Tarptautiniame teatro festivalyje „Fiat“ – specialusis komisijos prizas spektakliui „Po ledu“

Šių metų festivalio tema – „Tapatybė“. „Tapatybė – kaip kolektyvinė sąmonės būsena, kurią galima apibrėžti tokiomis sąvokoms ir jausmais kaip nesaugumas, baimė, destrukcija, entropija, beviltiškumas. Tai labai vaizdžiai atskleidžia žmogiškosios rūšies būklę šiuolaikiniame pasaulyje, o menas yra geriausias būdas nuolat mums tai priminti“, – teigė organizatoriai.

Straipsnyje publikuojami Juodkalnijoje viešai pasirodę teatro kritikų tekstai apie spektaklį.

Kai vartotojiškumas praryja žmogų

Teksto autorė, kritikė Stela Mišković

Rugsėjo 9 dieną, penktadienį, KIC Didžiojoje scenoje buvo pristatytas penktasis 37-ojo Tarptautinio alternatyvaus teatro festivalio („Fiat“) konkursinės dalies spektaklis.

Spektaklį „Po ledu“ režisavo A. Areima, pastatė A. Areimos Teatras. Ši vokiečių dramaturgo F. Richter rašyta pjesė yra antroji jo tetralogijos „Sistema“ dalis, kurioje analizuojamas šiuolaikinis gyvenimo būdas.

Visas kūrinių ciklas buvo įkvėptas, t. y. sukurtas kaip atsakas tuometiniam Vokietijos kancleriui Schröderiui, kuris savo paramą karui Afganistane grindė teiginiu: „Šiuo karu mes giname savo gyvenimo būdą“.

D. Miljanic nuotr.

Taigi F. Richteris ėmė tyrinėti ir gilintis į tai, kas yra tas „mūsų gyvenimo būdas“ ir ar ir kodėl jis turėtų būti ginamas karu Afganistane.

Berašant, autorius užtruko apie 100 valandų peržiūrint įvairius įrašus, kuriuose užfiksuota daugybė verslo konsultacijų.

F. Richter pateikia šiuolaikinės visuomenės, beatodairiškai sutelkusios dėmesį į vartotojiškumą, paveikslą. Tai niūrus pasaulio, kuriame gyvename, vaizdas.

Siužeto centre – veikėjas Paulius Niekas, sąmoningai pavadintas „Niekuo“, nes šiandieniniame korporaciniame pasaulyje visi mes esame Niekai, visi esame Skaičiai, skirstomi į  Efektingus ir Neefektingus.

Verslo pasaulio ideologiją, apie kurią mums pasakoja rašytojas, režisierius įtraukia į pasaulinės  ekonomikos, klimato ir dvasinės krizės kontekstą. Scenoje ir salėje pilna tuščių plastikinių butelių, kurie nėra išmetami, į kuriuos nekreipiama dėmesio ir pro kuriuos praeinama ignoruojant, tol kol mums pasakojama apie darbuotojų elgesio taisykles, apie įmonių reikalavimus darbuotojams, kol klausomės motyvacinių ir savipagalbos kalbų, kol menu manipuliuojama kaip pagrindine priemone atitraukti dėmesį nuo problemų, kol menas brukamas į pramogų ir kičo kontekstą.

Taigi pjesės veiksmas, kaip ir pats gyvenimas, vyksta mūsų gyvenimo šiukšlyne. Viskas vyksta improvizuotoje konferencijų salėje, pilnoje mikrofonų, su trimis televizorių ekranais, kurių turinys chaotiškai keičiasi.

Paulius sėdi ant fotelio už mikrofonų ir, kol korporacijos vadovai bei partneriai (dėvintys kostiumus ir apsauginius motociklininko šalmus) bando jam išaiškinti taisykles, jis kalba psichotinius monologus tikėdamasis, kad per visą šią kakofoniją kas nors jį išgirs ir pamatys. Šiais laikais vartotojiškumas taip stipriai įsigalėjo visose gyvenimo srityse, kad net daiktai tapo matomesni ir su jais elgiamasi gražiau, nei su žmonėmis.

