Rašytoja S. Poisson: man nėra savaime suprantamų dalykų

Daugiasluoksniame kūrinyje vystomas distopinis pasakojimas, kurio veikėjai turi išgyventi aplink griūvant įprastam pasauliui. Mažėjant ištekliams, dėmesys krypsta į maistą, kuris tampa savotišku tragikomiškos būties matmeniu.

Pokalbis su rašytoja – apie kūryboje dekonstruojamus „savaime suprantamus“ dalykus, šiuolaikinę maisto kultūrą ir skaitytoją apnuoginančias temas.

– Neseniai pasirodė jūsų dešimtoji knyga – romanas „Šito gyvenimo skonis“. Kuo ji skiriasi nuo ankstesnių? Kokią vietą šis romanas jums pačiai užima tarp kitų jūsų knygų?

– Ko gero, tai ilgiausiai – jei ne visą gyvenimą – mano rašyta knyga. Tikriausiai lengviau būtų pasakyti, kuo ji panaši į kitą mano kūrybą, nei kuo skiriasi. Kai rašai taip ilgai, knygoje neišvengiamai kartojasi įvairiais gyvenimo etapais rūpėjusios idėjos, vaizdiniai, kalbos figūros, charakteriai. Galbūt ši knyga man įdomi tuo, kad ją rašydama jau labai gerai žinojau, kokios abejotinos yra vadinamosios „tiesos“, kurias deklaruoja ar išgyvena personažai. Anksčiau kuris nors kūrinio veikėjas ar tekstas dažnai įkūnydavo arba išsakydavo mano įtikėtą idėją. Kurdama tokį personažą jaudindavausi, tarsi pati stovėčiau scenoje ir pasakočiau, kas man iš tiesų rūpi, kartu suprasdama, kad tai gali būti nepatrauklu kitiems, sukelti neigiamą reakciją. Šįsyk taip nebenutiko.

Pavyzdžiui, visaip iškonstruodama ir demaskuodama tam tikrus maisto kultūros reiškinius, nejutau šiai mitybos praktikai tokio priešiškumo, kaip romano veikėja Sara. Tad iš dalies jaučiuosi tarsi suvedžiojusi skaitytoją. Jis greičiausiai sutapatins mane su knygos veikėja, galbūt pasijus šiek tiek nejaukiai, susierzins ir net pajus norą man, autorei, paaiškinti, „kaip yra iš tikrųjų“. Knygos Sara yra kategoriškesnė, ribotesnė nei aš pati. Kitu atveju nebūtų įmanoma sukurti bent kiek aiškesnio jos charakterio. Kartais man atrodo, kad būtent tokio aiškiai deklaruojamo charakterio man pačiai ir trūksta, mat daugelį dalykų vertinu iš kelių perspektyvų, niekas man nėra vienareikšmiška. Gali būti, kad, rašydama šią knygą, labiau nei bet kada anksčiau suvokiau, kaip lengvai tekstas ar kalba gali daug ką apversti aukštyn kojomis. Įtariu, kad apie tai puikiai žino geriausi propagandos meistrai.

– Romane aprašote distopinę visuomenę, paveiktą mįslingos katastrofos. Sugriuvus įprastinio gyvenimo normoms ir taisyklėms, keičiasi romano herojų požiūris į daugelį mums šiandien savaime suprantamų dalykų. Kaip jums atrodo – jeigu knygoje aprašoma situacija nutiktų realybėje, į kokius reiškinius ar objektus mūsų požiūris iškart pasikeistų? Kokios visuomenės kaukės kaipmat nukristų?

– Man nuo pat mažų dienų nėra savaime suprantamų dalykų. Dėl to dažnai jaučiuosi nepatogi ir kitiems, ir sau. Romane pavaizduotos keistos, neįprastos aplinkybės man tarsi padeda tas nepatogias pozicijas užimti gerokai saugiau ir paprasčiau, ne taip susipriešinant su vadinamaisiais „savaime suprantamais“ dalykais. Prieš kelias dienas maliausi po Vilniaus senamiestį, atkreipiau dėmesį į jaunus žmones su vienkartiniais puodeliais rankose, akis įbedusius į savo telefonų ekranėlius, kavinėse sėdinčius prie kompiuterių ekranų, ar moteris, išdidžiai žingsniuojančias ir demonstratyviai kažkuo susirūpinusias, nešinas žinomais prekių ženklais žymėtais maišeliais. Akyse atsispindintys ekranai ir ekranėliai ir apsipirkinėjimo ritualai daugeliui tapo esminiu priklausymo visuomenei ir reikšmingumo ženklu, tam tikra kauke, be kurios neapsieinama netgi ilsintis.

