R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Bona buvo motina, kurios nelinkėtum, bet ji užaugino stiprias asmenybes

Vis dėlto jaunėlė jos dukra Kotryna iš nemylėtos dukros sugebėjo tapti Švedijos karaliene, įtakinga moterimi, kuri buvo gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

Šiais metais leidykla „Alma littera“ išleido žurnalistės Ilonos Skujaitės romaną „Karo nuotaka“. Akimirksniu tapęs bestseleriu, jau trečią kartą išleistas romanas pasakoja apie paradoksų ir išbandymų kupiną karalaitės Kotrynos Jogailaitės gyvenimą ir jos kelią iki Švedijos sosto.

Kartu su humanitarinių mokslų daktare, istorike Rasa Leonavičiūte-Gecevičiene knygos autorė I. Skujaitė sukūrė karalaitei Kotrynai skirtą interneto svetainę www.karonuotaka.lt, kurioje pateikia dar daugiau intriguojančios informacijos apie garsiąją Jogailaičių šeimą.

Knygos „Karo nuotaka“ autorė I. Skujaitė su R. Leonavičiūte-Gecevičiene kalbasi apie karalienę Boną ir sudėtingus jos santykius su vaikais.

– Ar šiandien galime pasakyti, kokia iš tiesų motina buvo karalienė Bona?

– Jeigu kalbėtume apie tris jauniausias jos dukras – Sofiją, Oną ir Kotryną, galėtume pasakyti, kad tokios motinos kaip Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona niekam nelinkėtum. Kita vertus, galbūt būtent tokios moterys ir motinos užaugina itin stiprias asmenybes.

Reikia nepamiršti, kad karalienė Bona ir pati augo sudėtingomis sąlygomis, vien tik su motina Izabele Aragoniete. Bonos tėvas, Gianas Sforca, mirė, kai ji dar buvo kūdikis. Karalienės Bonos motina viena turėjo rūpintis šeimos gerove, todėl ir Bona nuo vaikystės išmoko: jei nepakovosi už save – nieko ir nebus. Taigi, nenuostabu, kad užaugo lyderė.

Du iš trijų Izabelės vaikų netikėtai mirė, todėl motina turėjo būti pametusi galvą dėl savo vienintelės išgyvenusios mergaitės – Bonos. Tiesa, kai ji užaugo ir pati tapo motina, manau, su savo dukromis nebuvo tokia švelni kaip Izabelė Aragonietė. Bona turėjo daugiau vaikų, buvo gana sudėtinga padalyti dėmesį visiems vienodai.

Karalienė Bona sulaukė daug kritikos dėl savo motinystės stiliaus, kuriame veikė botago ir meduolio principas. Tik botago čia buvo daugiau. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad karalienė Bona neinvestavo per daug laiko į jaunėles dukras, daugiausia dėmesio skyrė dviem vyresniesiems savo vaikams. Pavyzdžiui, ji dėjo daug pastangų ieškodama jaunikio Izabelei, o trimis jaunesniosiomis nepasirūpino, todėl jos ir liko ilgai netekėjusios. Kai po Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo mirties motina pasiėmė Sofiją, Oną ir Kotryną gyventi kartu su savimi į Varšuvą, mergaitės tapo motinos kompanionėmis. Iki tol ilgą laiką jaunesnės mergaitės buvo motinos šešėlyje.

Karalaitė Kotryna man šiek tiek primena dykvietėje pražydusią gėlę. Ir aš manau, kad vaikai, užaugę atšiauriomis sąlygomis, būna labiau užgrūdinti. Kotrynos gyvenimo kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas, praleisti daug metų šalia tokios valdingos motinos irgi turėjo būti nelengva. Maža to, kad karalienės Bonos charakteris buvo sunkus, į senatvę ji turėjo darytis dar ir pikta, nes pamažu prarado savo įtaką, o gyvenimas Varšuvoje, kuri tuo metu tebuvo užkampis, turėjo būti pilkas ir nuobodus.

– Karalienė Bona dažnai apibūdinama kaip audringo itališko temperamento, labai veikli ir valdinga moteris, o karalius Žygimantas Senasis – kaip ramybės įsikūnijimas. Ar jaunėlė Kotryna paveldėjo tėvų charakterio bruožų?

– Sunku pasakyti, gal karalienė Bona dukras specialiai auklėjo taip, kad jos kovotų, siektų savo tikslų ir būtų aktyvios, kaip ir ji? Bet kokiu atveju, vien jos asmeninis pavyzdys galėjo įkvėpti dukras perimti būtent tokį elgesio modelį.

