Su rašytoju kalbamės apie naująjį jo romaną, šnipų tematiką ir tai, kaip sekėsi pats kūrybinis procesas.
– Knygoje randame intriguojančią mintį: „Kodėl mus intriguoja mūsų pačių eilėraščiai? Nes jie, kaip ir mūsų pažastys, unikaliai atsiduoda mumis pačiais.“ Kiek šiame romane yra to unikalaus, asmeniško jūsų paties pėdsako?
– Pirma knyga visada glaudžiausiai susijusi su autobiografine patirtimi. Tai nereiškia, kad pirmas romanas būtinai yra autobiografinis, bet tuomet autoriui turbūt sunkiausia atsikratyti savo ego. Jau antrą knygą rašydamas gali kur kas lengviau pažvelgti į viską iš šalies ir perteikti jausmus, emocijas, mintis, pasaulėjautą žmonių, kurie nėra tu, kurie apskritai yra visai kitokie.
Manau, kad ši knyga yra kur kas mažiau autobiografiška negu „Moneta & labirintas“ („Baltos lankos“, I d. 2023, II d. 2024). Dar daugiau – jos herojus kamuoja klausimas, kaip išsiveržti iš tokio autobiografinio prakeikimo savo paties gyvenimo istorijoje. Kiek tai, ką rašai, atspindi tik tave patį, o kiek gali užčiuopti kitus žmones? Ar apskritai įmanoma suprasti, pajausti ir perteikti, kaip kiti žmonės mąsto? Empatijos klausimas yra svarbi šio romano tema.
– Pagrindinis knygos veikėjas Gerardas jaučiasi tarsi šalutinis veikėjas savo paties gyvenime, nors tame gyvenime išties daug ko vyksta: darbas, painūs meilės santykiai, intrigos. Kaip paaiškintumėte šį jo vidinį paradoksą?
– Mes susiduriame su tuo veikėju, Gerardu, kuris pats kuria intrigas, scenarijus, bando paversti kitus žmones savo machiaveliškų sumanymų veikėjais, palaiko kelias meilės istorijas vienu metu, bet kuo toliau, tuo labiau pradeda jausti, kad jis yra šalutinis veikėjas, kad juo manipuliuojama. Ir čia iškyla tas autentiškumo iššūkis: kaip pradėti pačiam kurti savo gyvenimą? Ar tai Gerardui pavyksta? Čia aš neatskleisiu kortų, skaitytojas pats turi atrasti. Tačiau tai yra labai svarbi tema – ištikimybė sau, autentiškumas, pastangos neprarasti savasties bandant pasislėpti kasdienybėje, bandant prisiimti kitų primestą gyvenimo trajektoriją.
Visa tai, be abejo, dar susiję su špionažo tema – juk knyga yra šnipų romanas. Žvalgyboje tapatybės slėpimas yra tarsi profesinė liga: ten nuolat reikia apsimesti ir būti kitu, be paliovos meluoti. Iš tikrų žvalgų gyvenimo istorijų žinome, kad kartais jie nugyvena visą gyvenimą taip ir neprisipažindami, ką iš tiesų veikia, net savo artimiausiems žmonėms. Tai – didžiulis psichologinis spaudimas. Visas šias temas ir bandau apmąstyti, apžaisti šioje knygoje.
– Tačiau ar galiausiai Gerardui pavyksta tapti savo istorijos kūrėju, taip ir lieka neaišku iki paskutinių knygos puslapių?
– Mane vedė mintis, kad būtent didžiausio sunkumo ir nevilties akimirką aplanko praregėjimas, kuris padeda personažui iš dalies perimti scenarijaus kūrimą į savo rankas. Čia dažnai grįžtu prie XX a. antros pusės amerikiečių trilerių rašytojo Charleso McCarry minties, kad špionažas yra siužetų kūrimas, bet darant tai su tikrais žmonėmis; vietoje rašalo naudojami gyvi žmonės ir kraujas. Tai padeda suprasti žvalgyboje veikiančių veikėjų jauseną – viena vertus, jie bando kurti scenarijus, kita vertus, aiškiai supranta, kad galbūt patys yra stumdomos šachmatų figūrėlės, kuriomis kažkas kitas žaidžia.
– Romane nevengiama Maskvos ir kitų priešiškų režimų šnipų, politinių intrigų tematikos. Ar rašant nebuvo dvejonių, kad šiandienos kontekste šios aštrios temos gali būti interpretuojamos dviprasmiškai?
– Ne, man atrodo, kad kaip tik mes esame pasiekę tam tikrą vienprasmybę šiuo požiūriu. Visi sutaria, kad Maskvos šnipai egzistuoja, kad jie aktyviai veikia, ir turbūt kyla klausimas, kiek giliai jie gali įsiskverbti į Lietuvos politinį elitą. Be abejo, „Barbarų įsiveržimai“ yra ir apie tai. Kiek mes esame atsparūs ir kiek galime pasipriešinti neregimajam barbarų, priešiškų jėgų įsiveržimui – ne tankams, kurie rieda per sieną, ar dronams, o nematomam įsiskverbimui į patį šalies nervų centrą. Tai ir yra viena iš knygos pavadinimo reikšmių.