Ką tokie žmonės veiktų ilgam laikui dingus elektrai? Kaip jie ištvertų be parduotuvių, banko kortelių, skalbimo mašinų, indaplovių? Ar elektrifikuotos ir skaitmenizuotos sistemos dar būtų pajėgios mums tiekti bent geriamąjį vandenį?

Ką tokie žmonės veiktų ilgam laikui dingus elektrai? Kaip jie ištvertų be parduotuvių, banko kortelių, skalbimo mašinų, indaplovių? Ar elektrifikuotos ir skaitmenizuotos sistemos dar būtų pajėgios mums tiekti bent geriamąjį vandenį? Kokias idėjas ir kokiu būdu skleistų mūsų politikai? Kuo miestiečiai šertų savo šunelius ir katinėlius? Iš kur semtųsi psichologinio atsparumo ištverti nepriteklių? Daugeliui tai prilygtų nežmoniškoms aplinkybėms, o tokios aplinkybės, kaip žinome iš istorijos, žmones tiesiog demoralizuoja. Galbūt paaiškėtų, kad daugelis dabartinių mūsų geruolių ir gudruolių, patriotų ir liberalų ne ką geresni nei eiliniai istorijai žinomi marodieriai, vagys, plėšikai.

– Romane svarbiu elementu tampa maistas ir katastrofos ištiktoje visuomenėje vis mažėjantys jo ištekliai. Savo pasakojimu tarsi bandote kritikuoti šiandienę maisto kultūrą. Kas jums joje labiausiai nepatinka?

– Nežinau, ar čia tiktų žodis „nepatinka“ ir abejoju, ar maisto kultūrą būtų protinga apmąstyti kaip visiškai atsietą nuo bendros kultūros. Dažnai prisimenu, kad planetos išteklius mes, žmonių populiacija, vartojame 1,7 karto greičiau nei jie gali atsinaujinti. Bet taip buvo ne visada, 1961 m. pakako tik 0,74 Žemės išteklių, kad pasaulis išlaikytų savo suvartojimo lygį. Dabar kiekvienas žmogus pasaulyje suvartoja beveik trečdaliu daugiau mėsos nei 1961 m., apie 50 proc. maisto prarandama gamybos metu. Girdėdama, kad ekonomikos augimas yra tikslas gerovei pasiekti, visada atsimenu, kad daugmaž 20 proc. pasaulio gyventojų suvartoja net 80 proc. išteklių. Šiaurės Amerikoje žmogus vidutiniškai suvartoja devynis kartus daugiau gamtos išteklių nei Afrikos gyventojas. Panašūs rodikliai yra ir kai kuriose Europos šalyse. Tad žadėti daugiau gerovės kiekvienam reikštų dar didesnį Žemės išteklių eksploatavimą. O juk daugiau kaip 75 proc. Žemės ploto jau yra nualinta. Tad nežinau, ar tikrai sąžininga kaip savaime suprantamą dalyką vertinti tai, kad kasdien vartojame iš Čilės, Peru ar Pietų Afrikos atgabentus avokadus ir iš toli atplukdytus bananus, be kurių nebeapsieina dažno lietuvio dienos valgiaraštis.

Vienam kilogramui avokadų užauginti reikia maždaug 1 000 litrų vandens. Tai yra aštuonis kartus daugiau nei reikia tokiam pat kiekiui bulvių. Čilė, kurios gyventojai nuolat susiduria su požeminio vandens trūkumu, yra viena didžiausių avokadų augintojų. Milijonai vakariečių, vartojančių daug įvairių importuotų vaisių ir daržovių, palaiko netvarią maisto kultūrą. Jeigu šią kultūrą vertintume tvarumo požiūriu, nevalgytume nieko, kas nebuvo užauginta vietoje. Tačiau dėl suprantamos naudos verslas neriasi iš kailio, propaguodamas netvarią maisto kultūrą, kuri didžiąja dalimi skirta aukštesniam statusui puoselėti ir yra siejama ne su alkio numalšinimu, racionaliu maisto suvartojimu, o su pramoga, smagiu laiko leidimu. Pagal lėkštės ar taurės turinį dažniausiai sprendžiame, ar kas nors kitas ir mes patys esame sėkmingi, ar mūsų darbas pakankamai vertinamas. Jei galime valgyti, pavyzdžiui, trumus ar aštuonkojus, gerti ypatingus, rinktinius vynus ar kavą, jaučiamės svarbesni už tuos, kurie to negali. Visi žinome, kad visais laikais turtingų, aukštą statusą visuomenėje turinčių žmonių stalai nuklojami ypatingais valgiais. Tačiau dabar tie ypatingi valgiai vis dažniau atsiduria ant vidurinės klasės asmenų stalo, ir būtent ji dabar yra tarp tų 20 proc. pasaulio gyventojų, eikvojančių 80 proc. Žemės išteklių.

