„Poezijos pavasario“ aidai: rinktinės eilės, praeities ir dabarties refleksijos

  • Teksto dydis:

Paskutines akimirkas skaičiuojantis "Poezijos pavasaris" atsisveikins palikdamas tradicinį kasmetį eilių almanachą.

Lietuvos rašytojų sąjungos išleista knyga – solidaus autorių kolektyvo bendro darbo vaisius. Knygą sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, svečių kūrybą atrinko Vytas Dekšnys, kompaktinę plokštelę, kurioje skamba dešimties literatų kūryba, parengė Rimantas Kmita.

Kaip ir kasmet, literatūros gerbėjų laukiamame almanache surinktos eilės, pernai skelbtos kultūrinėje spaudoje, "Poezijos pavasario" svečių – Graikijos, Rumunijos, Indijos, Latvijos, Nyderlandų, Airijos, Suomijos, Čekijos ir Čilės poetų eilių vertimai.

Apie poezijos nūdieną kalbinami "Poezijos pavasario" anketos pašnekovai: Neringa Butnoriūtė, Dovilė Kuzminskaitė, Gintaras Grajauskas, Virginija Cibarauskė, Kęstutis Navakas, Agnė Žagrakalytė, Saulius Vasiliauskas, Lina Buividavičiūtė, Rimas Užgiris, Kornelijus Platelis, Mindaugas Nastaravičius, Enrika Striogaitė, Daina Opolskaitė, Ramūnas Čičelis, Erika Drungytė. Žinomi poetai, literatūrologai dalijasi mintimis apie nykstančią prozos ir poezijos takoskyrą, pastarojo žanro kūriniuose vis dažniau pastebimą buities refleksiją.

Kolegų literatų ir literatūrologų straipsniais pagerbiami šiųmečiai sukaktuvininkai. Rašytoja, ilgus metus vadovavusi Maironio lietuvių literatūros muziejui, Aldona Ruseckaitė piešia gyvą šįmet sausį 80-mečio sulaukusio poeto, vertėjo Vlado Baltuškevičiaus portretą.

Literatūros kritikė Donata Mitaitė nagrinėja poeto Alfonso Maldonio, kuriam šiemet būtų sukakę 90, pasirinkimų dramą. Vesdama paraleles tarp Jono Aisčio eilėraščio "Kristaliniame karste" ir A.Maldonio "Vakaras stikliniame karste", ji padeda suprasti pastarojo asmeninių ir kūrybinių pasirinkimų priežastis, galimybės pasitraukti į Vakarus neigimą.

Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas varto Broniaus Krivicko, kurio 100-ąjį jubiliejų šiemet minime, eilių pluoštus. Kuklindamasis, kad nesijaučia pajėgus leistis poezijos analizėn, autorius, jo žodžiais, pateikia kelis mintigalius apie paties B.Krivicko aktorei, radijo diktorei Danai Rutkutei ir Vincui Mykolaičiui-Putinui adresuotų kūrinių rinkinius. Pastarajam skirtas poezijos pluoštas, Vilnių pasiekęs 1952-ųjų rugsėjį, – greičiausiai paskutinis, perrašytas paties autoriaus ranka: aktyviai Laisvės kovose dalyvavęs poetas tais pačiais metais žuvo Raguvos miške.

Alfonso Nykos-Nyliūno 100-mečiui skirtas poetės, literatūros kritikės Giedrės Kazlauskaitės rašinys, remiantis jo dienoraščiais nagrinėjantis garsiojo poeto santykį su V.Mykolaičiu-Putinu.

Filosofas Kasparas Pocius atsigręžia į Eduardą Mieželaitį – "poetą, kurio šimtmetį minės nedaugelis" ir dėsto argumentus, kodėl jo kūryba – išskirtinė, išėjusi "toli anapus lietuviškojo konteksto". Nors sovietmečiu pripažintas poetas vyraujančios šiuolaikinės kritikos yra nurašytas, K.Pocius E.Mieželaitį lygina su pasaulinio lygio kūrėjais, moderniosios poezijos šaukliais. "Plačiais mostais jis tam tikra prasme pralenkia net savo nostalgiškus konkurentus – egzodo poetus. Galbūt todėl, kad nutraukia tradicijos bambagyslę ir priima modernybę bei modernizmą kaip visišką įtrūkį – dekartiškai pradeda nuo nulio", – rašo K.Pocius.

Poetas, literatūros kritikas Gintaras Bleizgys dalijasi prisiminimais apie Joną Strielkūną, pastarojo gimimo 80-mečio proga. "Penki pavasariai su Jonu Strielkūnu" – it ištraukos iš slapto dienoraščio atskleidžia autoriaus bičiulystę su gerokai vyresniu kolega, nuo pažinties, globėjiškos paramos akimirkų iki paskutinių pokalbių.

"Šūdinai atrodo, po posėdžio ir visų tarybos narių atsistatydinimo pasakė man Jonas, – galėjai sėstis šalia jų, o ne priešais, galėjai pavaišinti kava ir arbata, nupirkti sausainių, o dar geriau vyno ar kokio brendžio... Pasiektum tą patį rezultatą, bet kultūringai. Daug metų turėjo praeiti, daug ką gyvenime turėjau patirti, kad suprasčiau ano savo elgesio menkumą. Strielkūnas vienintelis iš redakcijos darbuotojų drįso viską pasakyti tiesiai šviesiai."

Dar daugiau intymumo atskleidžiama Valdemaro Kukulo, kurio 60-ąsias gimimo metines minime šiemet, dienoraščiuose: paskutiniais gyvenimo metais užfiksuotos patirtys atskleidžia anksti išėjusio poeto išgyvenimų tekstus ir kontekstus.

"Vakar guliu ir galvoju: kaip turėčiau nekęsti literatūros! Nieko nedavusi, atėmė, suniokojo visą gyvenimą. Atėmė ramų ir pastovų buvimą, atėmė meilę ir šeimą, dabar atiminėja pati save! Studijų metai, užuot daužęsis po Vilnių ir mylėjęs, mylėjęs, – galvojau vien apie literatūrą, tvėriausi, gaubiausi nuo net labai mylinčių moterų šarvais: trukdys gyventi, trukdys rašyti. Bendravau vien su literatais. Poetas! Užuot pasitraukęs į gilumą, vienumą, lindau į viešumą, į spaudą: be to, kad tapau girtuoklis, esu dar ir profesionalus spaudos darbininkas. (...) Poezijos šansas tolsta ir tolsta, vis labiau įsitvirtina vidutinybė, tad ar verta buvo jai aukoti gyvenimą, meilę? Prakeikimas, kurio vertas tik literatas. Literatas, bet ne poetas", – 1991-ųjų vasario 25-ąją rašė V.Kukulas.

Skausmingais klausimais į tragiško likimo 2001-ųjų "Poezijos pavasario" laureatą Stasį Stasevičių kreipiasi aktorė Olita Dautartaitė. "Buvo jis kaip vaikas, kaip ir senukas. Dievo vabalėlis ir aštrus dalgio ašmuo. Mažutėlis kūnu ir slėpininga stipria dvasia, netelpančia šiame kūne", – rašo O.Dautartaitė. Per tris almanacho puslapius publikuotame laiške pabirę prisiminimų trupiniai – nelyg snaigės, nutūpusios ant poeto veido, amžiams atgulusio pailsėti po 2012-ųjų gruodžio nakties dangumi.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių