Apžvalginėje parodoje – kūrybinis potencialas ir plati stilių amplitudė

Tokio susidomėjimo sulaukia retas vernisažas – minios žmonių susirinko į Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus apžvalginės parodos „Vakarų vėjai – 2008“ atidarymą uostamiesčio Dailės parodų rūmuose. Visiems smalsu, ką naujo sukūrė mūsų dailininkai. Smagu ir dailininkams, kad jų kūrybos gerbėjams ne vis tiek, kaip jiems sekasi.

Sugrįžo po dvejų metų

Tokių apžvalgų-įžvalgų tradicija atgijo prieš dvejus metus. 2006-aisiais LDS Klaipėdos skyrius surengė pirmąją „Vakarų vėjų“ parodą, po kelerių metų pertraukos pristačiusią skyriaus narių kūrybą, tradiciją. Kartu su tuo pat metu veikusia, tradiciškai kas dveji metai rengiama taikomosios dailės paroda „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas – 2006“ abi ekspozicijos atskleidė didžiausios Vakarų Lietuvos regiono dailininkų organizacijos kūrybinę situaciją, galimybes ir problemas.

Dabar, praėjus dvejiems metams, „Vakarų vėjai“ vėl „papūtė“ parodų salėse, „atpūsdami“ ir daugiau dalyvių (jų šiemet – 58), ir solidesnę ekspoziciją, nusidriekusią per visas keturias Dailės parodų rūmų antrojo aukšto sales ir net fojė.

„Tokias parodas-monstrus kai kas laiko atgyvenusiomis. Bet prieš dvejus metus vis dėlto buvo surengta pirmoji apžvalga, ji susilaukė diskusijų ir įvairių nuomonių, – prisiminė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. – Dabar – antroji... Jau galima kalbėti apie tradicijos formavimąsi. Kad reikalingos tokios parodos, rodo padidėjęs dalyvių skaičius, atidaryme – daugybė publikos. Paroda atskleidžia LDS Klaipėdos skyriaus situaciją, kūrybinį potencialą ir labai plačią stilių amplitudę. Tai liudija, kad kūrybinis procesas vyksta ir kad Vakarų vėjai pučia ir šio krašto dailėje.“

Patys pamato, kitiems parodo

LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas džiaugėsi, kad skyriaus gretas papildė keturi nauji nariai, sveikino juos parodoje, įteikdamas LDS nario pažymėjimus. Dabar LDS Klaipėdos skyrius jungia 105 narius, ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje – Telšiuose, Palangoje, Priekulėje, Gargžduose, Neringoje, Tauragėje, Pėžaičiuose ir kitur gyvenančius dailininkus.

Pasak A.Sakalausko, rengti apžvalgines parodas paskatino natūralus poreikis patiems pamatyti ir kitiems parodyti dailininkų bendruomenės kūrybos visumą. Apžvalginė paroda turi privalumų. Vienas jų – galimybė dalyvauti visiems nariams, laikantis vienintelio reikalavimo, – kad darbai būtų nauji, sukurti per pastaruosius dvejus metus. Pageidautina, kad iki tol jie nebūtų ir eksponuoti. Anot A.Sakalausko, pristatyti savo kūrybą apžvalginėje parodoje yra pakankamai atsakinga Kartu tai svarbus kūrybinis stimulas. K.Jokubavičienės teigimu, pasitikėjimas autoriais, pakviečiant visus be išimties dalyvauti parodoje, liudija dailininkų organizacijos brandą.

Skulptūra – didžiausia intriga

Iki spalio 26-osios veiksianti antroji apžvalginė paroda „Vakarų vėjai – 2008“ pristato naujausius Vakarų Lietuvos regiono dailininkų kūrinius, atskleidžia stilistinius pokyčius jų kūryboje. Ekspozicijoje – daugiau nei 150 tapybos, grafikos, skulptūros, metalo plastikos, keramikos ir tekstilės darbų.

Vis dėlto tarp jų yra ir jau kitose parodose matytų, bet didžioji dauguma – nauji, eksponuojami pirmąsyk. Todėl akį traukia pirmiausia jie.

