"Mes, lietuviai ir latviai, turėtume prisistatyti pasauliui kaip poetų ir poezijos skaitytojų tautos", – įsitikinusi garsi latvių poetė Liana Langa. Su savo kolegomis iš Latvijos viešėjusi "Poezijos pavasario" renginiuose Vilniuje ir Kaune, poetė prisipažino esanti įsimylėjusi lietuvių poeziją.

Vidurinės kartos poetė, pelniusi garbingiausius latvių literatūros apdovanojimus, yra pažįstama ir lietuvių skaitytojams – be vienur kitur pasirodančių pavienių vertimų, yra išleista ir L.Langos eilėraščių rinktinė "Vienišieji". Apie bendras baltų šaknis, kosmopolitines tendencijas, būdus pasiekti aukštesnį realybės lygmenį, kuris atsiskleidžia poezijoje, – L.Langos interviu.

– Lietuvoje turime kur kas daugiau garsių ir įvertintų poetų vyrų nei moterų – susidaro įspūdis, tarsi vyrų sukurta poezija būtų vertingesnė. Ar panašiai yra Latvijoje?

– Tiesą sakant, lyties klausimais nesidomiu – feministinę temą literatūroje tegul tyrinėja literatūros, kalbos mokslininkai. Aš manau, kad poezija negali būti dalijama į vyrišką ir moterišką. Poezija gali būti skirstoma tik į gerą ir blogą. Tikiuosi, kad aš rašau ganėtinai gerą poeziją, todėl esu skaitoma, įvertinta.

Poezija yra kalbos atodangų organizuota forma. O poetas yra tik priemonė toms atodangoms organizuotai užrašyti. Aš tikiu, kad poezija yra susijusi su aukštesniais realybės lygmenimis ir mes, poetai, esame tik priemonė tai aukštesnei realybei atskleisti. Ir tai, kaip kitą realybės lygmenį pasieki ir atskleidi, niekaip nesusiję su tuo, ar tu vyras, ar moteris.

– Kaip pasiekiate tą būseną, kai aukštesnė realybė atsiskleidžia?

– Jau daugiau kaip 30 metų domiuosi ir praktikuoju meditaciją, esu išbandžiusi įvairias jos formas: transcendentinę meditaciją (ja daugiau nebeužsiimu), zazen meditaciją, kurią studijavau Niujorke, induistinę meditaciją. Man reikia meditacijos, kontempliacijos, kad palaikyčiau aukštesnę savo gyvenimo kokybę. Jei, kaip kalbos transformuotojas, esi geros fizinės, protinės, dvasinės formos, įkvėpimas aplanko dažniau.

– Kas įkvepia rašyti?

– Įkvėpimo šaltiniai – labai įvairūs ir visiškai neprognozuojami. Kurti įkvepia pats gyvenimas. Štai, pavyzdžiui, prieš keletą dienų važiavau iš kaimo, kuriame gyvenu, į Rygą traukiniu. Šalia manęs prisėdo vyresnio amžiaus pora. Ir staiga kažkas tarsi pradėjo man pasakoti jų gyvenimą. Taip, tai iracionalu, bet aš pamačiau jų biografijas, profesijas, aplinką, asmeninę istoriją ir mintis. Taip gimė eilėraštis apie pagyvenusią moterį, grįžtančią namo iš savo daržovių lysvių.

Įkvepia ir gamta, ir pati kalba. Kartais apmąstau intelektualines problemas ir įsakau sau apie tai parašyti. Esu įsimylėjusi lietuvių poeziją, man ji – vienas iš įkvėpimo šaltinių. Prieš kelerius metus praradome puikų vertėją Pėterį Brūverį, išvertusį nemažai puikios lietuvių poezijos. Jo dėka latviškai skaitome Kornelijų Platelį, Antaną Jonyną, Vladą Braziūną ir kitus. Apmaudu, kad nebeturėsime daugiau P.Brūverio vertimų, bet, ačiū Dievui, lietuvių poeziją po truputį verčia jo duktė Zanė Brūverė, taip pat Janis Elsbergas.

– Esame panašių tautų atstovai. Kaip manote, ar dėl to lietuvių ir latvių poezija turi panašių bruožų?

