūrėjų, tiek ir profesionalių, seniai dirbančių ir patyrusių dailininkų paveikslų ekspozicijose. Kalbu apie skaitmeninę spaudą tiesiai ant drobės, derinamą su klasikine tapyba, grafika.

Tiesa, dažniau spausdinama ant drobės ritinio, o tik vėliau ji tempiama, šį kartą autorė pasirinko spausdinti tiesiai ant drobės, jau užtemptos ant porėmio, UV spausdintuvu (technologija dažnai taikoma reklamos gamyboje ir interjero dekore, nes suteikia galimybę spausdinti ant tūrinių objektų iki 10 cm storio).

Mažiau įgudusi akis gal ir nepastebės panaudotų technologinių gudrybių, tačiau neįprastai masyvūs minkšti pieštuko štrichai, susiliejantys fotografijų elementai išduoda, kad tai ne tik dailininko teptuko kūrinys. Kai kuriuose paveiksluose meistriškai susipina tikri, gyvi akrilo potėpiai su labai panašiais, tik kūrinį papildžiusiais iš skaitmeninių fotografijų.

Visame portretų cikle galime rasti ir maksimaliai išnaudotas kompiuterinės grafikos galimybes – derinamų piešinio, fotografijos koliažo elementų, taip pat ir sodresnių tapybos potėpių, skirtingų linijų storių ir dėmių.

Kai kurie paveikslai savo koloritu yra gana intensyvūs ir pretenduoja į tapybos kūrinius, tačiau visuose kūriniuose nenuginčijamai dominuoja linija ir dėmė, kuri čia dažnai – tamsi, juoda, primenanti tapybą tušu, kaligrafiją ar, priešingai, pieštuko grafito braukiamą, išnaudojant savo intensyvumo ir storio galimybes.

Visi paveikslai, o ir kiekvienas atskirai pretenduoja į išbaigto eskizo, o ne tapybos darbo titulą. Todėl tikrai neapsiriksiu juos  pavadindama iliustracijomis. Tai iliustracijos moterų gyvenimų, iliustracijos gyvos, tikros ar retkarčiais išgalvotos istorijos, gal todėl autorė šį kūrinių ciklą atkakliai pristato kaip grafikos kūrinius, o ne tapybą?

Emocinis krūvis

Šiandienėje meno rinkoje sunku nubrėžti ribas tarp meno kūrinių ir priskirti juos vienai ar kitai sričiai. Be abejo, niekas nenuginčys archajiškų technikų ir jų autentikos. Ir grafikoje, ir tapyboje apstu puikių pavyzdžių, kaip šiandien tiek jauni, dar niekam nežinomi dailininkai, tiek pripažinti savo srities mohikanai nuosekliai seka tradicija ir stengiasi išlaikyti gyvą klasikinės aliejinės tapybos ant tikros lininės drobės liniją, ar kuriantieji cinko, vario graviūras spausdina ant čia pat iš medvilnės pulpos pagaminto natūralaus popieriaus.

Dabar tik žiūrovas ar vertintojas, pirkėjas sprendžia, kas yra gerai, kas yra vertinga, o kas liks nepastebėta ir nugarmės į užmaršties prarają. Nepriklausomai nuo to, ar kūrinys sukurtas laikantis griežtų apibrėžtų meno kūrimo technikų ir taisyklių, ar sukurtas eksperimentinėmis metodikomis.

Todėl netingėkite, eikite į parodas, vertinkite, stebėkite ir įsigykite, saugokite meno kūrinius, jei jie jums kelia gerų emocijų, dera jūsų interjere ar manote, kad derės bičiulio, kuriam perkate dovaną, namuose. Jei abejojate savo pasirinkimu, teiraukitės profesionalių menotyrininkų, interjero dizainerių apie meno kūrinių vertę ar kokybę. O jei jums nesvarbu ir perkate paveikslėlį į sodo namelį, tai bent jau pasiguglinkite pasitikrindami – meno kūrinys tai, reprodukcija ar močiutės meno terapijos užsiėmimų rezultatas.

I.Raudonikytės grafikos darbų parodą "Visos jos Onos" Gelgaudiškio dvare, Šakių r., rekomenduočiau aplankyti visiems, kurie neabejingi šeimos ir net visos Lietuvos istorijai. Paroda čia veiks iki rugpjūčio pabaigos, o vėliau autorė ją žada rodyti dar bent keliose erdvėse, gal net dvaruose skirtingose Lietuvos vietose.

Nebūtina būti meno žinovu ar domėtis šiuolaikinės grafikos tendencijomis, paroda tikrai lengva – jos emocinis krūvis susikoncentruoja tik moterų žvilgsniuose, kurie iš drobių jus lydi stebint visą ekspoziciją. Jei kils klausimų, kas jos, kodėl jos tokios – čia pat rasite laikotarpį, trumpas Onų biografijas ar bent keletą sakinių apie kiekvieną. Tai gyvenimo istorijos, kurias surinko autorė, studijuodama savo šeimos medį, rinkdama metrikų įrašus ir artimųjų pasakojimų nuotrupas. Gal kiekvienas, apsilankęs parodoje, susimąstys, ar jo šeimoje būta Onos, o gal ir ne vienos? Kaip jos nugyveno savo gyvenimą ir kuo buvo svarbios mums patiems, o gal net Lietuvai? Taip nejučiomis išsidėlioja detalės – tarsi mozaika, kuri mus supa, iš kurios susidaro mūsų istorija ir mes pasijuntame svarbūs.

Kaip atidarymo metu pasakė pati autorė, kuo stipresnės mūsų šaknys – tuo stipresni mes, o kuo stipresni mes – tuo stipresnė valstybė. Kiekvienas mūsų vienodai svarbus ir atliekame savo vaidmenį istorijoje, nesvarbu, ar prieš šimtą metų, ar šiandien.

Kas? Paroda "Visos jos Onos".

Kur? Gelgaudiškio dvare (Šakių r.).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 30 d.