Drožlės
„Varinukas“ prieš faluvą
Apie vieną jūsų pažįstamą, kuriam pasivaikščiojimas gimtojo miesto gatvėmis ir pavadinimų skaitymas baigėsi ašaromis, dantų griežimu ir aitvarų leidimu. Tiesa, jūs gal jo nepažįstate, nes tai toks nepastebimas, pilkas žmogelis. Tačiau jis jus pažįsta, sveikinasi ir visus nesavanaudiškai myli.
Prieš keletą dienų jis grįžo iš ligoninės. Ten jam operavo akis. Nes beveik nieko nematė. Operacija pavyko gerai – regėjimas grįžo. Išėjo pasivaikščioti – pasižiūrėti savo akimis į pasaulį, į gimtąjį miestą, šio bei to nusipirkti. Susidarė sąrašėlį ir išėjo linksmas pasišvilpaudamas. Jūsų nepažįstamas pažįstamasis senamadiškas žmogus, kojinių nenešioja – tik autus. Ar dar atsimenate, kas tai tokio? Tai tokie medžiagos gabalai, kuriais apvyniojamos kojos prieš aunantis kerzinius batus. Taigi senuko sąrašėlyje pirma - autai. Ir apsidžiaugia, nes stovi šalia autų parduotuvės. AUTUVA vadinasi.
Kaip ten visi iš jo juokėsi! „Autai! Kvanktelėjote, meldžiamasis? Mes teikiame transporto paslaugas. Ne AUTAI, o AUTO, AUTOMOBILIS. Nuo žodžio automobilis, aišku?“ „Neaišku“, - sako senukas. - Lietuviška priesaga – uva netinka su tarptautiniais žodžiais. Juk nesakome faluva, videomagnetofonuva ar ekskavatoruva. Arba vaginuva. Tačiau sakome sietuva, Lietuva. Net Maskva yra baltiškas upėvardis - iš Mazguva. Gražūs lietuviški žodžiai. O jūs ką čia darote?!“ „Autuvos“ personalas jam nieko nedarė, tik pasiūlė nemokamas transporto paslaugas iki „psichuškės“.
Negavo senukas autų. Bet ir į skūrą negavo (skūra irgi nevartotinas, tačiau labai gyvai skamba. Skūra – liet. oda. - Aut. past.).
Po tokių nuotykių senukas panoro užkąsti. Ir prieš pat nosį - „Maistekas“. „Bet pavadinimai šiais laikais labai apgaulingi. O gal ten visai ne maistas? „Autų tai negavau, nors aiškiai lietuviškai buvo parašyta, - galvoja senukas. - Nei-siu į vidų. Per daug rizikinga. Net jeigu „Maisteko“ veiklos objektas - maistas, pavadinimas neteisingas. Nemūsiška priesaga – ek – su mūsišku žodžiu. Atvirkščiai „Autuvai“. Nesakome, pvz.: kryžiasnapekas, gyvatvorekas (kol kas sakome – hečbekas,). Ir kam reikia? Kryžiasnapis yra kryžiasnapis. Gyvatvorė ir yra gyvatvorė. O gal čia slaviška priesaga? Kaip vidiakas, siaubiakas, tašniakas? Tik kodėl – e - , o ne - ia - (maistekas – maistiakas)? Ir būtų prikolas (prikolas tai toks navarotas).
Senelį apsėdo maisto tema. Štai ir „Maitrė“. Bet maitos jūsų pažįstamam seneliui nereikia. Šiurpu. Gerai, kad yra pavadinimai!
Mirties tema tuo neišsisėmė. Jei užplūsta bėdos, tai visos iš karto. „Akmuo, akmens gaminiai“ - firma „Juodasis obeliskas“. „Akmuo šiaip ar akmuo antkapiams?“ - svarsto senukas. Nors koks skirtumas, labai linksmas pavadinimas. Savininkai turėjo fenomenalų humoro jausmą. Ar tik ne E.M.Remarko romano („Juodasis obeliskas“) personažai dirba laidojimo biure ir, nors sekasi nekaip, jie garantuoti dėl pragyvenimo, nes žmonės, ačiū Dievui, miršta ir, ačiū jam dar kartą, sėkmingai, nežiūrint į nieką, mirs toliau. Siaubas!
Praėjo parduotuvę „Grasnė“. Labai graži. Bet kažkas iškart atgrasė. Kažkokia atgrasi pasirodė. Akimirksniu. Ir nežinia kodėl. Senelis skelbia konkursą: jei kas žino, kodėl „Grasnė“ atgrasė senelį, rašykite adresu [email protected]. Nugalėtojas gaus prizelį.
Visai blogai seneliui. Tik atgavo regėjimą, o nieko gražaus nemato. Bet staiga, lyg iš giedro dangaus – „Picaso“! Afiša. Nusprendė žūtbūt nueiti į šio nuostabaus, žavingo, pritrenkiančio, kontroversiško, genialaus genijaus parodą. Tačiau niekas apie tokį dailininką nežino. Sako - tai grupė. Labai jėga grupė. Viena mergina davė net paklausyti ausinuko su „Pikaso“ įrašais.
Bet senelis nesuprato (mat senas, o ir kontūzytas per karą, todėl atleistina), kodėl „Pikaso“. „Kuo čia dėtas Pikasas?“ – nesupranta. Nei protu, nei intuicija suvokiamų ryšių visiškai nėra. Žinoma, gali būti toks žaidimas, atseit, stengėmės sugalvoti, kad jokių ryšių nebūtų. Bet tai dar labiau be ryšio. Žinau, yra tokie kvepalai Endy Vorhol, Dali, konjakas Kamiu. Bet tai lygis, kokybė, o čia – Picaso. Gi šlamštas. Net ne šlamštas. Po to kita mergina paaiškino, kad Pikasas - vieno grupės narių pravardė. Gal labai gerai piešė? O gal labai panašus į Pikasą? Trečioji mergina juos parodė Europoj. Visi gražūs. Vargšas Pikasas...
„Kuo toliau, tuo baisiau, - mąsto senis. – Nieko nebeliko Klaipėdoj, viskas sunaikinta. Arba lyg paslėpta viskas...“ Ir, kaip sakant, “ant tų žodžių” – „Slapūnas“- baras restoranas. Kaip ir rast tokį slaptą? „Lepūnas“ – laiv. agent. jūr. transportas. O ką reiškia „Tantamas“? Yra tamtamas- toks būgnas. O tantamo nėra. Tai klaida? Matyt – ne. Tokių kvailų klaidų dabar niekas nedaro, net kvailiai. Dabar XXI amžius, visi raštingi. Čia tyčia taip parašyta. Provokacija. Žaidimas.“ Negera nuo tų žaidimų seneliui pasidarė, apsisuko galva. Atsitokėjęs suplėšė pirkinių raštelį ir pasuko į turgų nusipirkti bulvyčių. Bet sustojo prie vienos parduotuvės, įsistebeilijo į pavadinimą ir pravirko. Ašaros liejas, nesiliauja. Taip gera, jauku nuo to pavadinimo jam pasidarė – „Lietuva, Tėvynė. Čia mūsų namai“. Grįžęs namo ilgai gėrė arbatą, skaitė Šapokos „Lietuvos istoriją“, valgė bulves su lupenom, leido aitvarus. Koks buvo parduotuvės pavadinimas? „Varinukas.“ Santechnikos prekės.
Naujausi komentarai