Taigi viename iš monologų, kai Paulius svajoja apie tai, kas nutiktų jam nusižudžius, jis regi, kaip jo automobiliui ir televizoriui skiriamas toks dėmesys, kurio jis visada norėjo, bet niekados neturėjo. Juos mato net Saulė! O Niekas vienoje spektaklio dalyje sako: „Aš šaukiausi Saulės. Saulė manęs negirdėjo. Visata tylėjo, ji manęs net nepastebėjo“.

Garsai ir scenos dinamika yra itin paveikūs, intensyvūs ir agresyvūs, todėl fiziškai mus provokuoja, tam tikromis akimirkomis mūsų kūnas pulsuoja pagal garsų ritmą.

D. Miljanic nuotr.

Darome prielaidą, kad Paulius, kurį nuo vaikystės supa korporacinis, vartotojiškas pasaulis, jaučiasi taip pat.

Darbovietė monopolizavo jo gyvenimą, sumažino jo tapatybę iki minimumo, todėl ponas Niekas priverstas prisitaikyti, kad taptų produktyvesnis.

Šiuolaikiniame pasaulyje mes, kaip individai, nesame niekam neįdomūs. Mūsų asmenybės slopinamos ir išstumiamos į užribį. Šis marginalizavimas buvo atliktas gudriai, pasitelkiant verdamos varlės sindromą – mes nebesipriešiname, tiesiog vieną dieną suvokiame, kad buvome uždusinti, išvirti, praryti, suvalgyti.

Marginalizacija. Šiandien vietoj šio žodžio galime vartoti ir žodžius „denacifikacija“  „dehumanizacija“, „žmogaus dekonstrukcija“, nes kultūros komercializacija ir tai, kaip lengvai ekonomikos „grynasis išmanymas“  gali virsti fašizmo „grynuoju išmanymu“, yra bauginančiai akivaizdu.

Šiandien niekas mūsų negirdi – nuo tėvų iki verslo ir romantinių partnerių –  visi, dažniausiai pasąmoningai, formuoja savo gyvenimą pagal didžiųjų korporacijų standartus, pagal verslo ir  efektingumo darbe principus.

Niekada neprisistatome kaip tiesiog žmonės, bet kaip tam tikros profesijos atstovai: gydytojai, teisininkai, mokslininkai, kompozitoriai, aktoriai, rašytojai...

Mūsų tapatybę apibrėžia mūsų profesija. Mes nesame žmogiškosios būtybės, mes esame mūsų darbas. Būkite sėkmingi, punktualūs, preciziški, orientuoti į klientus, mėgstantys dirbti komandoje, malonūs, besišypsantys, kompetentingi, išprusę, apsiskaitę, malonūs, draugiški ir visų svarbiausia – neturintys asmeninių nuostatų.

Šiuolaikinė lietuvių režisieriaus A. Areimos adaptacija garsiajai F. Richter pjesei, suteikianti galimybę betarpiškai ir intymiai pažvelgti į korporacinio gyvenimo ydas, yra naujos kartos teatro pavyzdys.

Tai teatras, kuris leidžia geriau suvokti šiuolaikinį pasaulį, tyrinėti neoliberalaus kapitalizmo perversijas bei dėl ekonominės rinkos dėsnių ir konkurencijos susvetimėjusią visuomenę.

Šis spektaklis laužo įprasto teatro formas ir tradicijas, yra be jokių užuolankų, tamsus, grubus ir agresyvus, tačiau – būtent kiek, kiek reikia, kiek galime ištverti.

D. Miljanic nuotr.

Žiūrėdami „Po Ledu“ bent jau suvokiame, kad mums nėra patogu. Ir taip būti neturėtų.

