R. Kazlas: tikroji žmogaus kalba yra poetinė

Šio interviu herojus aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas daug kuria ir dirba teatre. Jis savo darbais skatina pažvelgti giliau, patraukia dėmesį ir įtraukia žiūrovą. Be jau kurį laiką matomų spektaklių, šį sezoną Klaipėdos dramos teatre pradėtas rodyti spektaklis „Kas prieš mus“, o visai neseniai įvyko „Daktaro Glaso“ premjera „Lėlės“ teatre. Negana to, aktorius po 10 metų pertraukos filmavosi kine – vaidino šią žiemą pasirodžiusiuose filmuose „Širdys“ ir „Tumo kodeksas“. Žinomą aktorių ir režisierių pakviečiau pasikalbėti ne tik apie darbus teatre ar kine, bet ir apie muziką bei neseniai pasirodžiusi antrąjį „Rolando Kazlo ir Pakeleivių“ albumą.

Papasakokite daugiau apie „Pakeleivių“ nueitą kelią, juk jau daugiau nei penkeri metai kartu...

– Pirmiausia pradėjome muzikuoti su Jaunimo teatro aktore Jone Dambrauskaite ir dar dviem muzikantais. Debiutavome „Akacijų alėjoje“ prieš didžiulę auditoriją ir televizijos kameras. Dabar iš senųjų „Pakeleivių“ liko tik J.Dambrauskaitė, bet prisijungė tokie profesionalai kaip Andrius Daugirdas (bosinė gitara), Audrius Piragis (gitara), kurie ne tik puikiai atlieka, bet ir kuria muziką. Tai puikūs muzikantai ir man džiugu, kad jie kartu su manimi realizuoja savo, kaip kompozitorių, ambicijas, aranžuoja dainas.

Mūsų pirmasis albumas TOKS gimė, nes per daugelį metų prisikaupė tekstų – eiliavimų, kuriuos geriausia buvo paversti dainomis. Vėliau, bekuriant albumą ir koncertuojant, budo noras sukurti dar vieną albumą – dedikaciją lietuvių poetams. Taip išleidome albumą „Poetai ateina“ ir netrukus vyks koncertai, kuriuose tą albumą pristatysime. Vis dėlto, kai rašau ir vėliau skaitau tikrų poetų eiles, jaučiu, kad niekaip negaliu prilygti ir kartais stebiuosi, kodėl mes taip bijome gerų eilių. Juk Lietuva turi tikrai gerų poetų. Geras dainos tekstas yra labai daug, o jeigu jis dar dera su muzika, tai yra puiku.

Pirmas albumas buvo labai asmeniškas, antras – dedikacija poetams, galbūt kažkada bus ir trečias? Juk, kaip minėjote, tikrai yra daug gražių eilių...

– Muzikantai, kurie gyvena muzika ir iš jos, turėtų leisti albumą po albumo, o toks atlikėjas ir galbūt autorius kaip aš, kuris yra teatro žmogus... Manau, užtektų dviejų albumų. Kaip aš sakau, pirmas albumas – kaip rūbas kasdieninis, o antras – jau šventinis.

Nenoriu užimti kažkieno vietos. Labai džiaugiuosi patirtimi dirbant kartu su muzikantais. Vien to koncertinio gyvenimo pamatymas ir drąsus žingsnis eiti į areną... Vis dėlto man poezija asocijuojasi su labai tyliu, asmenišku atlikimu. Norėtųsi koncertuoti 50–100 žiūrovų, bet gerų, tokių, kurie mėgsta poeziją ir akustinį koncertą.

Nesinori kepti albumų kaip riestainių vien todėl, kad pirktų. Nežinau, gyvenimas parodys, bet, manau, reikia daryti tik tai, kas būtina. Man tai buvo vidinė būtinybė, o dabar gyvenu mintimis apie naujus spektaklius. Tai aš sugebu geriausiai ir kol kas norisi savo veiklą organizuoti būtent taip.

Kodėl naująjį albumą „Poetai ateina“ vadinate išeiginiu rūbu?

– Poezija yra žmogaus kalbos švarraštis. Yra buitinė, instinktų kalba, bet manau, kad gražiausiai žmogus save išreiškia eilėmis. Taigi tikroji žmogaus kalba yra poetinė.

Poezija yra žmogaus kalbos švarraštis.

„Poetai ateina ir ilgesį girdi, bet laukia kaip meilės pirmų pumpurų...“ – tai eilutės iš Antano Kalanavičiaus eilėraščio. Jos ir atsirado albumo pavadinime. Buvo ir kitų variantų – netgi „Svetimas“. Manau, poeto būsenai šiame pasaulyje apibūdinti toks pavadinimas irgi tiktų. Dauguma jų miršta jauni. „Dievų numylėtiniai miršta jauni“, – čia poeto Alvydo Valentos žodžiai. Džiaugiuosi, kad teko laimė pažinoti keletą poetų, kurių eilės yra albume: tai ir Jurgis Kunčinas, Valdas Gedgaudas (teatro kritikas ir poetas), Rita Dambrauskaitė, kuri visai netikėtai atsidūrė albume. Pažinojau ir Robertą Danį, kurio eilių albume nėra, bet koncerte būtinai jas atliksiu.

Prie poezijos ilgokai nedrįsau prisiliesti. Kol neatradau Vlado Šimkaus kūrybos. Pagal jo eiles „Lėlės“ teatre sukūriau spektaklį „Geležis ir Sidabras“, vėliau – koncertines programas „Nusileisk dangau ant žemės“ ir „Pusiaukelė“. Paskui atsirado Dante, Donelaitis – poezijos mano gyvenime vis daugėjo ir daugėjo. Tai tarsi patvirtina albumas „Poetai ateina“. Nesaldindamas ir nepudruodamas savo albumo ar koncertų, noriu pasakyti, kad pirmiausia jis yra skirtas poezijos mėgėjams, tų konkrečių poetų kūrybos gerbėjams, o jeigu kam patinka mano kartu su „Pakeleiviais“ sukurtos dainos, tai irgi savotiškai malonu.

Pasirodėte ne viename festivalyje, įvyko nemažai koncertų ir, atrodo, „Pakeleivių“ kūryba gerbėjų jau turi...

– Turbūt ji nėra skirta masiniam vartojimui. Manau, kad tave savaime susiranda tai, ko esi vertas. Tai, ką tu klausai, žiūri – yra tavo autoportretas. Netgi žmogaus komentaras yra jo autoportretas. Mano tikrasis veidas – mano sukurti spektakliai, koncertai, mano paties laisvi kūrybiniai pasirinkimai. Padariau taip, kaip aš tuo metu mokėjau, norėjau, iš visos širdies. Man tai yra brangiausia – kurti savaip ir nenuspėjamai. Netgi sau pačiam...

Kokią emociją ar žinutę su „Pakeleiviais“ skleidžiate? Pirmame ir antrame albume jos skiriasi...

– Albumas TOKS yra mano autoportretas, o „Poetai ateina“ yra poeto portretas, jo laikysena ar būsena šiame pasaulyje. Per šias dainas ir skirtingų autorių eiles norisi perteikti poeto pasaulį ir kaip jis jaučiasi jame. Juk poetas yra ir maištas, ir lyrika, ir vynas, taip pat – svaigulys, pakylėjimas, pasišventimas. Tai skirtingi albumai ir skirtingi koncertai. Manau, kad koncertai „Poetai ateina“ bus labiau panašūs į spektaklį. Norėtųsi, kad kažkur iš tamsos, iš anapus, pasirodytų poetas ir papasakotų, kaip sunkiai jis kovėsi su tuo baltu popieriaus lapu. Mano pirmas įvaizdis buvo, kad į baltą popieriaus lapą teškiasi žmogus ir lieka kruvina dėmė, nes tai yra dramatiška kova. Kova su gyvenimu, su sterilumu, su beprasmybe. Paimkite bet kurį poetą iš pačių geriausių – kiekvieno jų likimas tragiškas ir labai dramatiškas. Nežinau gero poeto, kuris būtų ramiai, patogiai, sočiai ir saugiai gyvenęs. Kūryba yra labai žiauri...

Ir turi savo kainą...

– Taip. Ji degina kūrėją, bet ir uždega kažkokią liepsnelę, kuri niekaip neužpučiama. Galbūt mes – scenos žmonės, aktoriai turime daugiau galimybių patenkinti savo egoizmą, o jų auditorija yra labai nedidelė. Galbūt jie rašė be vilties, kad kažkas tai skaitys, kai kurių knygos pasirodė tik po mirties. Turbūt todėl tos eilės taip ir jaudina. Jose yra kažkas labai asmeniško ir tikro.

Poezijos jūsų kūryboje labai daug ir ji jums labai svarbi. Galbūt tai vienas iš jūsų įkvėpimo šaltinių?

– Turbūt... Gera proza – taip pat poezija. Savo mylimiausių rašytojų, kurie rašo ne eiles, o prozą, kūrybą skaitau kaip poeziją. Kiekvienas sakinys skamba kaip eilėraštis – ar tai Vladimiras Nabokovas, ar Gabrielis García Márquezas, ar Marcelis Proustas, kiti didieji rašytojai – tai vis dėlto yra poezija. Matyt, poezija yra dvasios būsena, o poetas yra dvasios kategorija – išrinktasis. Bet kokia gera kūryba turi turėti daug poezijos, daug erdvės, turi skambėti ir viską kilstelėti nors šiek tiek virš žemės.

Esate minėjęs, kad klausote daug muzikos ir labai įvairios, o savo kūrybos klausote?

– Patikėkite manimi, būnu atsiklausęs į valias, įrašius dainos tampa klausytojų nuosavybe ir tada man įdomi jų nuomonė. Nemėgstu atsigręžti į tai, kas padaryta. Mane visą laiką domina būsimas darbas. Mintis apie būsimą spektaklį, albumą ar koncertinę programą šildo.

Daug muzikos klausau, nes visiems spektakliams muziką parenku pats. Niekada neteko dirbti su kompozitoriumi. Man spektaklio režisūra eina kartu su muzika. Visada galvoju – koks muzikinis atitikmuo, kokia ten muzika skambėtų, todėl daug laiko praleidžiu klausydamas muzikos ir iškart rašausi, kokiai medžiagai tai tiktų. Pirmiausia yra muzika, o tada – personažai, tekstas, mintys, mano pastebėjimai, režisūriniai sprendimai.

Domitės Lietuvos muzikos scena ir atlikėjais?

Geriausia vadyba yra pati kūryba.

– Taip, domiuosi ir joje matau didžiulį proveržį. Yra labai puikių jaunų atlikėjų ir grupių. Pavyzdžiui, „Jauti“, „Garbanotas“, „ba.“ ar „Solo ansamblis“ – tokio tipo muzika domiuosi ir žaviuosi. Man atrodo, jie turi didelę perspektyvą. Puikūs tekstai, įdomūs balsai, stilius – ir aš tikrai nesirengiu su jais varžytis. Jie turi diktuoti madas.

Koks, jūsų nuomone, būtų tikro muzikanto portretas?

– Kai žiūriu į „Garbanotas“ solistą... Tikras muzikantas yra laisvas, maištaujantis, nepataikaujantis, per daug nesigražinantis ir scenoje būnantis savimi, negalvojantis per daug apie pardavimus, perklausų kiekį, laikus, arenas ar pasirodymus televizijoje. Kai kūrėjas pats yra įdomus, originalus, tikra asmenybė, tada visa vadyba atsiduria antrame plane. O juk dabar dažnai būna ir atvirkščiai. Geriausia vadyba yra pati kūryba.

Dar apie teatrą ir kiną... Neseniai kino teatruose pasirodė drama „Širdys“. Prisidėjote prie šio filmo scenarijaus ir atlikote mokytojo / auklėtojo Andriaus vaidmenį. Vaidinote su jaunaisiais aktoriais Roberta Sirgedaite ir Motiejumi Ivanausku, kuriems turbūt buvote autoritetas ir jie jus matė kaip mokytoją...

