Vilko vaikas S. Gronau juodžiausius išgyvenimus išliejo knygoje

Vilko vaikas S. Gronau juodžiausius išgyvenimus išliejo knygoje

2017-04-02 15:00

Žiaurūs, nevaikiški pokario išgyvenimai atsiskleidžia neseniai pasirodžiusioje vadinamojo vilko vaiko Siegfriedo Gronau parašytoje knygoje "Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai".

Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta. Palikimas: sunkius pokario ir vėlesnių metų prisiminimus knygoje išliejęs S. Gronau apgailestauja, kad iš praeities karų, jų sukeltų katastrofų nepasimokyta.

"Tai knyga, kurioje nėra meno, – tik pats gyvenimas. Tai dokumentika, kurioje viskas iki beprotiško skausmo tikra", – pristatant pokario baisumus Karaliaučiuje išgyvenusio vaiko biografinį liudijimą pastebėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad solidžios apimties knygoje – daug detalių, kurios galėtų sudominti kraštotyrininkus, muziejininkus, istorikus.

"Nežinau, kur masiniuose kapuose palaidotos mano sesės, mama, seneliai", – prisipažįsta aštuoniasdešimtmetis S. Gronau, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro išleistą knygą pats pristatęs Vilniaus knygų mugėje ir Kaune.

Paskutiniaisiais karo metais ir ankstyvuoju pokariu Karaliaučiuje jam teko išgyventi juodžiausių dalykų. Matyti sesučių mirtis, išprotėjusią mamą, kęsti nuolatinį badą, šaltį, ligas. S. Gronau, tuomet dešimtmečio berniuko, klajonės pokario Lietuvoje prasidėjo pakaunės kaimuose, kur jį prigaudė ūkininkai. Pakaunėje prabėgo du šio Rytprūsių vaiko gyvenimo dešimtmečiai.

Gyvenimas sovietinėje Lietuvoje jo taip pat nelepino, vis dėlto pašnekovas prisipažino čia tarsi atgimęs. 44 metus Vokietijoje gyvenantis S. Gronau lietuvių kalbos nepamiršo: ir dabar ja puikiai kalba. Lietuviškai bendravome ir prieš knygos pristatymą Kaune. "Ten, kur daug blizgesio, daug ir puvėsių", – apie diskriminaciją, įtarumą "rusų šnipo", kokiu jį ten laikė aplinkiniai, atžvilgiu, biurokratiją užsimena S. Gronau, pasakodamas apie savo ankstyvuosius metus Vokietijoje.

Kiek kartų knygą rašiau – verkiau, versdamas knygą iš vokiečių į lietuvių kalbą – taip pat verkiau.

– Knygą parašėte tik iš trečio karto: du kartus ją buvote pradėjęs rašyti lietuviškai. Pasisekė, kai mintis ėmėte dėstyti vokiškai. Kaip manote, kodėl iš pradžių taip sunkiai sekėsi rašyti?

– Pradėjęs rašyti vokiškai, aš tarsi sugrįžau į seniai praėjusį laiką – vaikystę, 1944 m. prasidėjusias katastrofas. Vienas redaktorius man davė pastabų, kad aš tekste per dažnai vartoju žodį "mama". Tačiau tais siaubingais karo ir ankstyvojo pokario metais, kai aš ir mano trys sesutės buvome vaikai, mama mums buvo viskas. Aš tuos žodžius tekste palikau.

Rašiau rašomąja mašinėle be lietuviškų raidžių. Kai medžiaga buvo perkelta į kompiuterį, ji buvo baisiai suvelta. Be to, koreguojant mano padarytas klaidas, buvo įvelta kitų klaidų. Buvau nusivylęs, norėjau viską mesti. Bet žmona ir duktė perkalbėjo – įtikino tęsti šį darbą. Tada Kaune susiradau Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centrą, ir jo direktorius Valdas Kubilius man prižadėjo teksto neiškraipyti.

– Rašydamas persikėlėte į sunkiausius laikus, tarsi iš naujo patyrėte skaudžiausius išgyvenimus.

