Stasio Žirgulio likimo vingiais riedantys akmenys

Net ir tvirtiems vyrams likimas primena, kad žmogaus kūnas nėra nepažeidžiamas. Tokių užuominų netikėtai sulaukęs skulptorius Stasys Žirgulis remiasi į akmenį ir jame randa jėgų šaltinį.

Netektys verčia suklusti

Kauno visuomeniniame ir politiniame gyvenime ryškius veiklos pėdsakus įspaudęs S.Žirgulis vis dėlto yra įsitikinęs, kad gilesni ir prasmingesni pėdsakai paliekami akmenyje ir geležyje, todėl pastaraisiais mėnesiais visą energiją skiria kūrybai.

„Fatališkas reikalas: jau nuo praėjusių metų pabaigos pradėjau galvoti, kad esu nepadaręs daug darbų. Gyvenime tarsi atsivėrė spragų, kurias sunku užpildyti. Antai su buvusiu bendrakursiu Leonu Adomkumi vieną pentadienį dar kartu dirbome, o sekmadienį jis jau buvo miręs“, – garsus skulptorius prisiminė suklusti verčiančią patirtį.

Anot S.Žirgulio, netektys akina mąstyti apie laiką ir bandyti jį valdyti.

„Besisukdamas politinėje karuselėje daug laiko praleidau neprasmingai, galbūt net švaisčiau jį. Likusią gyvenimo dalį noriu paskirti aktyvesniam kūrybiniam procesui“, – kalbėjo skulptorius.

Vyras sakė sulaukiantis pasiūlymų sugrįžti į politiką, tačiau sprendimo priimti neskuba: jį gali lemti ne tik intensyvus kūrybinių planų grafikas, bet ir sveikata.

„Tiesą sakant, nuo kūrybos niekada nebuvau atitrūkęs, tačiau dabar į ją neriu šiek tiek kitoks, aiškiau suvokdamas, kad žmogaus pareiga žemėje – ieškoti prasmės ir palikti tą prasmę atspindinčius darbus. Dažnokai prisimenu Antoine de Saint-Exupéry mintį: “Nesitikėk nieko iš žmogaus, kuris triūsia dėl savo paties gyvenimo, o ne amžinybei ", – pabrėžė S.Žirgulis.

Filosofija – džiaugsmas

Svarbią vietą skulptoriaus gyvenime šiuo metu užima dvasinės pratybos.

„Vienas mano gyvenimo džiaugsmų – filosofija. Jai stengiuosi skirti laiko. Kartais ir labai metodiškai – vieną valandą kiekvieną rytą. Visada filosofijoje randu kažką nauja“, – tikino skulptorius.

Jo nuomone, žmones žlugdo vis labiau visuomenę užkariaujanti vartojimo manija. Skulptoriaus įsitikinimu, vertybė yra saikas ir sugebėjimas atsisakyti materialinių gėrybių. Anot S.Žirgulio, milijardierius Aristotle Onassis prieš mirtį būtų atsisakęs visų savo turtų, jei už tai jam būtų leista dar bent metus džiaugtis saulės šviesa.

„Kuo daugiau žmogus įgauna saiko pojūčio, tuo lengviau jis nugali savo egoistines ambicijas. Tiesa, menininkas kartais turi būti egoistas, saugodamas savo principus, kurie veda į tobulumo siekį, nors akivaizdu, kad tobulumo mes niekada nepasieksime“, – dalijosi pastebėjimais vyras.

Gyvenimo linija tęsiasi

Skulptoriui svarbi ne tik meninė saviraiška. „Yra gyvenimo tęsėjai – sūnus, anūkai. Lyg ir ramus jautiesi: jie keliauja toliau su savo siekiais ir troškimais. Tai žinodamas, pasidarai nebe toks svarbus sau pačiam“, – kūrėjas neslėpė, kad šiandien daugiau nei anksčiau laiko skiria gyvenimo prasmės paieškoms.

Paklaustas, ar gailisi, kad nemažai metų paskyrė politikai, S.Žirgulis sakė: „Esu beveik laimingas, kad man kone dešimt metų teko būti miesto taryboje, susidurti su įvairiomis problemomis, daugelis sakė – tu gaišti laiką, bet aš nesigailiu.“

Užkietėjęs šachmatininkas teigė, kad politikoje jam ši patirtis labai pravertė. „Ne kartą reikėjo priimti objektyvius ir greitus sprendimus. Teko įbristi į tokias upes, apie kurias anksčiau net negalvojau – pavyzdžiui, vadovavau antikorupcijos komisijai. Ir ne tik vadovavau, bet ir nuveikėme nemažai konkrečių darbų. Teko susipažinti su krūvomis dokumentų, apie kuriuos kiekvienas žmogus turėtų žinoti, ir tai jam palengvintų gyvenimą. Bet ne visi nori tai žinoti, todėl aplinkui dažnai aidi beviltiški verkšlenimai“, – apie politinės patirties naudą kalbėjo skulptorius.

Pasak jo, veikiant politinėje terpėje imi suprasti, iš kur atsiranda piktnaudžiavimas valdžia, kodėl neišsenka dvasinis purvynas, kodėl klesti melas, vadinamoji gudrioji politika, diplomatija negatyviąja prasme.

„Lietuvoje tarnautojai nori valdyti, o ne tarnauti“, – buvęs politikas negailestingas valdžios žmonėms.

Socializmo intrigos

Į kūrybos upę vėl įbridęs skulptorius džiaugiasi, kad joje jaučiasi kaip savo stichijoje: „Kūryboje kiekviena diena atneša naujienų. Tuo labai džiaugiuosi, nes kasdien noriu rasti atsinaujinimo šaltinių.“

S.Žirgulis prisiminė ir neįgyvendintus kūrybinius sumanymus, kurie jau ir liks neįgyvendinti.

„Kai Lietuvoje buvo pradėtos griauti sovietmečio skulptūros, siūliau jas visas surinkti ir prie IX forto įkurti socializmo muziejų. Tai visomis prasmėmis būtų buvusi puiki vieta tokio pobūdžio ekspozicijai. Tačiau kai kurių veikėjų prietaringas užsispyrimas užkirto kelią šiai idėjai įgyvendinti. Dabar Kaunas turėtų unikalią ir, be jokios abejonės, populiarią ekspoziciją. Miestui nebereikėtų dūsauti, kad atvyksta mažokai turistų“, – įsitikinęs kūrėjas.

Jo manymu, sovietinis menas turi tam tikrą išliekamąją vertę.

"Yra socialistinio realizmo atstovo tapytojo, tokio Vinco Dilkos paveikslas, kuriame vaizduojamas steigiamasis kolūkio susirinkimas. Akademine prasme, kaip meno kūrinys, paveikslas yra prastas, bet žiūrint į tipažus, į jų gestikuliaciją, nuotaikas, išraiškas, matome gerai atspindėtą to laiko dvasią. Žiūrėdamas į tokį paveikslą, gali parašyti romaną.

Pavyzdžiui, tokia detalė: susirinkime diskutuojantis vyras prie moters rėkia, pūsdamas jai į veidą dūmus. Kodėl mes norime užmiršti socializmą, o tremtį atsiminti? Kai buvau mokinys ir Radviliškyje dirbau ant geležinkelio bėgių, su manimi dirbo moterys – manau, tai buvo jų pažeminimas. Jos irgi buvo savotiškos tremtinės – sulinkusios su šimtasiūlėmis. Kai nusivilkdavo šimtasiūles, ir pasimatydavo baltas kaklas ir rankos, saulėje įdegusios jų galvos ir plaštakos atrodydavo kaip priklijuotos", – savo pastebėjimais dalijosi skulptorius.

Aktyviai sportuoja

Kūrybos įkarščiu degantis menininkas ne tik atlieka kasdienes dvasines pratybas, bet ir sportuoja. Toks įprotis susiformavo dar jaunystėje lankant bokso treniruotes.

Daugiausia jėgos ir ištvermės reikalauja akmenų ritinimas – taip perkeltine prasme galima pavadinti kasdienį skulptoriaus darbą.

„Kartais prisimenu Sizifą, kurio ant kalno užridentas akmuo neišvengiamai nuriedėdavo atgal. Tačiau skulptoriui toks palyginimas netinka. Mes akmenis valdome“, – kalbėjo S.Žirgulis.

Savo kūrybinėje dirbtuvėje jis iš akmens kuria naujas skulptūras ir tikina ieškantis saviraiškos, bet nesivaikantis sėkmės.

„Pasak filosofo, sėkmė – didžiausia pasaulio ištvirkėlė. Aš tetrokštu įgyvendinti kūrybinius savo siekius. Tas noras palaiko mano troškimus ir jėgą“, – sakė savo gyvenimo vingiais akmenis ridenantis 67-erių kūrėjas.