mieli meškiukai, zuikučiai, lėlės, kurias galėjai nešioti, vežioti vežimėlyje, sūpuoti. O ką dabar su Barbe daryti? Į vežimėlį ir antkoldėle užkloti, kad pusnuogė nesušaltų? Turėjome kamuolius, badmintoną, lakstydavome, žaisdavome, draugaudavome, o dabar visi savo urvuose sulindę į mobilkas ir čia pat straipsnis su psichologinės pagalbos telefonais. Mums psichologų nereikėjo, nes mes turėjome vaikystę.

Realiai kiekvienam mieste buvo po didelę žaislų parduotuvę, pilną puikių, mielų, kruopščiai pagamintų žaislų. Nuo lėlių, mašinėlių, žaidimų iki dviratukų, lėlių vežimėlių, kamuolių... Mes, paprastos šeimos vaikai, turėjom Lego 2 rūšių. Kasmet po eglute visada rasdavom ką nors įdomaus. "Neringos" asortimentas nebuvo itin gausus ar įspūdingas, bet buvo pilna kitų žaislų fabrikų gaminių. Puikūs buvo žaislai, tai ne dabartinis kinietiškas šlamštas iš smirdančių medžiagų, kreivai šleivai pasiūtais popieriniais rūbais, pusiau plikomis galvomis... Daugelis net nesaugūs, turintys toksinių medžiagų ar greit sulūžtantys. Arba kainuojantys šimtus - argi tokius duosi vaikui "ant sužaidimo"? O tuometinių siuvėjų nereikėtų menkinti - jos sugebėdavo dailiai pasiūti net lėlėms drabužiukus. Tai dabartinės tik maišus tesugeba pasiūt, todėl ir mados tokios - visi apsmukę ir apdriskę vaikšto.

Poniute, vardu N, ar didelį malonumą pajutai paniekinusi sovietmetį? Bet man atrodo, kad audinių tuo laikotarpiu buvo kuo puikiausių ir siuvėjos mokėjo ne tik maišus pasiūti?