– Kiek kartų knygą rašiau – verkiau, versdamas knygą iš vokiečių į lietuvių kalbą – taip pat verkiau. Emociškai sunkiausia buvo aprašyti karo metų pabaigą ir ankstyvąjį pokarį Karaliaučuje, sesučių mirtis. Mano tėvas Ernstas Arturas Gronau fronte buvo tris kartus sužeistas, trečią kartą – sunkiai. Jo veidas buvo sužalotas taip, kad, jam trumpam sugrįžus, nepažinome. Tačiau jis vis tiek turėjo grįžti į frontą ir ten 1943 m. mirė.

Po karo Karaliaučiuje gyvenome sugriauto namo rūsyje. Pirmoji iš bado mirė mažoji sesutė Christel. Ji tebuvo gal keturių metukų. Sesutė mirė mano glėbyje. Mes, visas trejetas, gulėjome drėgnuose, supuvusiuose skuduruose – Christel, Hannelore ir aš. Christel, kaip mažiausią, guolyje visada laikiau savo glėbyje – kad nesušaltų. 1945–1946 m. žiemą ir vėliau žmonės, egzistuojantys griuvėsių urvuose, mirė masiškai. Kiekvieną dieną atsirasdavo naujų lavonų prie sugriautų namų griuvėsių ir rūsių. Ne visada lavonus uždengdavo – jie gulėdavo nuogi, sustingę. Antroji nuo bado mirė šešerių metų sesutė Hannelore. Vyriausia sesutė, apie dvylikos metų Ilse, mirė išprievartauta rusų kareivių. Nė vienose laidotuvėse negalėjome dalyvauti – laidojo masiškai, be ceremonijų. Be to, mes jau buvome apatiški, viskam atbukę ir patys iškankinti bado – per silpni. Nežinau, kur masiniuose kapuose palaidotos mano sesės, mama, seneliai.

Iš Karaliaučiaus bėgau nuo mirties. Mano mamai, išgyvenusiai savo trijų dukrelių mirtį, pasimaišė protas. Jausdamasi labai silpna, ji apkabino mane ir nenorėjo paleisti iš savo glėbio sakydama: mirsim kartu. Aš nenorėjau mirti. Ištrūkau ir leidausi ieškoti duonos į Lietuvą – girdėjau, kad ją įmanoma pasiekti krovininiu traukiniu. Tai buvo 1947 m., man buvo dešimt metų. Tris dienas važiavau krovininiu traukiniu, kelis kartus iš jo važiuojančio buvau išmestas. Man labai pasisekė, kad mano kauleliai tada nesubyrėjo. Lietuvą pasiekiau viename vagonų užsikasęs anglyse. Atvažiavau į Lietuvą vien su skarmalais – neturėjau net batų.

To, kas buvo, neįmanoma pamiršti. Tačiau gyvenu ne tik prisiminimais. Daug kam atleidau.

Netoli Kauno mane ištraukė iš anglių krūvos – čia prasidėjo mano kančių keliai Lietuvoje. Pradėjau elgetauti netoli Kauno esančiuose kaimuose. Aš, kaip ir kiti vokietukai, miegodavome krūmuose, šiene, pamiškėse – matyt, dėl to mus vėliau pavadino vilko vaikais.

Ir po to gyvenimas manęs neglostė. Nesu giliai tikintis, bet jaučiu, kad turiu mane saugantį angelą sargą. Ir Vokietijoje, ir Lietuvoje ar Rusijoje, kur tarnavau darbo batalione, daug kartų man į akis žiūrėjo mirtis. Vokietijoje, į kurią gyventi išvažiavau 1973 m., taip pat ne auksas: ten, kur daug blizgesio, daug ir puvėsių.

– Knygoje labai tiksliai chronologiškai, su daugybe pavardžių, įvairiomis detalėmis aprašote buvusius įvykius. Rašėte dienoraštį ar viską labai tiksliai prisimenate?

– Dienoraščio nerašiau. Taip jau yra: ką vakar ar užvakar valgiau, nepasakyčiau, o kas vaikystėje, jaunystėje buvo, prisimenu labai aiškiai.

