R. Maldutytė: piligriminiame kelyje esi vienas, bet ne vienišas

Nepailstanti žygeivė

Iš Biržų kilusi Ramunė į Kauną atvažiavo studijuoti išsvajotosios medicinos. Net vienuolika metų mokėsi, kol galiausiai prieš dvejus metus tapo diplomuota vidaus ligų gydytoja.

„Tačiau mažai aš tame Kaune būnu – daugiau laiko praleidžiu keliaudama po pasaulį“, – prisipažįsta nuo mažumės vaikščioti mėgstanti mergina, dar mokykloje lankiusi ornitologų būrelį. „Nors ornitologai tyrinėja paukščius, bet mes taip pat daug vaikščiodavome po miškus“, – juokiasi pašnekovė.

Vos atvykusi studijuoti į Kauną, ji susirado Pėsčiųjų žygių asociaciją ir pradėjo su jos nariais vaikščioti pėsčiomis po Lietuvos miškus. Neatsisakydavo ir žygių dviračiais. Ėmė bėgioti ir dalyvauti įvairiose bėgimo varžybose.

Kai Lietuvos miškuose nebeliko vietų, kur dar nebūtų įžengusi Ramunės koja, ji ėmė kurti planus apie vaikščiojimą užsienyje. Netikėtai išgirdo, kad yra toks Šv.Jokūbo kelias (Camino de Santiago).

Nuo lietuviškojo iki ispaniškojo

„Camino de Santiago“ – katalikų piligriminis kelias į Santjago de Kompostelos katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas. Kelias neapibrėžtas kaip vienas vienintelis. Į Santjago de Kompostelos katedrą veda daugybė piligriminių kelių iš Portugalijos, Prancūzijos, Ispanijos ir kitų šalių.

Tradiciškiausias iš jų – vadinamasis prancūzų kelias (Camino Francés), kurį Ramunė pasirinko pernai. Ji pradėjo nuo Saint-Jean-Pied-de-Port miestelio Prancūzijoje ir keliavo per Santjago de Kompostelą iki pat pasaulio krašto – Finistero. „Šį kelią rinkausi dėl jo populiarumo“, – aiškina ji.

Prieš vykdama į Prancūziją Ramunė dar nusprendė išbandyti ir lietuviškąjį piligrimų kelią – „Camino Lituano“, besidriekiantį per visą Lietuvą, nuo 2016 m. įsijungusį į Europos Šv.Jokūbo kelių tinklą. Deja, pakeliavusi juo penkias dienas R.Maldutytė suprato, kad akys trokšte trokšta naujų vaizdų ir veidų.

„Norėjosi naujų potyrių, kitokių gamtovaizdžių, kitokių žmonių veidų. O jų tame kelyje iš viso nebuvo. Per penkias ėjimo dienas pavyko sutikti tik du piligrimus“, – prisipažįsta nusivylusi.

Šiuo metu ispaniškame kelyje piligrimų sutinka kur kas daugiau. „Ką tik vakarieniavome su kitais piligrimais. Kadangi daugelyje albergių yra virtuvės, tai ispanas, su kuriuo susipažinau kelyje, gamino ispanų nacionalinį patiekalą – paeliją – su ryžiais ir jūros gėrybėmis. Prie vakarienės prisijungė visi, kas tik nakvojo toje albergėje: lenkas, anglas, paragvajietis ir kt. Buvo be galo skanu vaišintis ir smagu kalbėtis“, – džiaugiasi keliautoja.

Žavi žmonės ir kalnai

Ramunė prisipažįsta, kad kelyje sutikti žmonės – jos silpnybė. Labai mėgsta su jais kalbėtis apie šį bei tą. Taip ir kelias visai neprailgsta. Ne mažiau mėgsta ir kalnus. Jos pasiekimų kraityje – net du sunkūs kopimai į aukštas viršukalnes. Sykį šturmavo legendinio Ararato viršūnę (5 137 m), o kitąkart su tuo pačiu kelionių organizatoriumi kabarojosi į aukščiausią pasaulio neaktyvų Ochos del Salado (6 893 m) ugnikalnį Čilėje.

„Eidama keliu „Camino de San Salvador“, vedančiu nuo Leono iki Ovjedo miesto, ir dabar, pėdindama „Camino Primitivo“ keliu, galiu grožėtis Kantabrijos kalnais. Tiesa, jie nėra labai aukšti (2 648 m), bet Lietuvoje ir tokių neturime“, – išreiškia simpatijas kalnuotam kraštovaizdžiui mergina.

