Spektaklių apžvalga: „Gyvenimas – tai sapnas“ ir „Sirenų tyla“

Gyvenimas – tai sapnas

Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt

Gyvenimas – tai sapnas. Tikiu, kad ne vieną šiuolaikinio pasaulio gyventoją aplankantis jausmas. Kai realybė pranoksta ne tik fantastinių filmų pranašystes, bet ir baisiausius mūsų košmarus, galima (o kartais net ir norisi) suabejoti: gal tai sapnas? Tad gal ir nenuostabu, kad aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika nusprendė atsigręžti į žymiausio brandžiojo baroko ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barcos kūrinį „Gyvenimas – tai sapnas“. Juo labiau kad jame pasakojama apie Lenkijos princą Sigizmundą, kuriam lemta tapti tironu.

Kai realybė pranoksta ne tik fantastinių filmų pranašystes, bet ir baisiausius mūsų košmarus, galima (o kartais net ir norisi) suabejoti: gal tai sapnas?

Nors šiandienė geopolitinė situacija lyg ir siūlytų ne vieną šio barokinio teksto šiuolaikinimo, aktualizavimo kryptį, tačiau G. Rimeika Vilniaus miesto teatrui „Meno ir mokslo laboratorija“ sukurtame spektaklyje labiau atsigręžia į teatro nei į politinę istoriją. Scenoje nesunku atpažinti mūsų režisūros klasikų įtaką ir praėjusio amžiaus teatrališkumo tradicijas.

Perregima Oleksii Makukhino scenografija kuria stiklo kalno metaforą ir dusinančio vakuumo įspūdį, be to, leidžia greitas ir elegantiškas veiksmo vietos transformacijas. Kaip ir prieš dvejus metus sukurtame G. Rimeikos spektaklyje „Brilijant advenčers“ (scenografas Vladas Suncovas), „Gyvenimas – tai sapnas“ scenoje atspindimos savos ir priešiškos erdvės prieštaros. Pasaulis skyla į vidinę laisvę įkalintajam sosto paveldėtojui Sigizmundui suteikiantį kalnų kalėjimą ir valdžios (troškimo) gniaužtuose įkalinančius rūmus, kur veikia itin puošnūs ponai ir ponios, atklydę iš tolimo, teatrališko laiko (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė).

Spektaklis savo ornamentiškumu lieka ištikimas puošniajai baroko dvasiai, besikartojantis sceninio lengvumo įspūdis, regis, pamažu tampa skiriamuoju G. Rimeikos režisūrinių interpretacijų bruožu. Tačiau dramaturgija, kurią interpretuoti renkasi jaunasis kūrėjas, paprastai yra gilesnės, dažnai nemalonios ar nepatogios problematikos, kuri kol kas lieka neatrakinta, o komplikuotų personažų drama kol kas žymima labiau punktyrais. Tad Lauryno Jurgelio scenoje aistringai įkūnijamo Sigizmundo drama, vos spėjusi sužibėti atradimais, pranyksta ją gaubiančiuose teatrališkuose sapnuose.

Rekomenduojama besiilgintiems neįpareigojančio teatrališkumo.

Nerekomenduojama pernelyg gerai atsimenantiems Gintaro Varno spektaklį.

Sirenų tyla

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Nors prieš keletą metų kilęs, per pasaulį nuvilnijęs ir Lietuvoje ataidėjęs #metoo judėjimas sukrėtė (nepakankamai) ir šiek tiek pakeitė mūsų visuomenę, tačiau atvirai kalbėti vis dar stigmatizuojančiomis seksualinio priekabiavimo, prievartavimo ir smurto temomis sunku net ir mene. Vienas iš retų bandymų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų kūrėjų programai režisierės Lauros Kutkaitės sukurtas spektaklis „Sirenų tyla“. Tai pusiau dokumentinis spektaklis, nagrinėjantis galios (dis)proporcijas, požiūrį į smurtą ir priekabiavimą mūsų teatre, jo bendruomenėje.

Tema vis dar be galo aktuali, o jaunosios režisierės ir jos suburtos gausios kūrybinės komandos pasiryžimas kelti šias problemas nacionalinėje scenoje – vienareikšmiškai sveikintinas. Tačiau apmaudu, kad, pasiryžus imtis šios problematikos, pritrūko drąsos ją nagrinėti tiesiai, atvirai ir empatiškai. Realios teatre ir kine kuriančių moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą ir smurtą, istorijos čia pridengiamos teatrališkumu, choreografija ir humoru, o bet kokios išvados apie bendruomenę ar visuomenę, kuri tai leidžia, pasiklysta ir pasimeta stereotipuose, iš kurių net ir imantis lyčių vaidmenis perkainojančios temos nepavyksta išsivaduoti.

Atsispyrus nuo legendinės Homero „Odisėjos“, spektaklio pasakojimas pradedamas nuo įsivaizduojamo ant uolos įsikūrusio Sirenų salos teatro, todėl jame veikiančios, skirtingoms kartoms atstovaujančios aktorės Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė ir Gerda Čiuraitė mistifikuojamos, atitolinamos nuo realių moterų kostiumais, grimu ir šukuosenomis (scenografė ir kostiumų dailininkė Paulina Turauskaitė). Taip sukuriamas ne tik kultūrinis ir istorinis kontekstai, bet ir saugus atstumas nuo realybės tiek veikiančioms scenoje, tiek sėdintiems žiūrovų salėje.

Spektaklyje pateikiamos istorijos apie moterų (ir ne tik) žeminimą teatro ir akademinėje aplinkoje nemalonios, žiaurios ir, svarbiausia, tikros. Tačiau dauguma jų gali šokiruoti tik tuos, kurie praleido lietuviškąją #metoo bangą, mat iš esmės atkartoja viešumoje jau pasirodžiusius pasakojimus, neanalizuoja padarinių, netiria aplinkybių, leidžiančių smurtui reikštis profesinėje aplinkoje, nekvestionuoja visuomenės vaidmens, neskatina prisiimti atsakomybės tų, kurie leido tam vykti greta. Čia konstatuojami faktai ir pašiepiami smurtautojai, taip jiems nežymiai  kerštaujant, ir „o prie manęs tai nelindo“ moterų grupė, spektaklyje įkūnijama Jūratės Vilūnaitės balso iš salės.

Norėtųsi tikėti, kad „Sirenų tyla“ netaps tylos garantu, paukščiuku, žyminčiu, kad šita tema mes pakalbėjome ir galime ramiai gyventi toliau, o veikiau taps akstinu tęsti temą, nes čia pradėta pasakoti, bet taip iki galo ir nepasakyta tiek daug.

Rekomenduojama praleidusiems lietuviškąją #metoo bangą.

Nerekomenduojama žinantiems ir suprantantiems #metoo svarbą.