Per daugiau nei keturis veiklos dešimtmečius Vytautas Kernagis sukūrė kelis šimtus įsimintinų dainų pagal savo bei poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Erlicko, Dalios Saukaitytės eiles, iš kurių viena ryškiausių – „Mūsų dienos kaip šventė“. Rūtos Oginskaitės knygoje „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ rašoma, kad daina, V. Kernagio nuomone, turėjo būti „pokštas su truputėliu ironijos“, tačiau ėmę dainuoti, artistai pajuto, kad publikai nejuokinga – gerbėjams gera klausytis šios dainos. Koncertas po koncerto, ir V. Kernagis nuslėpė ironiją, o ši daina galiausiai tapo džiaugsmo himnu.

Šios gerai žinomos dainos netikėtu atlikimu nustebino atlikėja G. Vilkickytė: „V. Kernagio indėlis Lietuvos muzikai yra labai reikšmingas. Jis buvo išskirtinis artistas, įkvėpęs ne vieną atlikėją. Man asmeniškai jis svarbus dėl akordų progresijos – paprastų, tiesmukų akordų, kurie eina tiesiai prie esmės“. Gabrielė mažorinį kūrinį perdainavo minoru – iš šviesios, džiaugsmingos į liūdnesnę versiją ir taip suteikė dainai visai kitą prasmę. „Ši daina mano atminty ir dūšioj yra apie šventišką lingavimą už stalo, bet karo kontekste ją išgirdau visiškai kitaip: tarytum tokia žaisminga laisvės daina nusilenktų Ukrainai ir iš solidarumo suskambėtų minore.“

G. Vilkickytės „Mūsų dienos kaip šventė“ dainos atlikimas: 

Gegužės 19–22 d. V. Kernagio muzika suskambės ir netikėtuose formatuose. Dviejuose Lietuvos miestuose – Kupiškyje ir Radviliškyje – dainuojantys miestų fontanai paruošė ypatingą vandens ir šviesos šokį pagal Vytauto Kernagio dainas.