Tėvas Žygimantas Senasis iš tiesų buvo stiprus vaikų ramstis. Švelnus, geranoriškas, dievobaimingas, globėjiškas – tobulo karaliaus įvaizdis. Vien ką reiškia pavyzdys, kai jis ėmėsi globoti savo marčią, pirmąją Žygimanto Augusto žmoną Elžbietą Habsburgaitę, prieš kurią buvo nusiteikęs visas dvaras. Manau, su dukromis karalius turėjo elgtis panašiai.

Kotrynos tėvų charakteriai buvo išties labai skirtingi, matyt, iš kiekvieno savo gimdytojo ji paveldėjo skirtingų savybių. Vis dėlto karalaitė Kotryna apibūdinama kaip švelnaus būdo mergina, panašesnė į ramią Jogailaičių giminę, o ne į akiplėšas italus, kaip jie tuo metu dažnai buvo pavadinami Lenkijoje.

– Ar esama žinių, kiek dėmesio tėvai skyrė trijų mažųjų karalaičių lavinimui?

– Nors dažnai kalbama, kad lavinami buvo tik du pirmieji vaikai – Izabelė ir Žygimantas Augustas, – tai nėra tiesa. Trys jaunėlės – Sofija, Ona ir Kotryna – gal tik šiek tiek mažiau nei du pirmieji Bonos vaikai, bet to meto visuomenės kontekste jos buvo labai išsilavinusios moterys. Pavyzdžiui, tėvai jų nemokė vokiečių kalbos, bet merginos laisvai kalbėjo itališkai ir lenkiškai, mokėjo lotynų kalbą.

– Karalių šeimoje augantiems vaikams greičiausiai nestigo materialių dalykų, tačiau kiek iš tiesų karališkieji tėvai galėdavo skirti laiko savo atžaloms? Kaip manote, ko labiausiai trūko karalienės Bonos dukroms?

– Karalių vaikai iš tiesų buvo aprūpinami viskuo, bet tik ne tėvų dėmesiu. Palyginti su šiais laikais, man atrodo, kad dabar tėvai savo vaikams skiria daug daugiau laiko nei beveik prieš 500 metų. Be to, XVI amžiuje reikalavimai tėvams buvo visiškai kitokie nei dabar. Pavyzdžiui, tuo metu apskritai kritikuotas moterų polinkis skirti savo vaikams per daug dėmesio, ypač kūdikiams ir mažyliams. Juk jie dėl savo amžiaus nieko naudingo pasiūlyti visuomenei negalėjo, todėl investuoti į juos per daug laiko buvo neverta.

Be šios, tuo metu paplitusios pedagoginės teorijos, buvo akivaizdu ir tai, kad abu karališki tėvai buvo labai užsiėmę, todėl karališkosios poros vaikus prižiūrėdavo daugybė kitų žmonių – žindyvės, auklės, dvaro moterys, mokytojai. Tėvai su vaikais bendraudavo tiek, kiek galėdavo, bet ne per daugiausia. Pavyzdžiui, tėvas karalius Žygimantas Senasis turėjo būti nuolat užsiėmęs karinėmis kampanijomis ir dalyvavimu Seimuose, todėl dažniausiai būdavo išvykęs, su savo vaikais greičiausiai matydavosi turbūt vos keletą savaičių per metus.

Karalienė Bona irgi daug keliaudavo kartu su karaliumi ar buvo užimta savo reikalais. Pavyzdžiui, kai jaunėlės buvo dar visai mažos, ji kartu su vyru ir dviem vyresniaisiais vaikais daugiau kaip metus gyveno Vilniuje, o mergytės – Krokuvoje. Tiesa, dukroms paaugus, jos keliaudavo kartu su visa Jogailaičių šeima.

Ką vaikui reiškė gimti ir augti karalių šeimoje – laimę ar statuso naštą? Vyriausioji Bonos dukra Izabelė, vėliau tapusi Vengrijos karaliene, viename savo laiške apgailestaudama rašė, kad aukštieji luomai neturi tokios privilegijos kaip žemesnieji – kasdien pietauti prie stalo su savo artimaisiais.

Nuo pat gimimo karalių vaikams ant pečių buvo užkraunama milžiniška lūkesčių našta. Nors mergaitės gal ir negaudavo tokio plataus išsilavinimo kaip berniukai, vis tiek nuo mažumės buvo auklėjamos ir lavinamos pagal tam tikrą elgesio kodeksą, kaip turėtų elgtis karalaitės ir būsimos geros žmonos. Didieji jų gyvenimo sprendimai priklausė nuo tėvų, o ne nuo jų pačių. Valdovų vaikų sužadėtuvės dažnai įvykdavo dar pačioje vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje, moterys galėjo tekėti nuo 14 metų, taigi šiame kontekste vėlyvos karalaitės Kotrynos vedybos buvo išimtis. Tiesa, nekilmingose šeimose gyvenimas irgi nebuvo lengvas, bet bent jau žmonių neslėgė statuso dar ir karališkų pareigų našta.