Kelionių puslapį feisbuke ji susikūrė gegužės pabaigoje – prieš pradėdama ispaniškąjį Šv.Jokūbo kelią. Pavadino jį „Pink Girl Travels“ („Rožinės mergaitės kelionės“), nes labai mėgsta rožinę spalvą.

Euforija: pasiekęs aukščiausią kelio „Camino Primitivo“ vietą gali įsivaizduoti, kad pašokęs kilsi dar aukščiau / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Pernai prancūziškąjį kelią Ramunė ėjo su rožiniais marškinėliais, juos įsimetė į kuprinę ir šįkart. Dar įsigijo rožinę kepurę nuo saulės ir nusipirko rožinės ir violetinės spalvos kuprinę, su kuria žygiuoti laukais ir miškais kur kas smagiau nei neštis ant pečių nuobodžiai juodą ar pilką.

„Keliautojos puslapį feisbuke susikūriau informacinių paskatų vedama. Kad visi, kam aš rūpiu (tėvai, draugai), kasdien rastų iš mano kelionės visokios įdomios informacijos, apie kurią man nereikėtų pasakoti daugybę kartų“, – juokiasi keliautoja.

Ypatinga relikvija

Pernai, net 33 dienas ėjusi prancūziškąjį „Camino Frances“ kelią, piligrimė patyrė visko: ir nuotaikos svyravimų, ir namų ilgesio, ir nutrintų kojų skausmo. Ji neturėjo religinės intencijos, nesimeldė kelyje, bet norėjo tiesiog išbandyti savo jėgas. Pavyko!

Štai kodėl šią vasarą Ramunė ir vėl pasitiko su turistine kuprine ant pečių. Tik šįkart ji pasirinko Šiaurinėje Ispanijoje esantį kelią „Camino de San Salvador“, prasidedantį Leono mieste. Ėjo 120 km, toliau kelionę tęsė kitu – „Camino Primitivo“ – keliu.

Šis prasidėjo Ovjedo miestelyje, turinčiame labai garsią katedrą. Joje saugoma vadinamoji Ovjedo drobulė. Tai 83 cm ilgio ir 53 cm pločio lino skara, anot istorinių liudijimų, kartu su vadinamąja Turino drobule, dengusi palaidoto Kristaus kūną. Dvi Kristaus įkapių relikvijas mini evangelistas Jonas, pasakodamas apie prisikėlimo rytą prie Kristaus kapo atbėgusį apaštalą Petrą, kuris rado rūsyje numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos. Ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai.

Kad Ovjedo katedroje saugoma ši ypatinga skara, dengusi Jėzaus veidą, Ramunė sako sužinojusi tik prieš išvykdama į kelią.

Atminimui: prie garsiosios Ovjedo katedros, kur saugoma viena iš Kristaus įkapių relikvijų / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Finišas – katedra

Kiekvienas, einantis Šv.Jokūbo keliu, turi specialų piligrimo pasą, kuriame iš įvairių kelio vietų renka antspaudukus. Juos uždeda įgalioti žmonės bažnyčiose, albergėse, turistų informacijos centruose. Kartais juos gali užsidėti ir patys piligrimai: antspaudukai būna palikti nurodytose vietose.

Ramunė sako, kad labai svarbus yra paskutinis 100 kilometrų iki Santjago de Kompostelos katedros. Jų nenuėjęs negausi pažymos, kad nuėjai visą Šv.Jokūbo kelią.

Dar būdama Kaune, ji apytiksliai susidėliojo visus būsimo kelio etapus – po kiek kilometrų kasdien nueis, kokiame miestelyje liks nakvoti ir pan. Taip elgėsi dėl to, kad jau iš anksto buvo nusipirkusi atgalinius skrydžio bilietus.

„Jei matysiu, kad nespėju – teks keisti planą ir atsisakyti papildomos kelių dienų kelionės pėsčiomis į A Korunjos miestelį, – aiškina ji ir priduria, kad keliu reikia eiti nieko neplanuojant, netgi nerezervavus jokių albergių vakaro nakvynei. „Tai turi būti absoliutus nuotykis. Netikėtumas. Pamatai gerą vietą ir stoji nakvoti“, – sako Ramunė, kasdien nupėdinanti po 20–35 km.