– Nenorėčiau ieškoti panašumų, nes poezija yra kalbos egzistavimo forma. Temos – taip, jos yra ganėtinai universalios visų tautų poezijai: kas aš, kodėl aš esu, ką reiškia gyventi, kas yra Dievas, kas yra kosmosas ir panašiai. Taigi svarbu asmenybė, gyvenimo eiga, tiesos paieška, tarnavimas savo kalbai, kalbos kaip instrumento naudojimas išsakant vidinę ar išorinę tiesą. Per kalbą galime pajusti realybės hologramą. Turiu omenyje, kad per poetinę kalbą galime pamatyti: visa pasaulyje tarsi didžiuliame voratinklyje yra susiję subtiliais, vos apčiuopiamais saitais. Poezija mums parodo šį fantastišką ryšį – tai, ko negalime pamatyti plika akimi, gyvendami kasdienį gyvenimą.

– Ar socialinis gyvenimas jums – taip pat vienas įkvėpimo šaltinių?

– Mano poezija neturi nieko bendra su mano socialiniu gyvenimu, nes socialiniame gyvenime aš elgiuosi kaip poetė – atlieku tą socialinį vaidmenį. Aš elgiuosi kaip žmogus ir kaip poetė, bet tai yra tik socialinė akcija, o ne socialinė poezija. Kalbant plačiau – taip, Latvijoje mes turime socialiai orientuotos poezijos. Net ir aš pati kartais kuriu tokią poeziją. Kai Rusija pradėjo Krymo okupacija, Domo katedroje Rygoje surengėme Ukrainos palaikymo akciją. Ten skaičiau savo eilėraštį "Maidanas".

– Sakoma, kad lietuvių tauta yra poetų tauta. Ar tą patį pasakytumėte apie latvius?

– Taip, ir tai absoliučiai unikalu. Manau, mes, lietuviai ir latviai, turėtume prisistatyti pasauliui kaip poetų ir poezijos skaitytojų tautos.

– Mūsų tautos – mažos. Kai kurie mokslininkai sako: jei nepradėsime Lietuvos mokyklose mokyti latvių kalbos ir atvirkščiai, greitai šios kalbos išnyks. Pritariate šiai nuomonei?

– Neturėtume kalbėti apie save kaip apie mažas šalis, mažas tautas. Pažiūrėkime į šveicarus: jie niekada nepasakys, kad jie – maži. Tauta yra tiek didelė, kiek didelė jos kultūra. Nėra mažų šalių ar mažų tautų – yra tik maži žmonės.

Studijuodama universitete šiek tiek mokiausi lietuvių kalbos, bet seniai viską pamiršau. Tačiau dabar esu tvirtai apsisprendusi išmokti šią kalbą. Ir aš visiškai pritariu, kad latvių kalbos būtų mokoma Lietuvos mokyklose, lygiai taip pat kaip Latvijos mokyklose – lietuvių.

– Mūsų tautas vienija ir bendros baltų šaknys, tačiau, pavyzdžiui, jaunosios kartos poezijoje jas jau labai sunku atsekti – ši poezija kosmopolitiška.

– Man baltų šaknys yra labai svarbios. Taip, jaunimas propaguoja kosmopolitišką gyvenimo būdą, jaučia, kad pasaulis jiems atviras, jie nori kalbėti angliškai – nori būti kosmopolitiškos tradicijos dalis. Viskas šiame pasaulyje yra ambivalentiška, viskas turi gerąją ir blogąją puses. Manau, kad ta kosmopolitiška europinė poezija gali labai suvienodėti, iš esmės nebesiskirti, ar ji bus sukurta Nyderlanduose, Ispanijoje ar Latvijoje. Nemanau, kad tai būtų sveika poezijai, nes ji turi būti ryški, išsiskirianti, spalvinga. O lokalus pagrindas neabejotinai praturtina poeziją, kosmopolitiškas – priešingai, skurdina.

Tačiau aš manau, kad jaunimas, dabar rašantis absoliučiai kosmopolitinėmis temomis, jei ir toliau kurs gimtąja lietuvių ar latvių kalba, anksčiau ar vėliau sugrįš prie savo šaknų ir pradės tyrinėti savo kalbą, kultūrą. Ir ateityje, 50 metų laikotarpiu, kiekvienas lietuvis ar latvis, kalbantis gimtąja kalba, išsaugojusia tiek daug senosios indoeuropiečių prokalbės bruožų, jausis tarsi senovinio lobio saugotojas.

