Uždaros erdvės dramaturgija: J.G. Ballardo „Aukštnamis“, G. Pereco „Gyvenimas vartojimo instrukcija“

Norėdami pažinti laiką ir erdvę, gilinamės į įvairias disciplinas, įskaitant fiziką, astronomiją, filosofiją ir literatūrą. Kiekviena jų pateikia unikalių perspektyvų ir įžvalgų. Šį kartą siūlome dėmesį sutelkti į apribotos dramaturginės erdvės sampratą dviejų skirtingų autorių – prancūzo Georges’o Pereco (1936–1982) ir brito J. G. Ballardo (1930–2009) – architektūriniuose romanuose.

Teatralizuotos uždaros erdvės mintį šiame knygų dialoge papildysiu Eugenio Barbos netradicinės dramaturginės erdvės idėja ir dirbtinio intelekto sugeneruotu fiktyviu G. Pereco ir J. G. Ballardo pokalbiu, kuris atskleis jų kūrybos bendrumą ir galbūt padės atsakyti, kaip uždaros erdvės mus keičia, koks jų tikslas.

Įsivaizduokite, kad J. G. Ballardo „Aukštnamis“ ir Georges’o Pereco „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ – pastatai, kurių uždarose erdvėse vyksta teatrinis pasirodymas arba sinchroninių teatro pasirodymų rinkinys, o mes, skaitytojai, tampame žiūrovais.

Eugenio Barba (2) Trečiajame teatre (nauja teatro kultūra – nei tradicinė, nei avangardinė) apie tokią erdvės dramaturgiją rašė kaip apie dvigubą žiūrovo erdvės suvokimą. Jis „Trečiajame teatre yra sužadinamas tokiu būdu, kai gerai žiūrovų atpažįstamos vietos, tokios kaip teatras, bažnyčia, sporto salė ir pan., kurios tuo pačiu metu gali būti ir potencialios kūrybinės erdvės, yra transformuojamos į spektaklių erdves, atsisakant pripažinto jų identiteto“ (Valerkaitė, 2013).

G. Perecas knygoje „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ (1978) uždarą erdvę sužaidybina, skaitytoją-žiūrovą įtraukia į šachmatų partiją. „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ – žmogiškosios būties ironijos asortimentas, atskleidžiantis genialius ir prie absurdo priartėjančius žmonių užmojus, aistras, sėkmes ir nuopuolius. Tai atidaus stebėtojo žvilgsniu skrodžiama gyvenimo patirčių panorama“ (leidykla „Lapas“).

Eksperimentuodamas su tekstu, G. Perecas, XX a. 8-ojo dešimtmečio rašytojų kūrybinės grupės „Oulipo“ narys, kuria mažų spektaklių festivalį, kuris tęsiasi per 600 puslapių. Kiekviena istorija vedžioja skaitytoją ne tik po šio pastato kambarius, bet ir kitus laikmečius, kontinentus ir literatūrinius žanrus. Kai kurie šį romaną vadina kultūros ir gyvenimo enciklopedija, bet tarp daugybės sąrašų, daiktų apibūdinimų, matematinių formulių slepiasi didžioji vieno Paryžiaus daugiabučio gyventojų drama. Pats daugiabutis čia tampa vienu iš svarbiausių personažų. Anot knygos vertėjos Akvilės Melkūnaitės, primena Babelio bokštą, „laimei, šiame – tik 99 butai“.

Trejais metais anksčiau, 1975 m., tik kitoje šalyje (Jungtinėje Karalystėje), pasirodė J. G. Ballardo „Aukštnamis“ (angl. „High-Rise“) – „socialinis-architektūrinis eksperimentas, leidžiantis tyrinėti žmonių psichologiją uždaroje aplinkoje. Rašytojas J. G. Ballardas provokuodamas pasitelkia architektūrą kaip visuomenės inžinerijos įrankį“ (leidykla „Lapas“).

Tokie uždaros architektūrinės erdvės dramaturgijos eksperimentai atveria pokario visuomenių baimes ir vizijas. Po karo reikėjo atstatyti sugriautus gyvenimus, tačiau buvo statomi modernūs aukštnamiai, pulsuojantys prabanga, svaiguliu ir vakarėliais.

Uždaroje, patogioje erdvėje gyventojai užmiršta išorinį pasaulį ir egzistencinį nerimą. Čia, kaip ir E. Barbos erdvės-scenos dramaturgijoje ar pagal Le Corbusier idėją, kad „namas – tai mašina gyventi“, sutelpa teatras, bažnyčia, sporto salė, prekybos centras. Tarsi kosminė stotis, namas suteikia visus patogumus, neišskrendant iš vieno pastato architektūrinės orbitos.

„Kandus, negailestingas ir blaivus žvilgsnis į žmonių skruzdėlyną, pastatytą, pasak pagrindinio veikėjo, „jau įvykusioje ateityje“. J. G. Ballardas neturi jokių Iliuzijų – civilizacijos grimą nuo žmonių nuvalyti taip pat lengva, kaip ir užtepti“, – apie kūrinį sako jo vertėjas Marius Burokas.

Abu romanai – socialiniai skerspjūviai, nagrinėjantys gyventojų vidines dramas ir santykius uždarose erdvėse. Jau nuo Babelio bokšto laikų žmonija net ir bendroje erdvėje randa būdų susiskaldyti, susipykti ir nutolti vieni nuo kitų. „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ neatskleidžia didelių konfliktų tarp namo gyventojų, o „Aukštnamis“ juos įžiebia, pats namas tampa karo lauku. Kaip viename name gali gyventi įvairiausio plauko gyventojai, taip ir visame pasaulyje egzistuoja tiek daug Babelio bokšto pagimdytų skirtumų. Kas gali suvienyti besiskaldantį pasaulį ir poliarizuotą visuomenę? Kuriamos tarpkultūrinės komunikacijos teorijos ir praktikos nepadeda susitaikyti skirtingose upės kranto pusėse ar frontuose gyvenančioms tautoms. Kas galėtų padėti? Galbūt knygų dialogai, uždaros ir atviros erdvės polemika?

Įsivaizduokite, kad tuo pačiu laikmečiu gyvenę rašytojai prancūzas G. Perecas ir britas J. G. Ballardas kalbasi apie savo romanų panašumus ir juos vienijančias idėjas. Dirbtinis intelektas užrašo tokį jų pokalbį.

Įsivaizduojant G. Pereco (G. P.) ir J. G. Ballardo (J. G. B.), dviejų autorių, turinčių unikalų požiūrį į žmogaus būseną ir visuomenės struktūras, dialogą, būtų įdomu nagrinėti tokias temas kaip miesto gyvenimas, psichologinis kraštovaizdis ir aplinkos poveikis žmogaus elgesiui. Štai fiktyvus dialogas, kuris galėtų vykti tarp jų.

G. P.: „Mane visuomet intrigavo dėlionės idėja, net ir pačioje kasdieniškiausioje aplinkoje slypi sudėtinga istorija. Kiekviename elemente ar kambaryje gali būti ištisi pasauliai, istorijos, kurios tarpusavyje susijusios kaip dėlionė.“

J. G. B.: „Tai įdomu. Mano požiūris dažnai atsižvelgia ne tik į aplinką, bet ir į tai, kaip ši aplinka gali pagreitinti tam tikrą psichologinį atsiskleidimą. Mano istorijų architektūra dažnai atspindi ar net sustiprina jos gyventojų vidinę sumaištį.“

G. P.: „Taip, „Gyvenime vartotojo instrukcijoje“ bandžiau ištirti gyvenimo sudėtingumą, pasitelkdamas vieno Paryžiaus daugiabučio namo apribojimus, detaliai aprašydamas jo gyventojų gyvenimus, kad parodyčiau, koks susietas ir sudėtingas yra kiekvienas gyvenimas, net jei iš pažiūros jis atrodo nuobodus.“

J. P. B.: „Aukštnamis“ taip pat apsiriboja vienu pastatu. Tačiau, užuot nupiešęs socialinį mikrokosmosą per geranorišką kasdienybę, pasirinkau prabangų daugiabutį bokštą, kuris tampa mūšio lauku. Pastatas verčia jo gyventojus grumtis ir smurtauti, tyrinėjant, kaip tariamai ideali gyvenamoji erdvė gali sukelti chaosą.“

G. P.: „Įdomu, ar ne, Perecai? Abu naudojame fizines erdves, kad kalbėtume apie izoliaciją ir bendruomenę. Tačiau man galbūt labiau rūpi, kaip erdvės gali tapti atminties ir pasakojimo archyvais, o jūs gilinatės į tai, kaip šios erdvės gali pakeisti pačią žmogaus prigimtį.“

J. P. B.: „Būtent taip. Ir yra kažkas labai nerimą keliančio, bet kartu ir teisingo tame, kaip greitai keičiasi civilizuotas elgesys, kai išnyksta visuomenės normos. Kaip manote, ar mūsų aplinkos struktūra yra tik fonas, ar ji aktyviai dalyvauja mūsų gyvenime?“

