Teatro legenda S. Bareikis absurdo komedijoje į dvikovą kviečia žiūrovų ir savo ego

  • Teksto dydis:

Teatro legenda Saulius Bareikis absurdo komedijoje „Liftas į dangų“ į dvikovą kviečia žiūrovų ir savo ego.

Pamatyti savo baimes ir silpnybes, kad ir teatro scenoje, nėra paprasta.

„Mums dažnai atrodo, kad visi tie pasakojimai, tos absurdiškos situacijos, pasirinkimai ir sprendimai – tikrai ne apie mus. Be apie ką daugiau, jei ne apie mūsų ego?“ – svarsto aktorius Saulius Bareikis, visai netrukus pristatysiantis savo režisuotą spektaklį „Liftas į dangų“.

Pirmieji legendinio aktoriaus režisūrinį darbą „Liftas į dangų“, sukurtą pagal žinomo dramaturgo Aleksejaus Slapovskio pjesę „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Daiva Čepkauskaitė, pamatys Panevėžio žiūrovai. Spektaklis balandžio 5 dieną bus rodomas Panevėžio muzikiniame teatre, vėliau spektaklis pasieks Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos miestus. Vaidina: Marius Jampolskis, Sakalas Uždavinys, Danutė Kuodytė, Elžbieta Mikolajūnaitė. Projekcijas spektakliui kūrė Algimantas Mikutėnas, kostiumus – Birutė Mikėnaitė-Zorskienė, muziką – Monika Zenkevičiūtė-Monikazė, scenografas – Vidas Ribokas. Prieš premjerą aktorių S. Bareikį kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Aleksejaus Slapovskio pjesės Lietuvoje ne kartą statytos. Kodėl šio, į daugybę kalbų išversto, ne kartą „Booker“ premijai nominuoto, nuo pirmosios dienos prieš karą Ukrainoje garsiai pasisakančio prozininko, dramaturgo ir scenaristo kūryba taip domina režisierius?

– Todėl, kad jis – universalus. Todėl, kad jo pjesėse sunku įžiūrėti slaviškumą, todėl, kad jis kalba apie žmogaus sielą. Esu skaitęs ne vieną jo pjesę, vieną ir statęs su savo studentais. Daugiaaukštėje jo absurdo pjesėje su rūsiu ir stogu „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“ telpa gimimas ir mirtis, susitikimai ir išsiskyrimai, viltis ir desperacija. Septynios novelės pasakoja apie tarpusavio supratimo stoką ir vienatvę, gyvenimą ir mirtį, atsitiktinumą ir dėsningumą. Be abejo, ir meilę. Spektaklio veiksmas vyksta įprastame daugiabutyje, o jis – tarsi mūsų pasaulio, kuriame vyksta tragedijos ir dramos, komedijos ir melodramos, atitikmuo. Ir viskas šiame pasaulyje, kaip ir mūsų kasdienybėje, – labai trapu. Aš nuoširdžiai juokiausi, skaitydamas situacijas, kurias aprašo dramaturgas. Nusprendžiau atrakinti pjesę, surasti absurdo raziną, išsikerojusią ir mūsų gyvenime. Juk mes taip dažnai kuriame konfliktus ten, kur jiems nėra jokio pagrindo.

– Kaip manote, kas juos dažniausiai sukelia?

– Mūsų ego. Kai du, išankstinę poziciją ar platformą turintys ego susitinka vienoje tiesėje, randasi niekinis pretekstas. Ne priežastis, pretekstas, taigi nesusikalbėjimo šaknys arba esmė yra nepriežastingumas. Dramaturgas savo pjesėje, o mes savo spektaklyje ieškome nesusikalbėjimo šaknų. Man tai yra raktas, kuriuo galima atrakinti žmonių santykius arba tikrąsias konfliktų priežastis. Negana to, iš to kyla karai. Jei ego turi statusą, jis gali drastiškai peržengti kito teritoriją. Argi Putinas ne taip ir padarė? Argi ne apie jo ego ir ambicijas mes nuolat kalbame?

– Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir žiūrovą, kuris visa tai stebi. Realiame gyvenime – žmogus, scenoje – žiūrovas. Ir jo užduotis visada ta pati: pasirinkti, kieno jis pusėje?

– Dažniausiai – taip, tačiau šioje pjesėje pasirinkti sunku, nes žiūrovas kiekviename spektaklio personaže gali pamatyti save. Mes visi savo viduje išgyvename asmenybės susidvejinimą. Įsivaizduokime situaciją: vienas žmogus saugo duris, kitas nori pro jas įeiti. Abiem tai – gyvenimo ir mirties klausimas. Kuris iš jų teisus? Kiekvienas priima kito logiką tarsi antilogiką: jei aš sakau, kad dukart du yra keturi, mano priešininkas būtinai ginčysis iki nukritimo, kad taip nėra. Arba, kad tai – penki. Ir ką gali padaryti su jo logika? Tik priimti kaip antilogiką. Dramaturgas kviečia mus įsižiūrėti į savo ego, ten ir galime rasti visų įvykių priežastis.

– Norite pasakyti, kad dažniausiai konfliktų priežastimi tampame mes patys?