Daug baisių dalykų, ką aprašiau, jei man kas pasakotų, – nepatikėčiau, kad taip galėjo būti. Bet mano gyvenime taip buvo. Mačiau, kaip, nebeturėdami ką valgyti, žmonės ne tik rausėsi šiukšlių krūvose – gal ras kokią bulvių lupeną. Jei jų rasdavai, būdavo šventė. Mačiau, kaip išbadėję žmonės gramdė mėsą nuo lavono.

To, kas buvo, neįmanoma pamiršti. Tačiau gyvenu ne tik prisiminimais. Daug kam atleidau. Nes tai, kaip elgėsi su mumis, buvo didelis kerštas – juk naciai labai žiauriai elgėsi Europoje ir visame pasaulyje. Ir mano šeimą, galima sakyt, nužudė ne rusai, o naciai.

– Iš knygos susidaro įspūdis, kad visą gyvenimą jautėte tam tikrą vilko vaiko žymę. Ar šią žymę įmanoma pamiršti?

– Šį pavadinimą – vilko vaikai – aš pirmą kartą išgirdau Vokietijoje po Berlyno sienos griūties. Tūkstančiai vokietukų iš Karaliaučiaus, Rytprūsių elgetavo, buvo priimti į kai kurias šeimas Lietuvoje. Daug tų vaikų, sugaudytų Rytų Vokietijoje, buvo grąžinti į Rusiją, daug atsidūrė ir pas gimines Vakarų Vokietijoje.

Patekus į Lietuvą, man beveik visiškai neteko su vokiečių vaikais susitikti, kalbėti. Kai su šeima išvažiavome gyventi į Vokietiją, buvau beveik pamiršęs vokiečių kalbą. Lietuvoje buvau praradęs savo tikrą vardą ir pavardę. Lietuvoje tarnavau pas devynis ūkininkus. Einant tarnauti pas trečią ūkininką, jis man pasakė: nuo dabar tu jau nebe Siegfriedas. Arba pasirenki lietuvišką vardą, arba neini toliau su manimi. Pagalvojau: koks blogas žmogus – atima mano vardą ir pavardę. Pradėjau verkti, bet neturėjau kitos išeities. Taip tapau Kaziu. Labai ilgai niekas nesidomėjo, kokia mano pavardė: nors Karaliaučiuje buvau baigęs tik dvi mokyklos klases, niekas manęs toliau mokytis neleido. Tik daug vėliau pasisavinau ir lietuvišką pavardę – Mačiulskis. Sovietiniame pase apie mane buvo mažai tiesos: net gimimo metai buvo įrašyti ne tie, gimimo miestas – Kaliningradas. Nors aš bandžiau aiškinti, kad esu ne Kaliningrade, o Karaliaučiuje gimęs.

Kartą mano jauna žmona lietuvė Jadvyga Davainytė iš Karčiupio kaimo paklausė, koks mano vokiškas vardas. Kai pasakiau, ji atsakė: nuo šiol tu man – tik Siegfriedas. Džiaugiausi, kad kažkas į mane kreipiasi tikruoju vardu, kažkam rūpi mano vaikystės išgyvenimai.

– Kaip manote, lietuviai padėjo vilko vaikams iš geranoriškų paskatų ar vis dėlto tikėdamiesi tam tikros naudos, nemokamo talkininko ūkyje?

– Tai buvo pokario metai, ir lietuviams buvo nelengva. Manau, kad daugelis vis dėlto tikėjosi turėti pagalbininką ūkyje. Aš džiaugiausi, kad man davė pastogę, tvartą, kluoną, mišką, valgyti. Daugelis ūkininkų, pas kuriuos teko tarnauti, dėl manęs per daug nesuko galvos: pavasarį kluone paguldydavo, rudenį pakeisdavo patalynę, į trobą priimdavo tik žiemai. Labai ilgai – iki 16 metų – šlapinausi į savo migį. Mano migis smarkiai dvokė. Bet aš džiaugiausi, kad man davė tvarto ar kluono pastogę, davė valgyti, aš galėjau dirbti: ganyti karves, nuo 13–14 metų – sunkius darbus dirbti, tarp jų – ir miške. Lietuvos miškuose, gamtoje daug dirbau ir sutvirtėjau. Mieste būčiau taip nesutvirtėjęs. Juk į Lietuvą atvažiavau visai nusilpęs. Teko gyventi netoli Kauno kaimuose, kurie dabar – Kauno marių dugne. Dirbau už valgį. Nors tie žmonės mane išnaudojo, aš esu jiems dėkingas – aš čia išgyvenau. Lietuvoje aš atgimiau. Jei ne Lietuva, manęs jau nebūtų.