Žmogaus siela yra prarasta

Teksto autorė Svetlana Višnjić

Nepaisant to, kaip mus gali paklaidinti didybės prieš kitus jausmas, kaip egzistencinis saugumas gali tapti obsesine siekiamybe, jei žmogaus siela tuščia – jis tėra vienišas, nematomas taškas. Šios temos aptariamos lietuviškame spektaklyje „Po Ledu“, kuris penktadienio vakarą buvo suvaidintas Tarptautiniame alternatyvaus teatro festivalyje „Fiat“, KIC Kultūros centro „Budo Tomović“ didžiojoje scenoje.

Griežtais korporaciniais santykiais pagrįstas režisieriaus A. Areimos spektaklis, kurtas pagal vieno svarbiausių jo kartos vokiečių dramaturgų – F. Richter tekstą, yra tarsi įsiveržimas į žmonių psichiką, į tai, kas joje lieka po to, kai žmogų praryja kapitalizmas.

Įtrūkimai

Kaip lervos kasdien besiraitantys pinigų sraute, netekę prabangos bent trumpam pagalvoti apie save ar savo artimuosius, nenuostabu, kad vieną akimirką žmonės nubunda suvokę, kad yra per seni naujai pradžiai ir per jauni tam, kad pasiduotų.

Pasaulyje, kuriame žmonės nėra pagrindiniai savo istorijų veikėjai, kur jie neturi teisės sustoti, nes kiekviena pauzė lygi žingsniui atgal, jie bergždžiai meldžiasi saulei, kad būtų išgirsti, nes ledu pavirtusios vaikystės traumos skaldo ateitį.

Spektaklyje „Po ledu“ per įvairias veikėjų istorijas užsimenama apie sujauktą vertybių sistemą, moralinius principus ir demokratiją kaip sistemą, kurios visuomenė siekė, bet praktikoje ji pasirodė nesanti tobula.

Tiek pasaulyje, kurį vaizduoja šis spektaklis, tiek ir tame, kuriame mes gyvename, kaip po spektaklio sakė režisierius A. Areima – žmogaus siela yra prarasta.

„Mes visi esame liudininkai to, kur link juda šiandienos pasaulis, įvykių, kurie mus supa. Pavyzdžiui, karas Ukrainoje, taip pat daugelyje kitų pasaulio šalių. Manau, kad tai yra pakankamas ženklas, jog mes, žmonija, praradome savo sielas. O be sielos esame ne žmonės, bet paprasčiausios figūros. Nemanau, kad esame verti šio pasaulio“, – sakė jis.

Pasak A. Areimos, kad taptume geresni, vėl atrastume save, turime grįžti į gamtą.

„Turime pažvelgti į tai, ką mums pasakoja gamta. Todėl jūsų šalis yra ideali ir labai svarbi, turite nuostabią gamtą. Vienu metu galite žiūrėti į kalnus ir jūrą, turite upių ir ežerų. Tai gali būti naujas puslapis, nauja pradžia pasauliui“, – tęsė jis.

Kas yra laimė

Tai, ką režisierius pavaizdavo spektaklyje, yra skausminga, tačiau, kaip jis pats paaiškino, kai kuriems žmonėms tai yra sąlygos, kuriose jie yra įpratę gyventi ir funkcionuoti.

D. Miljanic nuotr.

„Esame čia įstrigę, linkę turėti daug pinigų, bet galiausiai nesuprantame, ką galime su jais daryti. Ar didelis atlyginimas, namas ir geras automobilis yra laimės garantas? Nemanau, kad taip. Turime atsigręžti į dalykus, kurie iš tikrųjų svarbūs mums, mus supantiems žmonėms, gamtai. Turime pažvelgti atgal ir prisiminti, iš kur esame kilę, tam, kad atrastume didžiąją laimę“, – kalbėjo A. Areima.