– Tikrai taip, mes patys. Kad galėčiau save išreikšti, turiu peržengti tavo teritoriją, tave įtikinti, ko aš noriu. Štai kas yra tikrasis egocentrizmas.

– Ir jame kiekvienas turi savo tiesą?

– Egocentrikai labai mėgsta sau advokatauti. Ne analizuoti savo veiksmus, o juos pateisinti. Ir žiūrovas salėje neabejotinai spektaklio personažuose atras vidinių savybių – ir stalkerio, ir lūzerio. Iš pradžių pagalvojęs, kad esu toli nuo pjesės personažų, kuo daugiau į juos gilinausi, tuo aiškiau supratau, kad tai – ir apie mane. Apie mano dvilypumą. Rodos, esu labiau stebėtojas ir mąstytojas, stalkerio manyje – mažai, niekada nesiginčyčiau dėl niekinio preteksto, bet vis dėlto, kai gerai pagalvoju, išties nežinau, kaip elgčiausi ekstremalioje situacijoje.

– Turbūt ekstremalios situacijos mumyse atskleidžia gana netikėtus dalykus, ar ne? Kartais atrandame savybių, kurių nė nesitikėjome rasti?

– Paklausei ir pagalvojau, kad kai kuriose situacijose galėčiau būti lūzeris, o kai kuriose – stalkeris. Tikrai, nesiginčiju. Ir jei ankstesniame savo amžiaus periode pasitaikytų mergina, kurią būčiau be proto įsimylėjęs, gal dar ne tokių nesąmonių pridaryčiau. Ir taikyčiausi prie bet kokių jos fobijų, jei ji man grasintų, kad išeis, paliks.

– Sauliau, kai atrandi pjesę, kuri išjudina širdį, ar ji suteikia galimybę gyventi įdomesnį, nei įprasta, gyvenimą?

– Na, nėra taip, kad visiškai pasineri į pjesę, tačiau darbas – labai įdomus. Ir kai skaitai, ir kai mėgini fantazuoti, ir kai sprendi konfliktą, ir kai ieškai personažo modelio. Kurdamas spektaklį, pakeičiau dvi kūrinio ištraukas. Man buvo keista, kad dramaturgas sulaužė tiesos ir išteisinimo balansą.

– Kokia buvo jo reakcija?

– Sutiko. Lengvai paaiškinčiau jam savo sprendimą. Ir jis mane suprastų, juk esame bendraamžiai.

– Tai pirmasis spektaklis, kurį jūs, aktorius, imatės režisuoti?

– Su studentais išleidome miuziklą „Kometa 812“. Puikus, bet vienkartinis pastatymas, o man pabandymas, ar galiu mąstyti kaip režisierius. Gerai pamenu savo kovas scenoje dėl to, kaip matau savo vaidmenį. Esu tikras: aktorius negali kištis į spektaklio koncepciją, bet įrodyti, kaip kurti savo vaidmenį, privalo. Prisimenu, kai Dalia Tamulevičiūtė statė „Haroldą ir Modę“, jai kažkodėl atrodė, kad Haroldas – ekstravertas. O aš buvau tikras, kad – intravertas, prisiminiau save paauglystėje, savo tylius maištus. Toks jis ir liko spektaklyje. Ir „Ilgoje kaip šimtmečiai dienoje“ Eimuntas Nekrošius mano Mankurtą norėjo matyti suvergintu kaimo piemeniu, o aš kovojau už suverginto kario versiją, režisierius galiausiai sutiko. Ir Oskaras Koršunovas leido spektaklyje „Katedra“ man „Grūšią“ dainuoti, kokią pats parašiau. Sugalvojau muzikinę temą sirgdamas ir prisiekiau sau, kad ir kas būtų, nekeisiu jos.

– Ar aktoriai jūsų spektaklyje irgi gali įrodinėti savo tiesas?

– Aš sau nedarau išimties. Be abejo, gali, jei tos tiesos yra įtikinamos.

– Anksčiau ar vėliau aktoriams ateina laikas gyventi be scenos. Jūs spektakliuose jau retai pasirodote, ar scenos jums trūksta?

– Nesu iš tų, kurie graužia taburetę, kai neturi darbo. Nesiveržiu vaidinti bet kur, esu išrankus, man turi būti įdomi medžiaga. Tiesą sakant, ir su vaidmenimis, ir su režisieriais man visada sekėsi. Daug metų dirbau su studentais, tai – taip pat be galo įdomi patirtis. Tik sąnaudos visiškai neatitinka pajamų, dėstytojo karjerą šiais metais baigiau.

– Statysite spektaklius?

– Šis spektaklis turėjo gimti prieš septynerius metus, tačiau mums teko įveikti daugybę kliūčių – susimovusį prodiuserį, emigravusią aktorę, sukilusius honorarus, pandemiją, karantiną, karą, salių trūkumą... Tikiuosi, šį kartą žiūrovai spektaklį išvys.

– „Lifte į dangų“ vaidina ir jūsų žmona, aktorė Danutė Kuodytė. Nebijote kalbų dėl to, kad proteguojate žmoną?

– Bet ji visiškai verta tokios protekcijos (juokiasi). Puiki aktorė, sukūrusi daugybę gerų vaidmenų. Šiame spektaklyje ji man nepakeičiama, kaip ir gyvenime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių