Naujajame O.Koršunovo teatro spektaklyje „Keltininkas“ atsiskleis eiliniam lietuviui nesvetimos nuojautos, baimės, emocinės krizės

Scenoje – verslininkas, paprastas žmogus kaip ir mes. Taip apibūdinamas pagrindinis spektaklio, pastatyto pagal Sigito Parulskio pjesę „Keltininkas“, veikėjas verslininkas Henrikas. Spektaklio režisierius Paulas Eugene Budraitis įsitikinęs, jog tai kūrinys šiuolaikiniam žmogui, kadangi visos situacijos puikiai atpažįstamos žiūrovui. Režisierius prisipažįsta: paskutiniai taškai ant „i“ bus dedami prieš pat premjerą.

Galutinis produktas – premjeroje

Laiko spektakliui pastatyti turėta labai nedaug. Repeticijos prasidėjo kovą. Pirmosios premjeros Rusų dramos teatre – jau gegužės 26–27 dienomis.
Iš skirtingų teatrų trupių susirinkę aktoriai – Arūnas Sakalauskas, Vytautas Kaniušonis, Vytautas Paukštė, Jolanta Dapkūnaitė, Monika Bičiūnaitė, Severija Janušauskaitė – ypač intensyviai repetavo pastaruoju metu, valandų valandas praleisdami Rusų dramos teatro Mažojoje scenoje.
„Šiuo metu tiksliai negaliu pasakyti, kiek laiko trunka spektaklis. Nors aktoriai susirinko iš įvairių teatrų trupių, tačiau „susigroję“, dirba nuoširdžiai ir aktyviai. Galutinis spektaklio variantas bus matomas tik per premjerą. Dar negaliu pasakyti ir kaip spektaklis pasibaigs, galbūt dar ką pridėsime ar atimsime“, – likus kelioms dienoms iki premjeros intrigavo P.E.Budraitis. Gimęs Niujorke emigrantų šeimoje, prieš septynerius metus persikėlęs gyventi į Lietuvą, jis sako jau perpratęs vietos lietuvių psichologiją. „Keltininkas“ – trečias režisieriaus Lietuvoje statomas spektaklis.

Pjesė atvira interpretacijoms

Pagrindinis spektaklio herojus – verslininkas Henrikas (Arūnas Sakalauskas), išgyvenantis vidutinio amžiaus krizę, yra kankinamas baimių ir gyvenimo beprasmybės klausimų. Sužinojęs apie mirtiną ligą, jis atsiduria paslaptingo taksisto, pravarde Keltininkas (Vytautas Kaniušonis) rankose. Pravardės kilmė visai nepaslaptinga. „Taksistas anksčiau dirbo kelte. O dabar jo profesija labai panaši: jis iš vienos vietos keleivį perkelia į kitą. Realios ir virtualios kelionės po miestą metu jis išgyvena šeimyninių santykių dramą ir sutinka keistus kompanionus, atstovaujančius skirtingiems šiandieninės visuomenės sluoksniams“, – aiškino pjesės autorius S.Parulskis.
Žiūrovams Keltininkas gali kelti asociacijų su Antikos mitologijos veikėju Charonu, kuris perkeldavo mirusiųjų sielas per Hado karalystės upę į mirusiųjų pasaulį, kitiems tai gali būti tik žmogus, perkeliantis daiktus iš taško A į tašką B. „Tai daugiaprasmis ir daugialypis kūrinys. Kiekvienas žiūrovas, stebėdamas spektaklį, galės susikurti savas prasmes, savaip interpretuoti kūrinį. „Keltininkas“ – pjesė apie žmogaus gyvenimą, jo baimes, mirties nuojautą, emocinę krizę. Kūrinyje aiškiai matoma akistata su laiku, žmogaus egzistencijos ribotumu, faktu, kad žmogus yra mirtingas, kad nieko nėra amžino“, – pasakojo rašytojas.

Visuomenė jau subrendo

Anksčiau, ieškodamas eksperimento, S.Parulskis dažniau kurdavo tekstus apie žemesnio sluoksnio žmones. Rašytojas įsitikinęs: visuomenėje jau susiformavo nemažas viduriniosios klasės sluoksnis, kuriame atsiranda žmonių, išgyvenančių didžiules dramas.
„Tiesiog atėjo laikas pjesei. Nors ji buvo parašyta prieš pustrečių metų, tikriausiai tik dabar visuomenė jai subrendo. Verslininko profesija šiame kūrinyje neturi jokios reikšmės, daug svarbiau yra emociniai potyriai, išgyvenimai, vidinė žmogaus graužatis“, – kalbėjo menininkas.
Anot jo, dabartiniame pasaulyje labai daug žmonių, išgyvenančių panašias emocijas ir problemas, todėl pats laikas apie tai kalbėti. S. Parulskis pripažino, kad gyvenime yra sutikęs ne vieną tinkantį į pagrindinio pjesės veikėjo prototipus žmogų.

Parengtų atsakymų nebus

Režisierius atviravo, kad pjesė jį iškart „užkabino“, todėl labai greitai ėmėsi darbo. „Sužinojęs, kad Oskaro Koršunovo teatro stalčiuose guli tokia puiki pjesė, ir niekas nesiima statyti spektaklio, pats pasisiūliau tai padaryti. Pjesė labai gyva, emocinga ir originali, tikrai verta perteikti žiūrovams“, – pasakojo P.E.Budraitis.
Menininkas neabejojo, kad žiūrovas teatre ieško tikrų emocijų, to, kas bent truputį primena jo aplinką, jo pasaulį, jo asmeninius išgyvenimus. „Svarbiausia, kad pjesė taip ir neatsako į gyvenimo klausimus, o tik paaštrina ir pagyvina juos. Tai labai aktualu šiuolaikiniam žmogui, nemėgstančiam paruoštų atsakymų“, – įsitikinęs P.E.Budraitis, „Keltininką“ vadinantis viena įdomiausių režisuotų pjesių.
Parengtų atsakymų į klausimus spektaklyje nebus. „Teatras man yra sakrali vieta, erdvė, kurioje žmogui turi kilti klausimų, o ne išaiškėti. Pagrindinis mano kaip režisieriaus tikslas yra priversti žiūrovą nagrinėti savo jausmus. Kad po spektaklio jis dar ilgai būtų jaudinamas neišblėstančių, pulsuojančių, nesibaigiančių minčių antplūdžio“, – apie savo tikslus teatre kalbėjo P.E.Budraitis.

Vaidyba kaip kine

Pagrindinio veikėjo vaidmenį spektaklyje atliekantis aktorius A.Sakalauskas teigė, kad suvaidinti Henriką jam prireikė ypatingų pastangų. Aktoriaus teigimu, nėra paprasta suvaidinti neurotiką, išgyvenantį emocinę krizę.
„Kiekviename spektaklyje vaidyba reikalauja daug pastangų. Tačiau šioje pjesėje scenos trumputės ir ypatingai kondensuotos, viena situacija veja kitą, be galo staigus emocijų srautas. Todėl jaučiuosi tarsi vaidindamas kine“, – aiškino A.Sakalauskas. Anot jo, spektaklio režisierius iš aktorių reikalavo tobulos vaidybos, pats buvo susikoncentravęs ir organizuotas.