– Kotryna ir jos seserys buvo labai pamaldžios katalikės. Tai – tėvo ar motinos įtaka?

– Karalienė Bona visuomet deklaruodavo, kad yra katalikė, bet ji nepasižymėjo jokiomis išskirtinėmis religinėmis praktikomis kaip, pavyzdžiui, karalius Žygimantas Senasis. Jis buvo labai religingas, išvykęs į kelionę veždavosi ir savo kilnojamus altorėlius, pakeliui vos ne į kiekvieną bažnyčią užsukdavo išklausyti mišių. Palyginti su juo, karalienė Bona buvo labiau fasadinė katalikė, tiesa, dalyvaudavo mišiose, švęsdavo krikščioniškas šventes, bendraudavo su dvasininkais, protegavo juos, turėjo įvairiausių ryšių Bažnyčios sluoksniuose, bet žinių apie jos religingumą nėra.

Beje, tuo metu Europoje paplito protestantizmas ir karalienės Bonos bibliotekoje buvo galima rasti nemažai tekstų iš garsių to meto protestantų, netgi ir labai radikalių, veikalų. Jos agentai iš Vakarų Europos jai nuolat parveždavo naujausios literatūros. Karalienė Bona domėjosi reformacijos idėjomis, susirašinėjo su garsiais Italijos protestantais, tačiau niekada neatsimetė nuo katalikybės, jos vaikai irgi buvo auklėjami katalikais.

Panašiai kaip motina, protestantizmu domėjosi ir jos sūnus Žygimantas Augustas. Kalbant apie dukrų pamaldumą, sunku pasakyti, kiek tam turėjo įtakos motina, galbūt jas labiau galėjo įkvėpti itin religingo tėvo pavyzdys.

– Kaip iš šių dienų perspektyvų galima vertinti karalienės Bonos sprendimą išvykti į Italiją be dukterų? Rašoma, kad ji pasiėmė visus turtus, dukroms nepaliko netgi įprastų auksinių pietų indų, pareikšdama, kad tuo turi pasirūpinti jų globėjas – brolis Žygimantas Augustas.

– Žvelgiant iš šios dienos perspektyvų galima visokiausių vertinimų prisigalvoti, bet karalienė Bona buvo savo epochos žmogus ir veikė pagal to meto papročius. Po karaliaus Žygimanto Senojo mirties Žygimantas Augustas tapo giminės galva, turto paveldėtojas ir šeimos narių aprūpintojas, taigi jis turėjo skirti išlaikymą ir savo netekėjusioms seserims. Karalienė Bona turbūt labai formaliai į viską pažiūrėjo, kai į Italiją išvažiavo su visomis šmutkėmis. Tuo metu ji jau buvo sena, pavargusi moteris ir, matyt, ne dukros jai buvo galvoje. Įtakos tokiam sprendimui galėjo turėti ir jos įtempti santykiai su Žygimantu Augustu, nes jis su savo seserimis bendravo labai mažai.

– Kotryna užaugo didelėje šeimoje. Kokie buvo jos santykiai su seserimis ir broliu?

– Jaunėlei Kotrynai artimiausia buvo sesuo Ona, jos abi praleido daugiausia laiko kartu. Vėliau ji tapo mylimiausia ir rūpestingiausia teta Kotrynos sūnui Zigmantui Vazai. Jam Ona skyrė visą savo neišsipildžiusią motinišką meilę, nes pati vaikų neturėjo.

Žygimanto Augusto santykiai su jaunėlėmis seserimis buvo gana šalti. Jis labiausiai gerbė vyriausiąją iš jų – Sofiją, garsėjusią savo išmintimi ir švelnumu. Karalienei Bonai išvykus į Italiją, Žygimantas Augustas savo dvi netekėjusias seseris – Oną ir Kotryną – pasikvietė gyventi kartu su juo Vilniuje. Čia jos tapo Žygimanto Augusto trečiosios žmonos Kotrynos Habsburgaitės kompanionėmis, kad jam pačiam reikėtų mažiau cackintis su žmona. Moterys iš tiesų susidraugavo, kelis kartus visos trys buvo išvažiavusios į Krokuvą. Manyčiau, kad brolio ir seserų ryšys buvo ne artimas, bet labiau pragmatinis.