Ar tai sunku? Tikrai ne. Keliautoja nesiskundžia nei sunkiu nešuliu ant pečių, nei blogu oru, kuris kalnuotoje Šiaurės Ispanijoje labai permainingas. „Ko čia skųstis? Kuprinė nesunki. Be maisto ir vandens, ji sveria 6,5 kg. Šv.Jokūbo kelio senbuviai teigia, kad piligrimo kuprinė neturi viršyti 10 procentų žmogaus svorio. Mano atveju panašiai ir yra“, – džiaugiasi ji.

Paklausta, ar maistą, užkandžius nešiojasi su savimi, turistė pasakoja, kad miesteliuose, pro kuriuos praeina, yra daug barų, bet mažai parduotuvių. „Kadangi man patinka valgyti ne triukšminguose baruose, kavinėse, bet kur nors gražioje gamtos vietelėje, tai maistu apsirūpinu kasdien, prieš išeidama į kelią“, – sako Ramunė.

Mieliau keliauja viena

Keliautoja įsitikinusi, kad į piligriminę kelionę geriausia eiti vienam. Visų pirma, su draugais sunku suderinti visiems tinkamą atostogų laiką. Antra, ėjimo tempas gali skirtis. Kažkas turės laukti – jausis įpareigotas.

„Trečia – kai eisi su draugu, ar beieškosi naujų pažįstamų? – retoriškai klausia mergina, kuriai nauji draugai iš viso pasaulio, pokalbiai su jais kelyje sudaro pagrindinį kelionės žavesį.

R.Maldutytė prisipažįsta, kad nemėgsta kelyje skubėti. Ji fotogafuoja, filmuoja patikusius vaizdus. „Kai einu viena, jaučiuosi kur kas laisviau. Galiu pėdinti savo tempu. Vienus piligrimus pasiveju – pasišneku, kiti pasiveja ir aplenkia mane, kai sustoju kur nors pievelėje papietauti“, – aiškina keliautoja.

Noriu mėgautis kiekviena kelyje praleista akimirka. Jei sykį išėjau į kelią – turiu patirti jį iki galo.

Pašnekovė prisipažįsta, kad mėgsta iš ryto ilgiau pamiegoti. Tiek namuose, tiek eidama „Camino“. Kai atsibunda, piligrimų ir pėdos jau būna ataušusios. „Dauguma jų keliasi labai anksti, nes dienomis Ispanijoje labai karšta. Tad kuo anksčiau išeisi, tuo mažiau kentėsi nuo popiečio kaitros“, – aiškina Ramunė, pati šitokio keliavimo principo nesilaikanti. 30 km lietuvė neskubėdama nueina per 6–7 valandas. Jei kelyje pasitaiko daugiau įkalnių – valandėlę, kitą dar tenka pridėti. Pašnekovė sako, kad vis tiek nėra linkusi skubėti: „Noriu mėgautis kiekviena kelyje praleista akimirka. Jei sykį išėjau į kelią – turiu patirti jį iki galo.“

Be baimės pasiklysti

Anot R.Maldutytės, keliauti Šv.Jokūbo keliais nėra sunku. Visus juos galima rasti internete. Yra net specialus „Camino de Santiago All Routes“ feisbuko puslapis, kuriame žmonės, įvairiais keliais keliaujantys į Santjago de Kompostelos miestą, dalijasi nuotraukomis, naudinga informacija, savo įspūdžiais. Pasiklysti neleidžia ir kas keliolika metrų sužymėtos geltonos kriauklės mėlyname fone – piligrimų globėjo šv. Jokūbo ženklai.

Tiems, kas nedrįsta šitaip keliauti, ji linki pasisemti drąsos ir bent kartą gyvenime išbandyti tokį keliavimo būdą.

„Kelyje niekada nebūsite vieniši. Čia tiek daug einančių žmonių. Paties įvairiausio amžiaus ir pomėgių. Ypač artėjant prie Santjago de Kompostelos miesto. Aš pati „Camino San Salvadoro“ kelią baigiau eiti su vienu 68-erių metų ispanu, kuris apie lietuvišką krepšinį turbūt žinojo daugiau negu aš“, – juokiasi Ramunė.

Ženklai: geltonos kriauklytės mėlyname fone padeda neišklystant eiti piligrimų keliu / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Ar jaučiasi saugi? Ar nebijojo pasiklysti? Anot keliautojos, pasiklysti tiesiog neįmanoma: maršrutą žymi kriauklės, o telefone kiekvienas turi ir specialią „Camino“ programėlę. Joje yra sužymėti visi keliai, visos galimos nakvynės vietos.