– Ne tik pokariu, bet ir vėliau patyrėte daug skausmo, blogio, neteisybės. Ar vis dėlto tikite šviesia žmogaus prigimtimi?

– Tikiu, nors Europa ir nepasimokė iš Antrojo pasaulinio karo (APK). Matome, kas vyko ir tebevyksta: po jo karuose jau žuvo daugiau žmonių nei to karo metu. Ir tai – neįskaičiuojant tų žmonių, kurie žuvo nuo stalininių represijų. Po karo jautėsi nacizmas, o buvusioje Vakarų Vokietijoje jis jaučiasi ir dabar. Niekas nepasimokė iš praeities karų ir jų sukeltų katastrofų, nekaltų žmonių, vaikų mirčių.

– Kas paverčia žmones beveik žvėrimis, kurie žudo, prievartauja, plėšia, o alkanus, sergančius vaikus palieka mirti tiesiog gatvėje?

– Tai yra nužmogėjimas ir keršto troškimas. Jei kas kėsintųsi į mano šeimą, mano du vaikus – aš, be abejo, juos ginčiau, o gindamas galbūt ir sužaločiau. Ką naciai darė karo metu, žino visas pasaulis. Aš pykstu ant rusų tik dėl to, kad jie per ilgai kankino žmones, vaikus. Taip ilgai keršyti negalima – reikia atleisti. Negaliu pykti ant visų rusų: jų yra ir tikrai geros širdies. Ir lietuvių yra ir nuostabių, ir labai negerų žmonių – kaip rusų ar vokiečių.

– Susidaro įspūdis, kad jūs, vadinamasis vilko vaikas, į kiekvieną neteisybės apraišką reaguojate jautriau.

– Labai jautriai. Patyriau tai, kas dabar vadinama patyčiomis. Kai tarnavau sovietinėje kariuomenėje Rusijoje – Severomorske, Murmansko srityje, rusai tiek manęs neskriaudė, kiek vėliau mano tėvynainiai. Tiesa, tie rusai nežinojo, kad aš vokietis: mano pase buvo parašyta, kad aš – lietuvis. Nenorėjau, kad mane ten diskriminuotų – niekam nesakiau savo tikrosios tautybės. O kai atvažiavau į Vokietiją, iškviestas savo tetos, mano mamos sesers, kuri karo metais pasitraukė iš Karaliaučiaus į Vokietijos gilumą, prasidėjo diskriminacija. Išvažiavome iš nepakenčiamų gyvenimo sąlygų, o Vokietijoje mes buvome sutikti kaip rusų šnipai. Buvome visiškai iškankinti dvasiškai. Mirus sesutėms aš tiek neverkiau – tuomet mes neturėjome ašarų – kiek tada, tik atvažiavus gyventi į Vokietiją. Ne kartą buvo kilus mintis grįžti atgal į Lietuvą.

Vėliau ne kartą aplankiau Karaliaučių, vietas, kuriose mes gyvenome ir merdėjome, pabuvau ten, kur bendruose kapuose galbūt ilsisi mano mamos ir sesučių kauleliai. Po paskutinio apsilankymo Karaliaučiuje man tapo daug lengviau gyventi, slegiančios traukos ten nuvykti nebejaučiu.

– Knygoje užsimenate, kad vilko vaikai nerūpėjo ne tik Sovietų Sąjungai, sovietinei Lietuvai, bet ir Vokietijai, kuri tokių vaikų neieškojo. Ar dabar Vokietijoje skiriama pakankamai dėmesio vilko vaikams, šiai temai iškelti į viešumą?