Komentarai

Aurelija Mykolaitytė

Literatūrologė

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė

Latvių poetas Knutas Skujeniekas (g. 1936 m.) yra rašęs: "Svarbiausia – tas žodžiais nenusakomas mūsų bendrystės pojūtis. Ar mes viens kitu džiaugtumėmės, ar viens su kitu bartumėmės, – mes esam broliai." Bet ar ta bendrystė dar ryški šiuolaikinėje poezijoje? Kas jungtų moderniuosius lietuvių ir latvių poetus? Į šiuos klausimus nelengva atsakyti, tuo labiau kad, žvelgiant iš laiko perspektyvos į latvių ir lietuvių poezijos tapsmą, galima pamatyti daugiau skirtumų nei panašumų: emocingasis Maironis, perteikiantis intensyvius jausmus, ir santūriai filosofuojantis Janis Rainis, siekiantis atrasti universalią kultūros kalbą; gamtiškasis Kazys Binkis, susikūręs vėjavaikio renomė, ir Aleksandras Čakas, Rygos poetas, miesto kultūros analitikas. Arba vėl kitos dvi viršūnės: minimalistinis Imanto Zieduonio pasaulis ir kukutiškų keistenybių pilnas Marcelijaus Martinaičio… Galima būtų kalbėti apie skirtingas kultūros įtakas, religines tradicijas, nevienodai susiklosčiusią istoriją, agrarinės ir miesto kultūros poveikį, ir pan. Ir nors skirtybių būtų lengviau atrasti nei bendrumų, vis dėlto tebelieka nuojauta, kad ryšys esti išlikęs iki šiol.
Galbūt vienas iš ryškiausių bruožų, kuris tebeprasimuša į šiuolaikinę poeziją, yra stiprus ryšys su savo gimtine, kad ir kas ji būtų. Štai vienas šiuolaikinių latvių poetų – ironiškasis Andris Žeberas (g. 1958) eilėraštį "Duomenys apie A.Žeberą" pradeda taip: "Gimiau Rygoje 1958 m." Poetams tebėra svarbi savo vietos patirtis, rūpi kilmė, ryšiai su dabarties ir ankstesnėmis kartomis. "Mano senelė yra tokia išdidi kuršė", – rašo latvių poetė Inga Gailė (g. 1976). Kita vertus, skausmingai išgyvenami jau trūkinėjantys ryšiai su gimtąja žeme, savuoju kraštu, justi tapatybės krizės nuojautos, patiriamas skausmingo nepritarimo tam, kas matoma aplink, kartėlis. Visa tai galima būtų atrasti ir lietuvių poezijoje: gimtoji vieta tampa vis labiau prarandanti savo ženkliškumą, reikšmės išsprūstančios.

Kitas bendras lietuvių ir latvių poezijos bruožas – gamtiškoji vaizduotė, kurią būtų galima interpretuoti kaip baltų pasaulėjautos reliktą. Erikos Drungytės sudaryta šiuolaikinės latvių poezijos antologija greičiausiai neatsitiktinai buvo pavadinta "Pavasaris bus kaip visuomet", – net ir šiuolaikinis žmogus tebesijaučia esąs gamtos cikle kaip ir Kristijono Donelaičio būras. Vienas Edvino Raupo (g. 1962) eilėraštis prasideda eilutėmis: "saulė kažką rodo pasimetusi moja rankomis". Atpažįstame tą pačią gamtos personifikacijos pastangą kaip ir lietuvių ar latvių liaudies dainose. Bet kartu kūrinys baigiamas netikėtu virsmu, svetimybės įsiveržimu į šį baltų pasaulį: "there are two birds slowly flying / back like crabs". Taigi ir vėl, kaip ir aptariant tapatybę, justi pasaulėvaizdžio ambivalencija: viena vertus, tebėra svarbus ryšys su kultūros tradicija, kita vertus, ženklus ir naujas pasaulis, kuris jau nesileidžia apibrėžiamas gimtąja kalba.
Na, ir dar vienas svarbus šiuolaikinės lietuvių ir latvių poezijos panašumas, vis dar leidžiantis kalbėti apie bendras baltų šaknis: stiprus gyvo, literatūros dar nesubanalinto žodžio ilgesys, – rupaus, kasdieniško ir kartu išreiškiančio esminius dalykus. Poezija tampa tikrojo žodžio paieškomis aiškiai suvokiant pragaištingą mažos kalbos nykimą. I.Gailės eilėraštyje "Išvažiuojant" galima rasti tokią ištarmę apie kalbą: "Tačiau kas gi bus su visais tais žodžiais, kurie"/ Jūsų sulaužyti guli palėpėse, sumesti, apdulkėję, / Užklijuotom burnom, įsprausti tarnaičių kambarėliuos, / Prisigėrę, nulūžę pas močiutes ant kušečių. / Jie visi dar gyvi ir netrukus pabus ir kažką jums sakys." Taigi nors iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo, kad tarp lietuvių ir latvių poezijos – daugiau skirtumų nei panašumų, dar tebesame to paties baltų pasaulio vaikai, siekiantys liudyti savo trūkinėjančios esaties mozaikas.