„Vis dėlto, jei netyčia nuklydai nuo pagrindinio tako, vietiniai greitai grąžins tave į vietą, – juokiasi medikė. – Pamatę, kad užsikalbėję nupėdinome ne ten, ekspresyvūs ispanai šaukia ir mojuoja iš tolo.“

Atostogos skirtos kelionėms

Laikas kelyje bėga labai greitai. Jei paklaustume, kokia šiandien savaitės diena, Ramunė nepasakytų: laimingi nei valandų, nei dienų neskaito. „Kai keliauji Ispanijoje, tereikia žinoti, kada sekmadienis, nes tada nedirba parduotuvės. O pirmadieniais neveikia muziejai“, – aiškina ji. Ar dar lieka jiems jėgų ir laiko? „Kai yra noro – atsiranda ir galimybių“, – tikina.

Paklausta, ar dar turi laiko dirbti, vidaus ligų gydytoja sako, jog keliauti gali tik per atostogas. Stengiasi susidėlioti savo darbo grafikus taip, kad galėtų kuo daugiau pamatyti pasaulio.

Per pastaruosius dvejus metus po mokslų baigimo ji spėjo aplankyti Meksiką, egzotišką Sokotros salą. Su Tadu Jeršovu – keliautojų klubo „Neverest Adventures“ vadovu – kopė į Araratą, šturmavo aukščiausią pasaulio neaktyvų ugnikalnį Čilėje. Paklausta, kaip tokioms fiziškai sunkioms kelionėms ruošiasi iš anksto, Ramunė mini sporto salę, dviratį, bėgimą.

Studijų metais visus Lietuvos gražiausius gamtos kampelius apėjusi mergina sako, kad jai pikta, kai žmonės pirmiau aplanko Tailandą, bet dar nebūna užlipę ant Rambyno kalno: „Nuo jo matyti, kaip gražiai Nemunas vingiuoja…“.

Gražiausia aplankyta šalis? „Visos savaip įdomios ir gražios. Sokotros saloje žavėjo paplūdimiai, karštas vanduo, o Meksikoje – majų piramidės“, – nardo po prisiminimus ir sako, kad visos kelionių kryptys jai dėliojasi tarsi atsitiktinai.

„Svarbiausia, kad datos su atostogomis sutaptų“, – juokiasi R.Maldutytė, tiek įsimylėjusi Čilę, kad net nusprendė išmokti ispanų kalbą. Einant ispaniškuoju „Camino“ keliu ji labai praverčia.

Trauka: pagrindinis piligriminių kelionių motyvas – kelias. Kai jis įtraukia, visam gyvenimui tampi keleiviu, smalsiai besidairančiu, o kas gi ten, už posūkio / R. Maldutytės asmeninio archyvo nuotr.

Talismanas – masažinis kamuoliukas

Ar tiesa, kad kelionės suvalgo visus medikės uždirbtus pinigus? Taip, tik dėl to jai galvos neskauda.

„Sykį atlikau praktiką slaugos ligoninėje. Labiausiai sujaudino jauni žmonės, sergantys nepagydomomis ligomis, turintys baisių traumų. Tada pirmą sykį pagalvojau apie mūsų gyvenimo trapumą. Todėl noriu, kol galiu, išnaudoti kiekvieną gyvenimo akimirką kelionėms“, – kalba mergina, iš tėvų ar kai kurių draugų ne visada sulaukianti pritarimo.

Daugeliui atrodo, kad Ramunė turėtų ne blaškytis po pasaulį, bet greičiau kurti šeimą ir gyventi visiems įprastą gyvenimą. „Aš nesakau, kad ateityje nebus šeimos, bet dabar tenoriu vieno – keliauti“, – tvirtai nukerta mergina.

Paklausta, ką vežasi prisiminimui iš aplankytų šalių, Ramunė juokiasi, kad jos šaldytuvas visas mirga nuo magnetukų, kelionų nuotraukyčių ir kitų mielų niekučių. Kelionių talismano ji kaip ir neturi, tačiau...

„Talismanu galėčiau vadinti savo kojos masažinį kamuoliuką. Kažkada ją kryptelėjau, įplyšo sausgyslė ir nuo to laiko po didesnio krūvio skauda pėdą – turiu nešioti specialius vidpadžius, retkarčiais lankytis pas kineziterapeutę ir nuolat ją masažuoti“, – aiškina keliautoja, su minėtu kamuoliuku labai prajuokinusi vieną kelyje sutiktą piligrimę. Pasak jos, Ramunės kamuoliukas yra patyręs kur kas daugiau kelionių nei ji pati.