Maloni staigmena – Algirdo Boso balto marmuro mažoji skulptūrinė plastika, taip seniai parodose bematyti šio puikaus skulptoriaus darbai. Ir A.Sakalausko miniatiūrinis „Poetas Liudvikas Rėza“ – tarsi nužengęs nuo pjedestalo Kaliningrado aikštėje; maža skulptūra, bet kiek joje ryžto ir jėgos!.. Romualdas Inčirauskas vėl stebina savo metalo plastikos kūriniais – šiuosyk su gipso reljefu, primenančiais medalius ar girnapuses. Dailininkas sakė, kad dabar kuria duris bažnyčiai, o parodoje – tik jų fragmentai. Klaudijus Pūdymas irgi pristato naujus skulptūros darbus, žavėdamas ne masteliais, o idėjomis ir profesine meistryste. Gintauto Jonkaus, Alberto Danilevičiaus, Dainiaus Drulio skulptūros – tikra ekspozicijos puošmena. Apskritai skulptūros uostamiestyje retai eksponuojamos ir yra bene pati įdomiausia parodos dalis.

Laukta – nelaukta

Akys džiaugiasi žiūrint į Angelinos Banytės „Skiautinį“, Vido Pinkevičiaus, Algirdo Vadokio naujus paveikslus. Autoriai atpažįstami, bet vėlgi kažkokie kitokie, atsinaujinę. Toks ir Rytas Jurgelis – visai „išblyškęs“ savo drobėse, bet nepaprastai šiltas, trapus ir jaukus tas jo paveikslų pasaulis. Juozas Vosylius šiuosyk – minorinis, nors pats dailininkas gal ir nesutiks, parodoje jis pristato ir „visai linksmą drobę“.

Romas Klimavičius, atrodo, užsimojo visus priblokšti formatu. „Didysis monumentalistas“, – draugiškai plekšnoja jam per petį kolegos. O jis gi daro tą patį – maišo dažus, smėlį ir grūdus ir su mintimis tiesiog neišsitenka ant sienos.
Virginijus Viningas išsitenka. Bet kažkas naujo – jis panėrė dar giliau į abstrakcijos vandenis, jo paveiksluose jokių realybės ženklų nebematyti.

Renatė Lūšis padėjo į šalį akvareles ir pradėjo tapyti akrilu – nelaukta netikėta.
Laukta ir labai miela, kad Danutė Žalnieriūtė rodo savo naujas „Vėduokles“ ir dar truputį naujausios grafikos. Kaip ir Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Gražina Oškinytė. Moterys grafikės žavi kruopštumu, išradingumu ir subtilumu. Kitas grafikos meistras Augustinas Virgilijus Burba ryžtingai atsidavė savo stichijai – piešiniui, naujasis jo „Sirenų“ ciklas primena, kokį puikų turime piešėją.

Tradicija stipresnė

Keramikės Daivos Ložytės moterys (Mona I–III) šiuosyk pasirodo naujais puošniais apdarais, tokios pažįstamos, bet tarsi nužengę iš kitos epochos. Sigitos Talandytės keramikinė bitė „Tas kantrus judėjimas“ tarsi fiksuoja judesį čia ir dabar, – nuostabi keramika, sklidina dvasios virpulio. Virginijos Giniotytės medžio darbai prikausto žvilgsnį kruopščiai nugludinto paviršiaus ir formų magija.

Anatolijaus Klemencovo kūriniams prireikė atskiros salės. Pagaliau klaipėdiečiai gali pamatyti jo „Identitetų laikus“, instaliacijas „Užmušk“ ir „Drobulė“, spėjusius pabuvoti Vilniuje ir Kaune, bet Klaipėdoje eksponuojamus pirmąsyk. Nepaprasta proga pasidžiaugti dailininko kūrybiniais atradimais.

Atėjus į parodą pasitinka ir iš jos išeinant išlydi naujo LDS nario Simo Žaltausko „Dekalogas“ – paveikslas ir skulptūra, abu vaizduoja įniršusį bulių. Savotiška korida – kartų, žanrų, stilių, tradicijos ir vakarietiškų šiuolaikinio meno apraiškų, – visko yra parodoje. Bet tradicija stipresnė. Gera graži tradicija, randanti jėgų atsinaujinti.