Kapitalizmo sąvartyne

Teksto autorė, kritikė Ана Тасић

37-ojo „Fiat“ festivalio Podgoricoje metu konkursinei kategorijai buvo pristatyti septyni spektakliai iš įvairių pasaulio šalių – nuo Prancūzijos, Italijos, Lietuvos iki Didžiosios Britanijos.

37-asis „Fiat“ (Tarptautinis alternatyvaus teatro festivalis) festivalis vyko rugsėjo 2–10 dienomis įvairiose Podgoricos – Juodkalnijos sostinės atvirose ir uždarose erdvėse. Šių metų tema – „Tapatybė“

Be įvairių papildomų, teatro, muzikos, kino ir literatūros kūrinių, konkursinėje programoje buvo pristatyti septyni spektakliai iš įvairių pasaulio šalių – nuo Prancūzijos, Italijos, Lietuvos iki Didžiosios Britanijos. Todėl „Fiat“ yra vienintelis tikrai tarptautinis teatro festivalis Juodkalnijoje (kiti festivaliai yra regioniniai).

Antroje konkurso programos dalyje ypač didelio susidomėjimo sulaukė lietuvių, A. Areimos teatro trupės spektaklis „Po Ledu“. Jis sukurtas pagal įtakingo, daugybę apdovanojimų pelniusio vokiečių rašytojo F. Richter, pagal kurio pjeses dažnai statomi spektakliai, tekstą.

Tai žiaurus, košmariškas, vizualiai ir muzikaliai intensyvus neįmanomo išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje atspindys.

Scena, kaip ir salė, nuklotos plastikiniais buteliais, kurie gali būti interpretuojami metaforiškai, kaip egzistavimo greito vartojimo liekanose, neperdirbamų pakuočių šiukšlėse ženklas.

D. Miljanic nuotr.

Scena taip pat užtvindyta mikrofonais, laidais ir televizorių ekranais. Galime tai suprasti  kaip kritišką visų technologijų pertekliaus refleksiją  pertekliaus, kuris pernelyg dažnai išsiurbia tikrąjį gyvenimą iš mūsų venų. Elektroninė garsų matrica, dažni erzinantys ir agresyvūs pypsėjimo ir švilpimo garsai, yra iš esmės sujungti su šia įspūdinga vaizdine visuma.

Šie stiprūs sensoriniai žaidimo dimensijos efektai sukuria performanso įspūdį. Jis atliekamas pasitelkiant aktorių (Roko Petrausko, Dovydo Stončiaus ir Tomo Rinkūno) kūnų ekshibicionizmą, nuogybes.

Pagrindinis veikėjas – Paulius Niekas. Jis – simbolinis niekas, niekam  iš tikrųjų nereikalingas ir visada lengvai pakeičiamas verslo konsultantas didelėje įmonėje, nuolat patiriantis spaudimą, stebimas savo viršininkų, kurie pastoviai kontroliuoja jo veiklą.

Dėl šios sunkios naštos atsiranda poreikis psichologiškai pabėgti, ieškoti dvasios prieglobsčio, tai pateikiama ilguose monologuose, prisiminimuose ir poetiniuose vaizduose, kuriuos projektuoja jo išsekusi siela.

Niūrios kasdienybės poetizavimas, išsilaisvinimo šauksmas, yra vertingiausias pjesės ir spektaklio sluoksnis, įkūnijantis šiuolaikinę visuomenę, kuri pirmenybę teikia pelnui. O menas, kuris rūpinasi nykstančia dvasia, ir sveikata, kuris gydo nykstančius kūnus, nuosmukio metu nukenčia pirmiausia.

Kuo didesnis yra spaudimas, tuo stipresnis poreikis iš jo išsilaisvinti, ir tai šioje scenoje efektyviai pasiekiama nuogų aktorių dainomis ir ritualiniais šokiais, taip pat lyties keitimu – dar viena desperatiška bandymo iššokti iš savo odos ir tapti kitu žmogumi forma.