Šiauliuose, atstatytoje malūnininko sodyboje, galima apžvelgti duonos istorijai skirtą parodą, praneša LTV naujienų laida „Šiandien“.

Anot parodos organizatorių, kadaise lietuviams duona buvo šventa, tad jos kelią nuo grūdo pasodinimo iki kepalo pašovimo į krosnį, lydėjo gausybė prietarų ir tradicijų.

Išskirtiniausias parodos eksponatas – medinė, iš lentų pagaminta sėtuvė. Reta todėl, kad žmonės jas naudodavo nenoriai, nes buvo per sunkios ir mieliau rinkdavosi pintas iš vytelių.

Buityje nelikę ir iš medžio skobtų indų, kuriuose valstiečiai minkydavo tešlą, dėdavo maistą ar suruošdavo lauknešėlį dirbantiems. Parodoje – net 30 namų apyvokos daiktų, naudotų XIX–XX amžiuje.

Visi įrankiai žemei dirbti, derliui apdoroti, maistui laikyti, duoną minkyti ir pašauti į duonkepę dažniausiai būdavo mediniai ir tik būtiniausios jų dalis, kaip pjautuvo ašmenys ar kubilą veržiantys lankai, geležiniai.

„Medį galėjo apdirbti, drožti, skobti kiekvienas vyras ir net moterys pridėdavo prie to savo ranką. O kalvis ne kiekviename kaime būdavo“, – aiškina Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė.

Pasak parodos organizatorių, visas metų ciklas, pradedant sėja, baigiant duonos kepimu, ir laukiant kito pavasario, buvo kupinas įvairių prietarų.

Pavyzdžiui, senoliai tikėdavę, kad iki šv. Antano reikia baigti sėją, nes kitaip bus prastas derlius, o ant apversto duonkubilio per vestuves sodindavo jaunąją ir nukirpdavo jai kasas. Tai reiškė, kad mergina įžengė į naują gyvenimą.

„Norisi, kad žmonės susipažintų su didesne tų daiktų dalimi. Ir vaikai negalvotų, kad miltus gamina pardavėjos parduotuvėje. Norisi, kad jaunoji karta pamatytų tuos namų apyvokos daiktus, kurie beveik visi, o ypač – skobtiniai indai, yra išnykę iš mūsų buities, o vyresnioji karta prisimintų“, – teigė S. Milvidienė.

Paroda Žaliūkių malūnininko name bus eksponuojama iki kitų metų sausio.