G. P.: „Manau, kad ji neabejotinai yra aktyvi dalyvė. Mūsų aplinka mus formuoja tiek pat, kiek ir mes ją. Erdvių išdėstymas, jose esantys daiktai – tarsi sakinio žodžiai, kurių kiekvienas turi prasmę ir daro įtaką tam, kaip skaitome visumą.“

J. P. B.: „Tai sutampa su mano nuomone, kad aplinka yra latentinių troškimų ir baimių katalizatorius, stiprintuvas. Galbūt tyrinėdami šias idėjas per grožinę literatūrą iš tiesų klausiame: kokia žmogaus gyvenimo ateitis, kai toliau statome ir gyvename šiose sudėtingose, dažnai varžančiose struktūrose?“

G. P.: „Iš tiesų, Ballardai, ir savo pasakojimais galime pasiūlyti būdą, kaip išnagrinėti šiuos klausimus, kaip įžvelgti daugiau nei konkretų ir betarpišką gyvenimą. Galbūt grožinės literatūros vaidmuo – ekstrapoliuoti nematomą mūsų kūrinių poveikį mūsų psichikai ir visuomenei.“

J. P. B.: „Tai gali būti svarbiausias mūsų vaidmuo, Perecai. Pasauliui tampant vis labiau susietam, tačiau paradoksaliai labiau izoliuotam individualistinėse erdvėse, šie tyrinėjimai galėtų padėti mums suprasti ir orientuotis besiformuojančiuose išoriniuose ir vidiniuose kraštovaizdžiuose.“

Šis dialogas ne tik išryškintų jų temų sankirtas, bet ir atspindėtų jų savitą pasakojimo stilių ir filosofines problemas, susijusias su šiuolaikiniu gyvenimu ir miesto aplinka.

Bendrystė įsivaizduojamose erdvėse

Dirbtinis intelektas užrašė neegzistuojantį pokalbį tarp dviejų rašytojų – sudėliojo jį iš žmonių parašytų tekstų ir kontekstų. Šis netikras pokalbis nėra tiesioginis liudininkas to, apie ką galbūt galėtų kalbėtis uždarą erdvės dramaturgiją konstravę literatūros architektai J. G. Ballardas ir Georges’as Perecas. Tai eksperimentas. Kaip ir tarp skaitytojo ir rašytojo, yra tam tikrų nerašytų taisyklių, neužfiksuotos instrukcijos.

„Kiekvieną judesį, kurį atlieka dėlionės žaidėjas, anksčiau atliko jo gamintojas; kiekviena jo dalis, kurią jis kelia ir vėl pakelia, apžiūri, glosto, kiekvienas derinys, kurį išmėgina dar ir dar kartą, kiekvienas stumtelėjimas, nuojauta, viltis, nusivylimas buvo anksčiau sumanyti, apskaičiuoti ir išnagrinėti“, – rašė G. Perecas.

Egzistuoja tam tikra bendrystė mūsų visų įsivaizduojamose erdvėse, pastatuose, kambariuose, anot Jauniaus Petraičio–Apsileidusio skaitytojo, veiksmadaikčiuose. Vienos erdvės mus keičia, kitos tampa praeinančio laiko liudininkėmis. Jurga Ivanauskaitė vienoje iš paskutiniųjų savo knygų rašė: „Ateities neturiu. Ar turiu praeitį? Seni dienoraščiai, pašėlęs meilės alkis, dešimtys geismo objektų, kai kurių nė nebepajėgiu identifikuoti. Vaikystės nuotraukos – viltis ir baimė – nuojauta vaikiškame veide. Prisiminimai apie ateityje man numatytą kančią. Laiškai. Archyvai. Ką norėčiau, kad varstytų kitų žvilgsniai ir čiupinėtų svetimos rankos, kai manęs jau nebebus, nebebus visai. Aš, mano likučiai ir pėdsakai pasaulyje be manęs. Rūbai. Papuošalai. Daiktai – ką jie veiks be manęs? Katė našlaitėlė. Tušti kambariai.“

1 – Filosofinis erdvės apibrėžimas: https://www.vle.lt/straipsnis/erdve/

2 – E. Barba – italų rašytojas ir teatro režisierius, gyvenantis Danijoje, „Odino“ teatro ir Tarptautinės teatro antropologijos mokyklos, esančios Holstebro mieste, Danijoje, įkūrėjas.