Erika Drungytė

Poetė, literatūrologė, vertėja

Liana Langa į latvių literatūrą atėjo vėlokai – grįžusi po studijų, įvairių savęs paieškų Amerikoje. Bet įžengė iš karto ryškiai – matyt, tai lėmė ir patirtis kitame žemyne. Jos kūryboje aiškus platesnio kultūrinio, literatūrinio lauko matymas. Juntamos inspiracijos, gautos iš kitų poetų – ne tik latviakalbių ar rusakalbių, bet ir anglakalbių. L.Langos kūryboje ryšku ir tai, kad ji gilinosi į tokius ezoterinius dalykus kaip mistinės patirtys, sapnų pasaulis. Dėl šių priežasčių jos kūryba išsiskiria latvių literatūros kontekste. Nepaisant to, L.Langos kūryba išlieka ir labai latviška: poetei svarbi latvių kalba, latvių kultūros kontekstas, istorija, simbolika, mitologija, literatūra – jos vardai ir pati kūryba. Taigi L.Langos kūryba – labai specifinė, jos negalėčiau lyginti su kitais latvių ar lietuvių poetais.

Kalbant plačiau apie lietuvių ir latvių poezijos panašumus ir skirtumus – gal sovietmečiu buvo daugiau panašumų, bent jau formos prasme: klasikinė eilėdara, daug gamtos lyrikos. Tačiau, kita vertus, mūsų ir latvių kūryba visada skyrėsi ir skirsis: jų kita kultūrinė patirtis, kiti matymo ir mąstymo instrumentai. Nereikia pamiršti, kad Livonijos ordinas, vokiškoji ir kitos europinės kultūros latviams padarė daugiau įtakos nei lietuviams. Be to, latvių kita religinė pakraipa, jie – liuteronai. Visa tai turėjo įtakos jų mąstymo būdui, keitė santykį su kultūra ir gamta. Taigi, išvesti tokios lygiosios, kad mes, lietuviai ir latviai, kaip kilę iš vienos šaknies, esame visame kame panašūs, neišeina.

O kalbant apie šiuolaikinę poeziją reikia pasakyti, kad tiek daug socialios poezijos, kiek turi latviai, mes tikrai neturime ir turbūt neturėsime. Lietuviai lieka labiau metafiziški, meditatyvūs, reflektuojantys save. O latviai moka labai gerai matyti aktualijas, skubiai reaguoti į įvykius, socialines problemas. Tai – didžiausias lietuvių ir latvių poezijos skirtumas. Jie sugeba pritaikyti poeziją aktualijai ir iš to gimsta gera poezija: aštri, skaudi, galinga.

Dabar Lietuvoje pastebima tendencija: mums labai rūpi, kas vyksta toli, iš ten mes perimame socialinius modelius, ten visi kažkodėl atrodo geresni, protingesni, pranašesni, ir mes labai norime į juos lygiuotis. Turime tokį kompleksą: kaimynai mums atrodo prastesni, lyg ir neverti dėmesio. Bet juk kaimyną pažinti privalu, tuo labiau tokios giminingos kultūros kaip latvių. Pasigilinę į kaimynų kultūrą, ir save praturtintume. Manau, lietuviams būtų pats laikas atsigręžti į artimą savo – artimą tautai savo.

Sušvito tarsi kometa

Gimusi 1960 m. Rygoje, L.Langa (tikrasis vardas Liana Bokša) studijavo garsioje Birutos Delle tapybos studijoje, Latvijos universiteto Filologijos fakultete. Yra dirbusi restauratore Kryme, mokytojavusi Rygoje. Kurį laiką Niujorke studijavo filosofiją ir XX a. literatūrą.

Pirmąją jos poezijos rinktinę 1997 m. kritikai pavadino kometos nušvitimu – knyga buvo įvertinta svarbiausiu už poeziją skiriamu apdovanojimu Latvijoje – Poezijos dienos apdovanojimu. Antroji rinktinė "Trimituok, Skorpione!" (2001) pelnė Metų literatūros apdovanojimą, Geriausio knygos dizaino apdovanojimą. Poezijos dienos apdovanojimu įvertina ir poezijos knyga "Oreivių dienoraštis" (2006). Labai palankiai kritikų įvertinta ir rinktinė "Šunvyšnės" (2010). Tais pačiais metais išleista audioknyga, kurioje skamba įvairių laikotarpių L.Langos poezija.
L.Langa yra dirbusi tarptautiniame kino forume, tarptautinių ryšių ir reklamos kompanijoje, leidyklose, literatūros žurnaluose, verčia iš rusų ir anglų kalbų.