Kinas

„Starskis ir Hačas“: komedija - taip pat kinas

Tęsinių, ekranizacijų, televizijos – šou perkėlimo į kino ekranus era tęsiasi. Sikvelai, prikvelai, rimeikai klesti. Originalus filmas – reta išimtis pasaulio kinuose. Prodiuseriai įsitikinę, kad tai, kas žiūrovams kelia prisiminimus, sentimentus ir asociacijas, būtinai kaip magnetas juos pritrauks prie kėdžių. Tai pirmas spjūvis į „Starskio ir Hačo“ kino virėjų puodą.

Policininkų – porininkų duetas – antras spjūvis. Gibsonas ir Gloveris, Merfis ir Noltas, Lorencas ir Smitas, šitą sąrašą galima tęsti iki begalybės. Tema išsemta? Nieko panašaus, „mentų“ vedybinės poros valdo. Ir sistema aiški – vienas plepys, kitas tylenis, vienas gerai mušasi, kitas pirmas prie merginų. Nuo tokių kino pelėsių – skausmingos pagirios, o paskutiniuoju metu ir – bedarbystė kūrybinėms komandoms, nes publika taip išlavino vaizduotę, kad siužetą skaito kaip aiškiaregys iš delno linijų.

Kita vertus, policininkų poravimasis prasidėjo būtent nuo populiaraus aštuntojo dešimtmečio televizijos serialo – „Starskis ir Hačas“. Du „kietuoliai“ sudėtingomis veidų išraiškomis ir blakių nutupėtais švarkais juokino ir paauglius, ir jų tėvus. Nereikėjo net paskatinančių plojimų už kadro. Nebuvo žvengimo, buvo šūviai. Serialas išsikvėpė, bet herojai įsiamžino šlovės muziejuje, o po kurio laiko išlindo iš konservų dėžutės ir tapo šiuolaikiniais „bičais prie bajerio“.

Kabinėtis dėl to, jog projektas atsiduoda tris dešimtis metų dėvėtomis kojinėmis, galima tris dienas ir naktis. Tačiau ketvirtąjį rytą patariama vis dėlto nušliaužti į kino teatrą ir praplatinti plaučius.

Rimtuolis Starskis – Benas Stileris ir plevėsa Hačas – Ovenas Vilsonas ekrane iš tikrųjų išgyvena komiškiausią medaus mėnesį. Medaus ir juoko vitaminai burbuliuoja smarkiau nei „Jaunavedžiuose“. Kai tik trūksta veiksmo, dialogų autoriai į krosnį nepaliaudami žeria malkas. Aktoriai kiekvieną sakinį ir situaciją vaidina su ugnele. Stileris su Vilsonu – gyvenime kaip broliai, kartu geria ir lėbauja, kartu filmuojasi. Jei Benas gauna pagrindinį vaidmenį, Ovenas sušmėžuoja bent kelioms sekundėms. Ir atvirkščiai. Todėl žiūrint „Starskį ir Hačą“, pačiumpa jausmas, tarsi statomame name du suvaikėję vyrukai žaistų karą. Šelmiškas humoro dažasvydis.

Vienas šoka ne prasčiau už Džoną Travoltą, kitas vaizduoja mitologinius gyvūnus. Meška su lokiu – abudu tokiu. Į zoologijos sodą įleidžiamos antraplanės šimpanzės... Karmen Elektra šviečia tiek, kiek trenktų kaip plyta į galvą ir suspėtų išsinešdinti, kol nenusibodo. Policijos šefas – Vilas Ferelas žvairuoja taip pat teisingai žvairai kaip komedijoje „Džėjus ir Bobas atakuoja Holivudą“, Vincas Vonas idiotiškai vartalioja mafijos šulą, apsirijusį kulkomis ir blogu stiliumi. Repo milijonierius Snupis Dogas tarsi sukurtas savo ekstravagantiškam vaidmeniui – murkia kaip „morčinis“ katinas ir pauzėse prašyte prašosi audringų plojimų. Per vieną pasirodymo minutę reperis „iššauna“ Starskio ir Hačo pusvalandžio pokštų repertuarą. Džiuljeta Liuis laiku atsiduria už borto, kad nepagadintų kraujo. Trumpam išropoja į kameras ir tikrieji – televizijos serialo - Starskis ir Hačas. O visai karuselei su septyniolika šypsenų diriguoja gerai mus pažįstančio ir mūsų mintinai išjuokto filmo „Kelyje“ režisierius Todas Filipsas, triukų apie antrąjį galą fanatikas.

Pamiršau brūkštelėti, kad prieš veikėjų ir mūsų akis – aštuntasis dešimtmetis su retro apranga, dekoracijomis ir automobiliais. Iš tokios kvailybės – dar daugiau nevykusią vasarą žudančio kikenimo. Gražios merginos, hormonus įaudrinantis stilingumas – visa tai pastūmėja link minties: „praeitame gyvenime aš buvau Starskis arba Hačas“. Dar ir dėl to, jog filme nėra jokio kraujo praliejimo. Net su golfo lazda į marmuzę – steriliai. Ir visiškai teisingai – kam žiūrovams gadinti lengvą pasivaikščiojimą po padidintą juoko maišelį?

Nuosprendis peršasi pats – kino nerasta, tačiau pramoga – šimtaprocentinė. Šimtaprocentinė komedija. Po galais – nusišnekėjau, komedija – juk irgi šimtaprocentinis kinas. Ypač prieš jūros šventę...