R. Jusufi spalvos atstoja žodžius: menas yra gyvenimas, gyvenimas yra menas

Kosove gimęs, plačiame pasaulyje savo meną pristatantis kūrėjas įtikina: sienų nėra. Nei tarp kultūrų, šalių, nei tarp atskirų meno sričių. R.Jusufi – teatro ir kino režisierius, aktorius, tapytojas. Filmų, televizijos ir vaizdo meno jis mokėsi Varšuvoje, baigė Dailiųjų menų akademiją Tiranoje, Prištinos technikos universitetą.

Neseniai galerijoje „Balta“ vyko susitikimas su juo ir diskusija apie įvairiapusę menininko kūrybą, vėliau svečio laukė tarptautinis menininkų susitikimas „Vieversynė 2022“ Rokiškyje ir tarptautinė tarpdisciplininio meno paroda.

Į Lietuvą R.Jusufi atvyko pakviestas tapytojos Daivos Kupstienės, „Vieversynė 2022“ kuratorės ir organizatorės. Abu menininkai susipažino teisėjaudami Pietų Korėjoje vykusiame 7-ajame tarptautiniame Geojės menų festivalyje „Taika vėl“.

Savus akrilu ant drobės tapytus darbus R.Jusufi vadina abstrakčiojo ekspresionizmo pavyzdžiais. „Tapau, nes man kūryba kelia gerus jausmus. Per meną aš turiu galimybę pažinti nepažįstamą gyvenimą. Per spalvas ir formas noriu parodyti gyvenimo pozityvumą. Kuriu tai, ką jaučiu, o ne tai, ką matau“, – „Kauno dienai“ savo kūrybą pristatė R.Jusufi.

Spalvų harmonija drobėje – tarsi aktorių judesiai ir padėtis scenoje.

– Esate žinomas menininkas. Kokios temos jūsų kūryboje yra svarbiausios?

– Manau, kiekvienas menininkas yra unikalus ir ypatingas. Įkvėpimą kurti man sukelia vaikščiojimas gamtoje, paukščių balsų klausymasis, geras pokalbis su draugu, dainos klausymas, filmo žiūrėjimas, skaitymas poezijos knygos skaitymas. Aš žaidžiu spalvomis. Ir siunčiu optimizmo žinutes žiūrovui.

– Esate teatro režisierius, aktorius ir tapytojas. Kaip jums pavyksta sujungti kelias meno sritis?

– Taip, esu teatro ir kino režisierius, kuriu performansus su pantomimos efektais, trumpametražius filmus su instaliacijomis. Aš nenustodamas tapau. Visada atrandu galimybę tapyti. Tapyba man – relaksacija, intymumas. Būti vienam prieš drobę, matyti spalvas yra emocianalu. Tai, ko negali nusakyti žodžiais, gali nutapyti. Kelerius pastaruosius metus tapyba užiima svarbią vietą mano meninėje karjeroje.

– Koks jūsų kuriamas teatras?

– Teatro srityje aš sujungiu dvi veiklas: baletą ir pantomimą. Reprezentuoju keletą galimų teatro vaidmenų ir funkcijų, viena svarbiausių – festivaliai. Juose kaip teatro režisierius esu laimėjęs kelis prizus. Organizuoju teatrines kūrybines dirbtuves jaunimui – esu dirbęs su jaunais žmonėmis iš Šveicarijos, Vokietijos, Lenkijos, Austrijos, Kosovo, Albanijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Belgijos.

– Esate teatro ir vaizdo menininkas. Kaip šios sritys susijusios arba papildo viena kitą?

– Esu sukūręs keletą trumpametražių filmų ir teatro kūrinių, bet mano asmeninė patirtis kaip režisieriaus ir tapytojo labai padeda kūrybai, galiu pasakyti, kad tai padeda realizuoti save kaip menininką.

Darna: skirtingose meno srityse kuriantis R.Jusufi sako randąs jų tarpusavio sąsajų. / Organzatorių nuotr.

Pavyzdžiui, išnaudoti scenos erdvę, siekti pusiausvyros – tai tarsi dirbti su paveikslo erdve: paveiksle taip pat turi būti erdvės pusiausvyrą, o spalvų harmonija drobėje – tarsi aktorių judesiai ir padėtis scenoje. Šiuo atveju tai labai padeda. Filmas – judantis vaizdas, tad vėl turime vizualų ryšį su paveikslu.

– Esate žinomas tapytojas, organizuojate tarptautines parodas. Kaip jums pavyko atrasti tapybą? Kokie tapybos stiliai dominuoja jūsų kūryboje?

– Esu surengęs nemažai parodų tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygiu. Mano pirmoji paroda vyko Lenkijoje, Ciuhanovo galerijoje 1998 m. Nuo tada aš rengiu personalines parodas ir dalyvauju tarptautinėse kolektyvinėse parodose. Kūrybą esu pristatęs Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Kosove, Lenkijoje, Albanijoje, Kroatijoje, Pietų Korėjoje, Taivane ir kitose šalyse.

Mano paveikslų stilius – abstraktusis ekspresionizmas. Tapau tai, ką jaučiu, ne tai, ką matau. Man atrodo, kad tapybai nereikia vertinimo, tai universali kalba, kuria gali komunikuoti, globoti ir suprasti kiekvieną žiūrovą – „žiūrovą iš kitų planetų“. Tai geriausias tiltas, lengviausias kelias pažinti žmones, ištrinti stereotipus tarp jų ir meno.