– Jūsų knyga pristatoma kaip „naujas nepatogių temų autorės romanas“. Ar pati save laikote „nepatogių temų rašytoja“? Jūsų požiūriu, kokios temos šiandienėje visuomenėje laikomos nepatogiausiomis? Kuo jūsų naujausia knyga skaitytojams gali būti nepatogi?

– Iki šiol prisimenu dar universiteto laikais mums, studentams, išsakytą etinę formulę, galiojančią už kitą asmenį atsakingam žmogui: neatimk nieko, jei nesi pasiruošęs žmogui vietoje to ką nors lygiavertiškai duoti. Iš dalies nusižengiu šiai taisyklei, nes dekonstruoju arba demaskuoju daugelį vadinamų „savaime suprantamų“ dalykų, bet vietoje jų tarsi nieko nepasiūlau. Nemažai esu rašiusi apie kūno keliamus sunkumus ar nepatogumus, apie kuriuos paprastai nedera kalbėti. Tačiau apie juos parašius, tie kūno vargai juk neprapuola, o aš nežinau burto, kuris galėtų iš jų išvaduoti. Kita vertus, vien tų nepatogių temų įvardijimas kai kuriems žmonėms padeda jaustis geriau, tarsi išlaisvina. Jie perskaito ir išgirsta apie tai, ką buvo išmokyti nutylėti, vargti vargą patyliukais. Dabar jie aptinka, kad ir kitas žmogus išgyvena tą patį, ką ir jie – pavyzdžiui, kad ir kitas kentėjo nuo tėvo alkoholizmo ar pilvo arba danties skausmo, ir kad visa tai galima išreikšti žodžiais ir pasijunta nebe tokie vieniši. Tad skaitytojai tarsi pasidalija į dvi grupes: garsiai įvardijus visų žmonių patiriamus vargus, vieni pajunta džiaugsmingą solidarumą, kiti pasijaučia begėdiškai apnuoginti ir dėl to jaučiasi nemaloniai, netgi neoriai.

Norėčiau, kad žmogus, skaitydamas mano knygą, pasijustų pagyvėjęs, pasveikėjęs, gal net panorėtų nuveikti ką nors tokio ko nedrįso, atidėliojo ar abejojo.

Pamenu, kaip kažkas piktinosi, suradęs mano eilėraštyje šlapimo čiurlenimą bendrame moterų tualete. Bet argi iš tiesų taip patogu užėjus į, tarkime, kino teatro tualeto kabiną, suvokti, kad mūsų kūno skleidžiami garsai girdimi ir už kabinos sienos? Ir argi panašūs nepatogumai nėra mūsų gyvenimo dalis, apie kurią galime kalbėti tam tikru metu ir tam tikroje vietoje, o gal geriausia – literatūros personažų lūpomis ar mintimis? Tokių nepatogių dalykų visoje mano kūryboje apstu.

– Esate vadinama viena paslaptingiausių lietuvių rašytojų. Jau daugelį metų pasirašote Saros Poisson slapyvardžiu. Kokiomis aplinkybėmis jis gimė? Galbūt slapyvardis – tai galimybė ir laisvė rašyti kitaip, nei rašytų Rasa Čergelienė (red. tikrasis autorės vardas)? Pastebiu, kad nemažai rašytojų ar kitų kūrėjų mėgsta susikurti tam tikrą personažą, kuris tarsi leidžia jiems būti kitokiems nei kasdienybėje.

– Jei ir esu paslaptinga, tai tikrai ne dėl savo kūrybinio vardo. Skaityti savo kūrybos į sceną esu kviečiama kaip Sara Poisson, šiuo tariamu „slapyvardžiu“ pažymėtos ir mano paskyros socialiniuose tinkluose. Dauguma mano vėlesniųjų gyvenimo metų draugų mane vadina Sara. Tad vargu, ar tai slapyvardis ir ar juo noriu ką nors paslėpti. O štai personažu jaučiuosi gana dažnai – suvokdama, kad mes save kuriame tarsi kokį meno kūrinį ar veikėjo charakterį. Tikrai neturiu iliuzijos, kad esame ar galime būti, kaip kai kurie sako – kažin kokie „tikri“. Tiesa, paskata pradėti vartoti šį vardą kilo iš suvokimo, kad nėra gerai tuo pačiu vardu pasirašyti ir kriminalinę žinutę, ir eilėraštį. Kurį laiką dirbau žurnaliste, rašiau daugybe įvairių temų, dalis jų niekaip nederėjo su vadinamaisiais grožiniais tekstais. Tokių skirtingų mano veiklų ženklinimas viena ir ta pačia autoryste man neatrodė nei skoningas, nei naudingas.

