Seną vokiečių fabriką lietuviai pavertė kultūros oaze

Berlyno miesto džiunglėse, išlipęs vienoje iš šimtų metro stotelių, dairausi žemėlapio. Tikslas – surasti sunkiai ištariamą Gerichtstrasse gatvę. Dar tiksliau – pereiti tarp industrinių pastatų. Orientyras – žalias ir nedidelis, tačiau iš toli matomas improvizuotos "P" raidės logotipas.

Tarsi savotiška grafičių galerija eini mažai apšviestomis tarpuvartėmis, vidiniais kiemais. Sienų piešiniai tankėja, kol viskas baigiasi viename kampe prie žalių aprašinėtų durų.
"Pankė" – dviejų lietuvių netikėtoje vietoje įkurta kultūros ir pramogų oazė. Šalia vingiuojančiai Pankės upei priklauso ir vardo autorystė. Nors lietuviams pavadinimas, be abejo, labiau asocijuojasi su moterimi panke.

Ant sienos – plakatas, kviečiantis kartu švęsti trejų metų "Pankės" gimtadienį. Su Erika ir Justu kalbamės apie tuos tris jųdviejų kūdikio, "Pankės", metus.

– Kiek pamenu, į Berlyną atvykote skraidyti oro balionu?

– Taip, buvo tokių minčių. Lietuvoje išsilaikėme oreivystės teises ir manėme, kad Vokietijoje užsiimsime skraidymu oro balionu. Bet pagrindinis tikslas, dėl ko čia važiavome, buvo studijos.

– O kaip gimė "Pankė"?

– Netyčia. Vieną dieną sulaukėme pasiūlymo nuomotis buvusias "Siemens" fabriko patalpas, kurios buvo labai apleistos. Dabar šiame didžiuliame pastate gyvena ar dirba žmonės, kurie lygiai taip kaip mes viską išsikuopė.

Iš pradžių buvo sunkoka, nes visai nežinojome vokiškų biurokratijos žaidimo taisyklių, neturėjome jokių kontaktų. Verslą kuriant, žinoma, reikia advokato ir buhalterės. Kadangi mes to nesuvokėme kaip verslo, mūsų pradžia buvo kitokia – pasirinkome nekomercinį įmonės modelį. Todėl niekam ir negali skųstis – darai tai, ko pats nori. "Pankė" – investicija į mūsų hobį, o ne į verslą.

– Jums tai buvo nauja patirtis?

– Negaliu sakyti, kad man tai buvo visiškai nauja – organizuodavau muzikos renginius Lietuvoje, tad turėjau – gal ne tiek patirties, kiek atitinkamų būdo savybių. O Justas labai pagelbėjo kuriant ir išlaikant koncepciją. Bubas puikiai dirba mūsų apsaugininku, jis – mūsų reprezentacinis veidas.

Pati pradžia buvo labai įdomi, daug jaudulio organizuojant kiekvieną renginį. Bet yra vienas labai baisus dalykas, patiriamas tų, kurie užsiima panašia veikla, kurie nemiega naktimis, daug dirba. Tai – perdegimas. Ateina toks laikas, kai nieko nenori. Atrodo, kad, be "Pankės", nieko nežinai ir niekas neegzistuoja. Žinoma, dabar, kai turime nuostabų kolektyvą, dažnai pavyksta atsitraukti nuo šios vietos, pažiūrėti, kuo gyvena likęs pasaulis.

Vis dėlto sunkiausia tokiame versle – santykiai. Sunku su partneriais. Frazė, kad su draugu dirbti negali, neteisinga. Gal perfrazuočiau taip: ne kiekvieną draugą gali įsivaizduoti dirbantį. Dirbant pažįsti žmogų iš kitos pusės.

– Kodėl "Pankė" atsirado Berlyne, o ne, pavyzdžiui, Šančiuose Kaune ar Naujininkuose Vilniuje?

– Kaip ir sakiau, kadangi ji atsirado netyčia, tai ir vietos nesirinkome. Nevažiavome čia kurti klubo. Tiesiog buvo netikėtas pasiūlymas, tačiau, matyt, laiku ir vietoje. Pirminė idėja buvo tiesiog sukurti sau ir savo draugams aplinką, kuri pati save išsilaikytų ir teiktų džiaugsmo. Vėliau pasirodė, kad vis dėlto reikia daug leidimų, licencijų ir viso kito. Biurokratinių sunkumų yra visur. Prie mūsų interviu matau komentarus, esą emigrantai džiaugiasi geresniu gyvenimu užsienyje, tačiau aš asmeniškai jaučiuosi kaip stažuotėje, kur mokausi kitokių – įdomesnių, sėkmingesnių – verslo modulių, susijusių su kultūra. Ir kvailam aišku: čia tikrai kažkas geriau. Berlyne tikrai  lengviau, nors buvo žinoma, kad mes nevisiškai legaliai egzistuojame, į mus buvo žiūrima kaip į mokinius. Jei mes nuo pat pradžių būtume visiškai legalizavęsi, paprasčiausiai nebūtume išsilaikę. Padėjo tam tikra valstybės tolerancija. Dvejus metus mums kėlė reikalavimus, ir tuo metu, kol mes juos įgyvendinome, niekas nieko netikrino. Žinoma, buvo svarbu išlikti tvarkingiems, kad niekas nesiskųstų.