– Džiaugiuosi nusifilmavęs filme „Širdys“. Žiūrimumo rekordų jis nepagerino, bet jį mačiusieji atsiliepė gerai. Nežinau, ar buvau autoritetas. 10 metų nesifilmavau kine, todėl nerimavau taip pat kaip ir jaunieji aktoriai. Pirmiausia norėjau, kad kolegos nejustų įtampos šalia manęs. Jeigu jiems buvo malonu su manimi dirbti, tuomet man tai didelis komplimentas, o man buvo labai gera susipažinti su jaunais ir kūrybos alkanais žmonėmis. Džiaugiuosi susipažinęs su labai puikia aktore Indre Patkauskaite ir tuo, kad pagaliau vaidinau su Algirdu Gradausku, kurį pažįstu, bet iki šiol neteko susitikti jokiame bendrame darbe. Malonu, kad po kurio laiko dirbome su puikiu kolega Liubomiru Laucevičiumi. Mus sieja spektaklis „Palata“, kurį jau vaidinome beveik 300 kartų, ir filmas „Džiazas“. Ir, aišku, dėkoju filmo režisieriui Justinui Krisiūnui, kuris ryžosi tokiam rizikingam žingsniui kurti filmą savo iniciatyva. Filmavome puikioje Lietuvos vietoje – ežero saloje įsikūrusiose Salose (miestelis Rokiškio r. – red. past.), vasarą. Tas filmas man dabar ir asocijuojasi su vasara, jaunyste.

Kiek mažiau visuomenė girdėjo apie filmą „Tumo kodeksas“...

– Taip jau būna gyvenime – arba 10 metų nieko, arba du filmai per vienus metus (šypsosi). Premjeras skiria vos mėnuo ar du. Taip jau sutapo. Šiuo atveju mane sudomino pats žanras – meninė dokumentika arba dokumentika su meniniais intarpais. Buvo įdomus gerbiamos Liudvikos Pociūnienės scenarijus ir tas pasikeitimas, kai pagal scenarijų mes su Ramūnu Cicėnu kaip aktoriai, kaip žmonės, domimės Vaižganto biografija bei likimu ir staiga tampame herojais: Ramūnas – Vaižgantu, o aš – Petru Klimu. Susipažinau ir su perspektyviu bei dar galbūt savo darbais jaunu režisieriumi Eimantu Belicku. Aš jį pažinojau kaip puikų muzikantą ir videoklipus kuriantį montažo meistrą, bet pamačiau, kad jis gali imtis gerų ir rimtų darbų kine. Puikus, subtilus, pasiruošęs režisierius.

Jūs, kaip aktorius bei režisierius, pristatėte ir atsisveikinote su daug spektaklių. Koks yra tas pasiruošimas? Kaip aktoriai teatre ar kine įeina į personažą?

– Yra tas posakis – išleido džiną iš butelio. Galbūt aktorius yra tas indas, į kurį įleidžiamas džinas. Jis į tave įeina ir daro su tavimi stebuklus – malonius ar nemalonius, bet ateina metas, kai tu turi išleisti tą džiną iš savęs ir prieš pakviečiant naują – išsivalyti. Jeigu aktorius ar režisierius, sukūręs vieną spektaklį ar įsimintiną vaidmenį, visą gyvenimą vaikščios su juo, vadinasi, jis neišleido to iš savęs, o taip neturėtų būti. Aktoriui labai svarbu rūpintis savimi kaip indu, kad nebūtum įtrūkęs, užterštas, kad kiekvieną personažą pakviestum su pagarba. Juk laukdami svečių apsitvarkome, išsiplauname grindis, pasipuošiame – taip ir aktorius turėtų laukti. Dabar prisiminiau vieno herojaus iš italų romano žodžius, kai netikėtai atsidarius durims ir įėjus svečiui, jis jam sako: „Atleiskite, kad aš taip neapsigerbęs.“ Kai personažas pas tave ateina, tu turi būti jau apsigerbęs arba jau tada geriau neatidaryti durų...

Kaip aktoriai atsisveikina su personažu, kai nusprendžiama daugiau spektaklio neberodyti?

– Su daug vaidmenų jau atsisveikinta ir, žinote, nė dėl vieno kažkaip nesėdi kamputyje ir neverki. Tiesiog maloniai prisimeni. Galbūt čia tiktų G.G.Marquezo žodžiai: „Neverk, kad tai baigėsi, – geriau nusišypsok, jog tai įvyko.“ Kartais malonu mintyse grįžti į tuos laikus ar momentus scenoje, tačiau manau, jog nereikia ieškoti vakarykštės dienos, geriau pasidžiaugti, kad aplinkybės lėmė ir tai buvo įkūnyta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaip vienas rusu ,,,poetas,,, eruditas

kaip  vienas  rusu  ,,,poetas,,, eruditas   portretas
is ,,zonos,,, sake --,,ja ne poet no ja skazu stichamy , valys ty nazx......i mielkimi sagamy,,,
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių