T. Dirgėla: stebina, ką apie literatūrą vaikams galvoja juos auginantys žmonės

– Išleidote daug knygų vaikams. Iš kur toks produktyvumas?

– Tai mano svajonių darbas – rašyti knygas vaikams. Gal iš noro rašyti ir kyla tas produktyvumas.

– O gal ir skaitytojai neduoda ramybės?

– Būna ir taip. Turiu kelis tokius skaitytojus. Pavyzdžiui, jei prieš savaitę pasirodė nauja „Domo ir Tomo“ knyga, po savaitės jie man rašo ir klausia, kada bus dar naujesnė. Taigi taip, prie to prisideda ir skaitytojai.

– Ar lengvai sukuriate naujas istorijas?

– Lengvai. Turiu tris įkvėpimo šaltinius. Pats svarbiausias – knygų skaitymas. Perskaitytos knygos daro įtaką mano būsimoms knygoms. Svarbus ir bendravimas su skaitytojais per knygų pristatymus, jie suteikia man idėjų. Dar vienas šaltinis – grįžimas mintimis į savo vaikystę. Galvoje turiu laiko mašiną, grįžtų į vaikystę ir pagalvoju, kas man tuo metu patiko – kokios knygos, temos ir pan.

– O kas patiko?

– Man patiko detektyvai. Todėl ir atsirado „Domas ir Tomas“.

– Ar teko kada pritaikyti skaitytojų pasiūlytą idėją?

– Teko. Dar šiais metais, gal rudenį, pasirodys naują knyga, naujausia „Domo ir Tomo“ dalis. Tai skaitytojai man papasakojo, apie ką turi būti ši dalis. Aš pasirinkau tą idėją, ji man tiko.

– Kaip atsirado „Domas ir Tomas“?

– Iš mano vaikystės. Aš ir esu Tomas, tai galima pastebėti pažiūrėjus į viršelį. Knygos veikėjo Tomo sudėjimas – kaip mano. Jei pasisuktų šonu, jo nesimatytų. Domas yra mano trijų vaikystės draugų prototipas. Jie labai gerai mokėsi, o kai su kuriuo nors sėdėdavau viename suole, gerai mokiausi ir aš. Taigi Tomas truputį plevėsa, rašo eilėraščius, o Domas rimtuolis.

– Kodėl nusprendėte rašyti vaikams?

– Nieko naujo nepasakysiu. Visą gyvenimą labai mylėjau vaikus. Augau Palangoje, daug laiko leisdavau su savo pussesere, kuri už mane gerokai jaunesnė. Taip ir atsirado meilė vaikams, kartu skaitydavome knygas, mokykloje vis rašydavau eilėraščius, važinėjau po filologinius konkursus visoje Lietuvoje. Taigi meilė vaikams ir kūryba visada buvo šalia viena kitos.

Vieną kartą mano bičiulis rašytojas Vytautas V. Landsbergis pasiūlė pabandyti ir parašyti vaikams. Aš pabandžiau ir tai buvo mano pirmoji knyga – „Apie raganą Šiokiątokią“. Taip rašiau ir toliau.

– Kai kurie teigia, kad, norint kurti vaikams, reikia rašyti savo vidiniam vaikui. Ar pritariate?

– Iš tiesų, vienam padeda rašymas vidiniam vaikui. Kitas gal rašo skaitytojui, jam taip pat puikiai sekasi. Mano atveju, stengiuosi rašyti šiuolaikiniam vaikui. Dėl to ir skaitau kuo daugiau šiuolaikinės vaikų literatūros.

– Ką jums suteikia rašymas vaikams?

– Rašymas vaikams yra darbas, suteikiantis puikių emocijų, duodantis susitikimus su skaitytojais. Taip pat tai leidžia man pragyventi, išlaikyti šeimą.

– Ko reikia gerai vaikų knygai?

Vaikas neturi būti nei išaukštintas, nei per daug nužeminamas, neva jam galima banaliai eiliuoti.

– Gerai vaikų knygai reikia tinkamo autoriaus požiūrio į vaiką. Vaikas neturi būti nei išaukštintas, nei per daug nužeminamas, neva jam galima banaliai eiliuoti. Mano knygas apie „Domą ir Tomą“ galima pavadinti populiariąja vaikų literatūra, bet manau, kad reikia ir tokių, ypač jei jos derinamos su rimtesne vaikų literatūra.

– O kaip su pamokymais vaikų knygose?

– Nežinau, manau, kad atvira didaktika knygoje vaikui nepatiks. Tos didaktikos jis gauna ir iš kitur – tėvų, senelių, mokykloje ir darželyje. Didaktika knygose galėtų būti užslėpta. Galbūt didaktika galima pavadinti knygos pagrindinę mintį. Kad kai vaikas tokią knygą perskaitytų, jis pasidarytų savo išvadas, prisitaikytų tai savo poelgiams. Didaktika tikrai neturi būti tiesioginė, nes vaikas gali norėti tokią knygą dėti į šalį.

– Ar tenka susidurti su požiūriu, kad vaikų literatūra nėra lygiavertė suaugusiųjų literatūrai?

– Tenka su tuo susidurti. Kas blogiausia, kad tokį požiūrį turi žmonės, patys auginantys vaikus. Tai būtų pateisinama, jei žmogus neturėtų vaikų ir jam pastarųjų pasaulėžiūra būtų svetima. Yra rašytojų, kuriančių suaugusiems, gavusių premijų ir pan., kurie teigia, kad vaikų rašytojui reikia priaugti iki rašymo suaugusiems. Manau, kad yra atvirkščiai ir reikia priaugti iki gebėjimo rašyti vaikams. Gal čia kažkiek iškėliau save, bet ne tik save, o ir visus kitus vaikų rašytojus.