– Iki 1973 m. manęs niekas neieškojo. Aš pats būdamas Lietuvoje ieškojau giminių Vokietijoje, ir tai tik savo žmonos Jadvygos dėka. Susigrąžinau savo tikrą vardą, pavardę, pradėjau dėti pastangas, kad mums leistų repatrijuoti. Sovietai išleido ne iš pirmo karto. Įsikūrėme tuometėje Vakarų Vokietijoje, Flensburge. Mumis niekas nesirūpino: gyvenate – gerai, negyvenate – irgi gerai. Tada taip buvo, ir dabar tas pats. Jei nežinai savo teisių, nežinai, į ką kreiptis, kas padėtų tau išsiaiškinti tavo teises ir jas apginti, pražūsi. Biurokratija Vokietijoje nė kiek ne mažesnė kaip pas jus. Mums padėjo Vokietijos kunigas Vaclovas Šarka, kad aš gaučiau kompensaciją už kiekvieną dieną nuo 1945 m. iki 1973 m., mano praleistą Sovietų Sąjungoje. Sūnus taip pat gavo kompensaciją už metus nuo gimimo 1963 m. iki atvykimo į Vokietiją. Jei ne tas kunigas, būtume negavę kompensacijų, – jis mums patarė, į kokį advokatą dėl to kreiptis.

Vilko vaikų temai neskiriama pakankamai dėmesio galbūt dėl to, kad Vokietija jaučia didelę kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo padarinių.

– Knygos redaktorius Robertas Keturakis rašo, kad jūsų knygoje telpa visas tvanas neišsipildžiusių gyvenimų. Ar savo gyvenimą taip pat pavadintumėte neišsipildžiusiu?

– Vis dėlto turėčiau sakyti, kad mano gyvenimas išsipildė. Negaliu ant nieko burnoti. Sukūriau šeimą, pagal savo išsilavinimą dirbau, dar jaučiuosi sveikas, gaunu gerą pensiją, turiu šeimą: žmoną, sūnų ir dukrą, anūkų.

– Vieną iš dabartinės Lietuvos problemų knygoje įvardijote tai, kad čia vis dar įsitvirtinę su sovietmečio jėgos struktūromis susiję asmenys. Kokias kitas Lietuvos problemas matote?

– Anksčiau labai dažnai važiuodavau iš Vokietijos automobiliu į Lietuvą per Lenkiją. Pastebėjau labai ryškius skirtumus tarp šių valstybių: iš Vokietijos pervažiuoji į Lenkiją – kaip iš dienos į naktį, iš Lenkijos į Lietuvą – vėl kaip iš dienos į naktį. Toks skirtumas buvo nuo 1990 m., ir dabar ne ką geriau.

Matau, kad daug žmonių gyvena sunkiai, ypač pensininkai kaimuose: kiekvienais metais jie gyvena vis blogiau ir blogiau. Už tokias kalbas mane kai kas kritikuoja. Kai kurie lietuviai sako: mums dabar labai gerai. Sakau: jums gerai, jūs gaunate dideles algas, bet pensininkai – ką jie gauna, kaip jie turi pragyventi? Kaip šeimininką greitai pažinsi iš kiemo, šeimininkę – nuo slenksčio, taip valstybę pažinsi iš kelių. Pažiūrėkite, kokie jūsų keliai. Nekalbu apie "Via Baltica", bet pasidairykite nuo jos į šonus. Jei jau priėmė jus į ES, tai turėjo kaip reikiant ir aprūpinti. Nida, Trakai – išblizginti keliai, išblizgintas vaizdas. Bet tik pasuk į šoną, ir pamatysi, kaip iš tikrųjų žmonės Lietuvoje gyvena.

– Ko, rašydamas knygą, siekėte: išlieti tai, kas buvo susikaupę viduje ir dėl ko skauda, paskleisti žinią apie panašaus likimo žmones ar atkurti tam tikrą istorinį teisingumą, surašant kitų žmonių gerus ir blogus darbus?

– Nė viena šių priežasčių. Duktė, kuri gimė jau Vokietijoje, manęs daug klausinėjo, kaip viskas buvo. Sūnus – priešingai, niekada neklausė. Jei jis nenori, aš negaliu jo versti klausytis.

Norėjau parašyti prisiminimus, kuriuos duktė, o gal ir sūnus, kai susidomės, gal ir anūkai vėliau perskaitys.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų