Spektaklių recenzijos: ką verta pamatyti?

„Spąstai“

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Kaskart Lietuvoje stebint Prancūzijoje gyvenančios ir kuriančios lėlių ir objektų teatro kūrėjos Jūratės Trimakaitės spektaklius kyla mintis, kad čia ji lankosi per retai. Kartu su nuolatine kūrybine komanda „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota režisierė kuria visai kitokios, nei mums įprasta, estetikos spektaklius: subtilesnius ir drąsesnius. Ir, pasirodo, kuria ne tik vaikams.

Šiuo metu Vilniuje po pandeminės pertraukos vėl pradėtas rodyti jos dar 2019 m. drauge su gausia tarptautine komanda sukurtas spektaklis „Spąstai“, kuriame siūlomas netikėtas kontrastas: šį kartą kiek groteskiška objektų teatro kalba čia nagrinėjama psichologinė tema – pristatoma manipuliacijų kitu problema.

Nenuostabu, kad spektaklio veiksmui pasirinkta darbo aplinka – biuras. Scenoje dominuojančią raudoną spalvą pačios spektaklio kūrėjos sieja su viena iš pasakos apie Raudonkepuraitę interpretacijų, tačiau ne mažiau ryški čia ir sąsaja su anglų kalbos idioma „red tape“, reiškiančia biurokratiją ir visa, kas su ja susiję. Mat scenoje raudonos popieriaus juostos fone (scenografė, dailininkė – Cerise Guyon) veikia dvi raudonais kostiumėliais vilkinčios (kostiumų dailininkė – Aldona Trimakienė), raudonai lakuotais nagais, raudonais biuro reikmenimis apsiginklavusios kontrastingo aktorių Kristinos Mauruševičiūtės ir Vilmos Raubaitės dueto kuriamos ypatos.

Šiame objektų spektaklyje pasakojimą konstruoja kaukės, pagamintos iš su biuro kasdienybe susijusių objektų: segtuvų, kavos puodelių, cukraus pakelių, žirklių, lipniosios juostos ir kt. Tad aktorėms tenka nemenkas iššūkis, mėginant kurti savo personažus, veikti scenoje ir rasti vienai kitą didžiąją laiko dalį nieko nematant (choreografė – Sigita Mikalauskaitė). Kartu tai sukuria sąlygas specifinei kūno kalbai ir jautrumui, kurie sudaro kitokio buvimo scenoje įspūdį, regis, skatina aktorių kūrybiškumą, mėginant prisitaikyti prie ne itin patogių aplinkybių, tad raudonos atspalviais užpildytoje scenoje atsiranda ir kitų, jau aktorių kuriamų spalvų. J.Trimakaitė išradingai žvelgia į kasdienius objektus, savo spektaklio veikėjoms suteikdama gana netikėtų pavidalų.

Tačiau, regis, šį kartą priemonės paėmė viršų. Įdomu scenoje stebėti pakitusią aktorių kūno kalbą, kūrybingas jų pastangas prisitaikyti, aktorių partnerystės dinamiką, iš jų psichofizinių ir profesinių skirtumų gimstančius smulkius niuansus. Tačiau dramaturgine prasme spektaklio mintis kur kas seklesnė nei priemonių jai perteikti išradingumas. Manipuliacijos kitu modelis čia konstatuojamas ir atkartojamas, tačiau nežengiama toliau nei siužetu, nei kuriant naujas prasmes. Tad išraiškos priemonės ir jų kūrybingas panaudojimas tampa įdomesni už galutinį šio pasakojimo apie komplikuotus žmonių bendravimo mechanizmus tikslą.

Rekomenduojama nesusipažinusiems su manipuliavimo kitais mechanizmais.

Nerekomenduojama nemėgstantiems lėlių teatro.

„Juoda–balta“

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt

Prieš metus pasirodęs aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda–balta“ kartu su pirmuoju šios trupės spektakliu „Atviras ratas“ (2004) ir prieš dešimtmetį sukurtu „Lietaus žemė“ (2011) sudaro (auto)biografinių improvizacijų trilogiją. „Atviras ratas“ buvo skirtas ratu sėdinčiųjų, tuomet dar studentų, asmeninėms vaikystės ir paauglystės istorijoms, „Lietaus žemė“ pasakoja apie vieną skaudžiausių mūsų istorijos etapų – okupacijas ir tremtį, o „Juoda–balta“ – apie penkis dešimtmečius trukusį sovietinės okupacijos periodą ir Atgimimą.

Į prisiminimų kelionę „Atviro rato“ aktoriai žiūrovus pakviečia vienas po kito, iš įvairiausių šiuo metu renesansą išgyvenančių audiokasečių magnetofonų leisdami 8–9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais populiarias dainas, taip sužadindami ne vieno sėdinčiojo salėje emocinę atmintį, primindami tokį tolimą, bet, kita vertus, regis, vis dar ranka pasiekiamą laiką. Laiką, kai visko trūko, laiką, kai viskas buvo negalima, bet viskas labai aišku, laiką, kai nebuvo ne tik interneto, bet ir žodžio laisvės, laiką, kai gyvenimas ir žmonės jame atrodė pilki, tokį juodos ir baltos spalvų laiką.

Kaip ir pirmuosiuose biografinių improvizacijų spektakliuose, taip ir šiame tik dabar jau skirtingų kartų „Atviro rato“ aktoriai daro tai, ką moka geriausiai: pasakoja apie žmones ir jų gyvenimus, tokius artimus, kupinus prieštaravimų, klaidų, laimės ir skausmo akimirkų. Žiūrovų rato apsupti, ant garso kolonėlių susėdę aktoriai minimaliomis priemonėmis atkuria realių, sau artimų ar nepažįstamų, sovietmečiu subrendusių žmonių gyvenimo scenas nuo smulkių vaikystės išdaigų iki esminių gyvenimo pasirinkimų, skaudžių netekčių ar pasiaukojimo Tėvynei.

„Juoda–balta“ kūrėjams pavyksta išvengti spektaklio pavadinime užkoduoto požiūrio, tad pasakojimas – apie sovietmetį, laiką, kai visi šalies gyventojai buvo priversti susidurti su itin sunkiais moraliniais ir ideologiniais pasirinkimais, formuojamais atskleidžiant įvairias pozicijas ir požiūrius, atsisakant aiškių potėpių ar vertinimų, o išlaikant realią gyvenimišką įvairovę, net kai tai daryti gal būtų nepatogu.

„Juoda–balta“ – žmonių gyvenimų nuotrupų mozaika, kurioje po truputį, su kiekvienu nauju pasakojimu ryškėja šalies istorija. Spektaklio kūrėjams pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės ir istorinės perspektyvų: atsispyrus nuo nedidelės asmeninės situacijos, pakylant iki visą šalį apimančių įvykių ir vėl sugrįžtant prie kažko labai asmeniško ir jautraus. Spektaklis atskleidžia, kaip kiekvieno iš mūsų istorija kartu su kitomis, panašiomis ar visiškai kitokiomis, formuoja istoriją ir kiek daug istorijoje žmogiškų pasakojimų.

Rekomenduojama gimusiems po 1990 m. – pilietinei edukacijai, gimusiems iki to laiko – nostalgiškam vakarui teatre.

Nerekomenduojama skeptikams.

„Audros akis“

Repertuarą sekite  www.seikodancecompany.com

Klaipėdos Šeiko šokio teatras vis dažniau bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais. Ne išimtis – ir naujausias šio teatro šokio spektaklis „Audros akis“, kurį drauge su šio teatro šokėjų trupe sukūrė prancūzų choreografas, Šajo (Chaillot) nacionalinio šokio teatro vadovas Rachidas Ouramdane’as.

Pasak spektaklio kūrėjų, spektaklis „Audros akis“ tyrinėja universalius chaoso ir tvarkos dėsnius. Scenoje tai atskleidžiama nuolatiniu dalelių – šokėjų – judėjimu. „Audros akis“ suteikia mūsų šokio scenoje pastaruoju metu retą galimybę stebėti nuolat drauge judančius aštuonis puikius šokėjus. Didžiąją spektaklio dalį judesių sekos scenoje jungia visus atlikėjus ar formuoja atskiras jų jungtis, vėl peraugančias į ramų, tačiau nepaliaujamą bendrą judėjimą ir šokį. Šokį, kurio šiuolaikinio šokio scenoje vis mažiau.

Vienas iš išskirtinių „Audros akies“ bruožų yra tai, kad choreografas R.Ouramdane’as leidžia sau laiko ir erdvės prabangą: jis neskuba, daro pauzes, suteikia laiko įsižiūrėti į kiekvieną šokėją, stebėti jų asmenines šokio diagramas, pastebėti tarpusavio santykius ir subtilius jų skirtumus ar galiausiai kelias akimirkas atsikvėpti žvelgiant tiesiog į tuščią erdvę. Atrodytų, atsitiktinius junginius ir įvairias judesių sekas sudarantys ir atliekantys Šeiko šokio teatro šokėjai scenoje kuria gyvas, pulsuojančias, pavidalus keičiančias formas, leidžiančias žiūrovams nugrimzti į lengvą šokio meditaciją.

Šiuo aspektu „Audros akis“ bent iš dalies primena kitą šio teatro spektaklį – „Ordredesordreordredesordre“, kurį Klaipėdoje sukūrė taip pat kviestinė choreografė – Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė. Jos spektaklyje taip pat ieškoma jungčių ir skirtumų tarp chaoso ir tvarkos, ir atvirkščiai. Tik V.Pitrinaitės darbas, paremtas moksliniais ieškojimais biologinių sistemų srityje, pulsavo jaunatviška energija ir azartu, o paradų, riaušių, demonstracijų ir skraidančių paukščių būrių įkvėptas R.Ouramdane’o spektaklis alsuoja įtraukiančia ramybe.

Rekomenduojama išsiilgusiems šokio.

Nerekomenduojama nuobodžiaujantiems be veiksmo.

„Detoksikacija“

OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.okt.lt

Šiais laikais tapome nuo tiek daug ko priklausomi, kad žodis „detoksikacija“ tampa vis dažnesnis kasdieniame žodyne ir nebeasocijuoja vien su rimtų priklausomybių gydymu (gal net dažniau su dietomis?). Nors naujajame OKT / Vilniaus miesto spektaklyje „Detoksikacija“ visų pirma retrospektyviai gvildenama priklausomybės nuo alkoholio tema, tačiau Birutės Kapustinskaitės pjesėje ir Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje šmėkšteli ir kitų šiuolaikinių, tiesa, ne tokių pavojingų priklausomybių (nuo socialinių tinklų, cukraus ar serialų) motyvai. Taigi laikais, kai visi nuo visko priklausome, gal verta pamėginti ir apsivalyti teatre?

Spektaklio „Detoksikacija“ veiksmas vyksta pandemijos laikotarpiu (kai į gydymo įstaigas patekti ne taip jau paprasta) kiek egzotiškoje vietoje – minimaliomis priemonėmis OKT studijoje sukurtame ligoninės laukiamajame (scenografė Simona Davlidovičiūtė). Čia netikėtai susitinka tėvas (aktorius Andrius Bialobžeskis) ir dukra (aktorė Agnieška Ravdo). Laukdami, kol baigsis buvusios žmonos ir mamos operacija, kelerius metus nesimatę, nutolę, nuoskaudomis ir kaltėmis persisunkę artimieji mėgina (pasi)kalbėti apie tai, kas (ne)įvyko per pastaruosius metus /dešimtmetį/ gyvenimą. Dramaturginė schema juos atveda prie pokalbio apie tai, ką reiškia būti suaugusiu alkoholiko vaiku. Tačiau iš jų pokalbio iškyla daug daugiau – istorinio laikmečio, poros nesutarimų ir kt. – problemų, tad ši, regis, pagrindinė tema įsipina į įvairių aptariamų psichologinių niuansų ir pasiteisinimų pynę.

Kontrastingas A.Bialobžeskio ir A.Ravdo duetas perteikia tipišką kartų konfliktą gal kiek mažiau tipinėmis aplinkybėmis. Vytauto (A.Bialobžeskis) ramybė, neretai priedanga tampantis humoro jausmas ir nuolatinės pauzės kuria ne tik tėvo portretą, bet ir patirties kontrastą dukters emociniam bangavimui. Jo dukters (A.Ravdo) nervingumas, nepastovumas ir ne visuomet aiškiai artikuliuojami motyvai padeda kurti jaunos moters su neišaugtais paauglystės niuansais portretą.

Tikras šio spektaklio atradimas – Justina Nemanytė ir jos kuriama slaugytoja. Pasitikusi, rūpestingai susodinusi visus žiūrovus ir įsitaisiusi minimalistiniame slaugytojų poste ji tampa tarsi dar viena žiūrove. Tiesa, itin aktyvia. Aktorė neįtikėtinai puikiai susitvarko su daugeliui sunkiai įveikiama užduotimi – nieko neveikti. Įtikinamam vaidmeniui sukurti jai užtenka laiku kilstelėti antakį ar tyliai kostelėti. Ji visą spektaklį stebi santykius besiaiškinantį tėvo ir dukters duetą pramaišiui su serialu kompiuterio ekrane ir iš esmės atlieka realybės („reality check“) vaidmenį, sugrąžindama tai vieną, tai kitą į realias aplinkybes, nuleisdama įsikarščiavusius ant žemės.

B.Kapustinskaitės pjesėms būdinga itin gyvenimiška kalba, dinamiški dialogai ir atpažįstamos situacijos, tačiau šį kartą siužeto posūkiai įgyvendinami kiek schematiškai, regis, labiau iš poreikio nei dėl natūralios tėkmės. Gal todėl aktoriams ne visada pavyksta į juos sklandžiai pataikyti ir išlaikyti pusiausvyrą kitose scenose. Čia pritrūksta ir drąsesnių režisūrinių sprendimų.

„Detoksikacija“ – trečias puikaus aktoriaus D.Gumausko režisūros darbas. Įdomu, kad jau pradeda ryškėti tam tikri režisūros dėsningumai. Režisierius leidžia sau turėti laiko, jis neskuba, leidžia buitinėms situacijoms užtrukti tiek, kiek jos realiai trunka gyvenime ir kartu to laiko suteikia žiūrovams. Šiame spektaklyje, kurio veiksmas vyksta laukimo metu, galimybė palaukti, kol vienas ar kitas veikėjas atsineš kavos iš aparato, suteikia progą ne tik tą laukimą patirti patiems, bet ir per šią pauzę susidėlioti savo taškus nelaukiant, kol jie bus sudėlioti kitoje scenoje ar spektaklio finale. O ir primygtinių išvadų režisierius neperša, nors jas gal ir mėgintų siūlyti pjesė. Laiko ir vidinės distancijos prabanga, artimos fizinės distancijos spektaklyje leidžia ne tik įsitraukti į scenoje vykstančias ryšio atkūrimo pastangas, bet ir suteikia galimybių apsvarstyti savo asmeninės detoksikacijos (nebūtinai nuo maisto ar alkoholio) poreikį.

Rekomenduojama mėgstantiems šeimynines dramas.

Nerekomenduojama tiems, kuriems serialai įdomesni už teatrą ar gyvenimą.