O dėl kontroversiškumo... kaip žmogus, kuris 2024 m. Rusijos užsienio reikalų ministerijos buvo paskelbtas vienu iš penkių didžiausių Rusijos priešų Lietuvoje, aš jau nelabai turiu ką prarasti.
– Tekste nuolat išnyra subtilios gerų gėrimų, patiekalų ir kvapų užuominos, kuriančios tirštą atmosferą. Kiek jūs pats esate gurmanas ir kiek asmeninės patirtys padeda konstruojant romano pasaulį?
– Turbūt reikėtų atvirai prisipažinti, kad jeigu nemėgsti gerų vynų, apie juos rašyti labai sudėtinga. Tačiau tai nereiškia, kad aš ir esu tas veikėjas, kuris tuos vynus mėgsta, čia labai svarbu nesupainioti autoriaus su jo personažais. Gerardas kur kas geriau atskiria ir pažįsta kvapus, negu aš sugebėčiau. Kita vertus, gilindamasis į vieno knygos epizodo aplinkybes, ėjau į kelias parfumerijos parduotuves Varšuvoje tyrinėti, koks yra vilkdalgių kvapas, kokiuose deriniuose jis pasitaiko. Taigi tokio mokslinio tyrimo buvo, bet tai, kad priskiri savo paties pomėgį veikėjui, nereiškia, kad pats juo ir tampi. Gyvenimo patirtys – ką pamatai keliaudamas, atmintyje išlikęs saulėlydis virš Bosforo arba Zurbarano paveikslas, neapolietiško restoranėlio skoniai ir Vilniaus gatvės kvapai – visa tai gali tapti siužeto dalimi, nes kitaip negu iš gyvos patirties tų dalykų nesukursi.
– Romane teigiama, kad meilės romanai ir šnipų istorijos turi daug sąlyčio taškų. Kurią iš šių linijų jums pačiam buvo įdomiau ar lengviau narplioti rašant?
– Jūs labai tiksliai pagavote, iš tikrųjų ši knyga įveda tam tikrą paralelizmą tarp meilės romano ir žvalgybinio siužeto. Viskas prasideda tarsi nuo visiškai nekaltos istorijos... na, gerai, ne tokios jau nekaltos meilės istorijos, ir atsiranda slėpimo poreikis. Ypač neteisėti, visuomenės nepalaiminti, abejotini meilės ryšiai turi savyje slaptumo imperatyvą, reikalingi tie patys maskavimosi, slėpimo įgūdžiai kaip ir šnipų istorijose. Kadangi jau buvau parašęs knygą apie šnipus, tai būtent atrasti ir išplėtoti tas meilės intrigas buvo nauja patirtis, kuri užsiklojo ant labiau pažįstamo rašymo sluoksnio.
– Knygoje žaidžiama vizualiomis ir tekstinėmis formomis: atsiranda iliustracijų, užtušuotų teksto vietų, gausu kitų autorių citatų. Ar šie elementai natūraliai įsiliejo į rašymo procesą, ar tokią struktūrą buvote griežtai susiplanavęs iš anksto?
– Kai mes mąstome, bandydami įsivaizduoti, atsiremiame į tuos tekstus, vaizdinius, kurie plūduriuoja mūsų kultūroje. Vienas iš cituojamų vaizdų yra memas, kuriame du policininkai stebi moterį internete – vienas sako: „Žiūrėk, gal reikėtų ją suimti, ji ieško nuodų, sprogmenų... Kaip tykšta kraujas, gal ji planuoja nusikaltimą?“, o kitas atsako: „Ne, palik ją, ji ieško sinonimų, čia rašytoja.“ Tas memas yra toks geras, kad negali papasakoti jo savais žodžiais, paprasčiau jį įdėti kaip iliustraciją. Labai dažnai citatos išreiškia tokias mūsų kultūroje įsišaknijusias, kanonines įžvalgas, su kuriomis gali nesutikti, bet jos yra nepaprastai paveikios, pvz., garsioji Tolstojaus frazė „Anos Kareninos“ pradžioje: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip.“
– Ar turite sumanymų naujai knygai? Gal toliau plėtosite šnipų tematiką?
– Turiu idėjų dviem knygoms ir jau abi esu pradėjęs rašyti. Taip, dar vienas šnipų romanas tikrai bus. Jis jau rašomas, esu ketvirtojo skyriaus viduryje. Tai irgi bus tos pačios pasakojimo visatos dalis. Ar istorija tęsis toliau – dar nežinau. Rašau todėl, kad įdomu temą išplėtoti iki galo. Kol kas planuoju pabaigti tą knygą, o jau paskui imtis visai naujo žanro. Tačiau apie jį dar kol kas nekalbėsiu, tą sumanymą reikia pačiam subrandinti ir šiek tiek daugiau parašyti, o ne kalbėti apie briedžius, esančius kol kas net ne lankose, bet dar kažkur toliau, miškuose už horizonto krašto.
(be temos)
(be temos)
(be temos)