– Esate labai universali rašytoja: rašote romanus, noveles, eilėraščius, esė. Ar turite širdžiai mieliausią žanrą? O gal esate įvairovės gerbėja?

– Man įdomūs visi minėti žanrai. Kiekvienas jų suteikia galimybę išsakyti ką nors, ko negali pasiūlyti kitas žanras. Be to, visiems jiems esu dėkinga už pažintis su skirtingais kūrėjais – poetais, prozininkais, eseistais. Dalyvaudama įvairių žanrų skaitymuose, festivaliuose susitinku su daugybe puikių kolegų, gera pajusti juos gyvai, patirti tam tikrą bendrumą, bendrą tarnystę kalbai, žodžiui, bendrą kūrybinę dvasią. Nepaisant to, kad rašytojystė – iš esmės vienišių zona. Vis dėlto, net ir didžiausias intravertas ar autsaideris kur kas geriau jaučiasi turėdamas kokių nors gyvų ryšių.

– Kurį laiką dirbote žurnaliste. Kai kurie žurnalistais buvę ar tebesantys rašytojai teigia, kad ši profesija jiems padeda rašyti ir romanus, o kiti sako, kad trukdo. Kaip yra jums? Ar tai, kad dirbote žurnaliste, apskritai daro kažkokią įtaką jūsų kūrybai?

– Manau, kad visa patirtis daro mus tokius, kokie esame. Žurnalistika padėjo, o gal ir privertė mane išeiti iš uždarumo, į kurį esu linkusi visą savo gyvenimą. Ji padėjo suprasti, kad dauguma žmonių nėra nei tokie jautrūs, nei drovūs, kokia kadaise buvau aš pati. Teko sutikti daugybę stiprių asmenybių, iš kurių nemažai išmokau. Nežinau, ar tai padėjo puoselėti kalbos jausmą, nes iš žurnalisto to nereikalaujama.

Žurnalistikoje įprasta viską perteikti supaprastintai, kai kurios subtilesnės ar abejonių galinčios sukelti gyvenimo detalės lieka už teksto ribų. Gali būti, kad kaip tik tas žurnalistinio teksto nepilnumas, savotiškas skurdas mane kurstė rašyti tekstus, kuriuose galėčiau kalbėti apie mažiau apibrėžtus dalykus ar tiesiog apie ką nors gražaus, o gal keisto, stebinančio, taip pat ir apie nepatogius dalykus. Šiaip ar taip, jaučiu labai aiškų skirtumą tarp žurnalistikos ir grožinės literatūros prigimties ir galimybių.

– Esate sakiusi, kad kiekviena knyga jums yra galimybė užmegzti ryšį, pritraukti žmones, kurie yra kažkuo artimi, arba pabandyti atrasti tą bendrumą ir pažadinti jį kitame. Kaip jums atrodo, kas yra jūsų skaitytojas? Žmogus, nebijantis laužomų kanonų ir nepatogių temų?

– Pirmiausia, tai yra skaitytojas, kuris mėgsta skaityti. Antra, tai – skaitytojas, kuriam rūpi ne tik siužetas ir įvykių vystymasis, bet ir kaip skleidžiasi kalba, pasakojimas, kokie žodžiai lydi įvykius ar būsenas, kurias išgyvenant tarsi niekas ir nevyksta. Mano skaitytojui, manau, turėtų labiau rūpėti, kas vyksta žmogaus galvoje ir kas yra už fasadinės įvairių reiškinių pusės. Džiaugčiausi, jei pavyktų tokį skaitytoją pažadinti iš „savaime suprantamų“ ir dėl to galbūt apgaulingai nuobodžių patirčių ar idėjų.

Viena skaitytoja man prisipažino, kad mano esė knyga ją sugrąžino prie grožinės literatūros skaitymo. Vargu, ar galėčiau įsivaizduoti geresnį įvertinimą. Norėčiau, kad žmogus, skaitydamas mano knygą, pasijustų pagyvėjęs, pasveikėjęs, gal net panorėtų nuveikti ką nors tokio, ko nedrįso, atidėliojo ar abejojo. Panašiai, kaip ir aš, skaitydama savo mylimiausius rašytojus – semiuosi iš jų energijos – nesvarbu, ar iš jų tekstų grožio, ar minties netikėtumo, ar dėl to, kad ką nors apnuogina, prisikasa iki šaknies, pasiekia šerdį. Atlupa geldelę, kurioje švyti deimantas. Prapjauna pūlinį, ir dėl to pradedama sveikti. Pasakodami apie save ar kurdami personažą, šie rašytojai papasakoja ir apie skaitytoją, suteikia žodinę išraišką ne itin patogiems iškalbėti dalykams.