Kalbant apie skirtumą, Lietuvoje gal kiek slegia tas karjeros, darbo sureikšminimas – atrodo, reikia daug dirbti, dar daugiau uždirbti ir vartoti, pirkti. Apsistatai daiktais. O čia nieko tau nereikia, gali vaikščioti tais pačiais nutrintais batais, tačiau neskubėdamas ir su šypsena veide. Aplinkos spaudimą grįžę jaučiame, daug kas prašo pateikti vos ne verslo planą, ką gi ten darome. Berlynas yra tiesiog gera vieta būti. Nors ir didžiulė sostinė, viskas čia vyksta ramiai ir iš lėto. Žmonės liberalūs, laisvi ir tolerantiški.

– Eidamas nuo Vedingo metro stotelės iki "Pankės" prasilenkiau su daugybe imigrantų. Šis rajonas nėra madinga ar įprasta pramogų vieta Berlyne. Ar jis svetingas jūsų veiklai?

– Išties šis rajonas yra labiau industrinis, čia daug darbininkų. Tačiau, kaip pasakojo šiame rajone ilgai gyvenantys kaimynai, prieš Berlyno sienos griuvimą čia virė gyvenimas – pilni barai ir linksmybės visą parą. Mes buvome vieni iš pirmųjų šiame rajone atidarę tokio tipo klubą. Dabar stebime, kaip Vedinge populiarėja pramogos ir kultūra, o žmonės vis dažniau atvyksta į šį rajoną linksmintis.

Berlynas, kaip ir kitos Europos sostinės, pilnos turistų. Dar jis labai pigus ir daugumai prieinamas. Todėl vietiniai mėgsta pabėgti kiek toliau nuo centro. Jie renkasi tokias vietas, kur atėję gali rasti savo draugų ir klausytis mėgstamos muzikos. Šiame rajone vis dar mažai turistų, todėl berlyniečiai jį mėgsta.

– Visuomet, lankantis Berlyne, nustebina naujų barų gausa, daugybė renginių ir įvairaus vyksmo ant kiekvieno kampo. Jūs esate įsikūrę kiek toliau nuo miesto centro. Ar tai reiškia, kad miestas ištroškęs kultūros, jei randa kelią iki "Pankės"?

– Galima pasakyti ir taip. Tačiau mes stengiamės pasiūlyti kiek kitokį pramoginį produktą – griežtai laikomės taisyklės "no 4 to the flour". Jokios hauso, techno-, minimal muzikos ir jų atmainų. Tai visai priešinga likusiam Berlynui – kur tik nueisi išgirsi šio stiliaus muziką. Mes orientuojamės į hiphopą, dub ir naujoviškos bass muzikos atmainas. Pas vyksta net soulo muzikos vakarėlis.

Per čia vykstančius performansus skamba ir daug eksperimentinės muzikos. Atvykstančių didžėjų prašome palikti savo muziką namie, o ištraukti ką nors jam neįprasto, to, ko dažniausiai negroja muzikiniuose klubuose. Dažnai net žinomi technomuzikos vardai "Pankėje" pasirodo kitu amplua, be sau įprasto grojaraščio. Daug didžėjų, kurie kuria kitokią muziką nei Berlyne ypač populiari techno, neturėjo savo scenos. "Pankė" tapo jiems atvira ir svetinga vieta.

– Neapsiribojote vien baru. Čia – ir scena, ir menas, muzika.

– Taip, turime improvizuotą kino teatrą, vyksta performansai, pristatomos instaliacijos, turime įvairių dirbtuvių, rengiame parodas, konferencijas. Tai galima apibrėžti kaip kūrybinę erdvę. Žmonės čia gali ateiti kurti, vėliau savo darbo vaisius eksponuoti.

– Ar tada, kai įkūrėte šią vietą, galvojote, kad štai po trejų metų viskas taip gali atrodyti?

– Kažkokią viziją, žinoma, turėjome. Tačiau viskas kūrėsi natūraliai. Iš pradžių buvo rytai su šluota rankose – reikėjo viską sutvarkyti, sujungti elektrą, sunešti iš sandėlio garso sistemą, barą, šaldytuvus. Ir taip – kiekvieną dieną. Svajojome apie tokį laiką, kad, ryte atidaręs "Pankės" duris, pasidarytum kavos ir tiesiog skaitytum laikraštį. Labai džiaugiamės, kad šiandien tas laikas atėjo. Džiaugiamės šia vieta, šalia tekančia upe ir gamta, ramybe dieną ir saulės spinduliais pro langus. Kartais dieną sėdėdami jaučiamės tarsi kaime. Berlynas turi savo žavesio.

– Kol kalbamės, matau, kaip už baro zuja dvi barmenės užsienietės. Iš kur jūsų kolektyvas?

– Marija – iš Estijos. Kristina paskaitė apie mus Lietuvos spaudoje ir vieną dieną pasibeldė į duris. Tapo mūsų lankytoja ir kažkaip greitai bei nepastebimai atsidūrė kitoje baro pusėje. Dar yra barmenė vokietė.

– O lietuvybei jūsų oazėje yra vietos?

– Berlyne yra lietuvių, aplanko draugai. Mūsų sienas puošia Lino Kutavičiaus apipavidalinimai iš mikroschemų. Dažnai apsilanko Lietuvos muzikos atstovai.

– Gal pasvajojate ir apie ateitį?

– Mano viena svajonių – grįžti į Lietuvą. Druskininkai galėtų būti naujasis Lietuvos Berlynas. Daug turistų visais metų laikais, geografiškai patogus miestas su vis dar daug neišnaudotų sovietinės architektūros industrinių erdvių. Tiesa pasakius, niekada ir negalvojome kažkur likti. O jei sanatorijų mieste pavargtume, atvyktume reabilituotis į "Pankę".