„Druskos nuotaka“ pavadinta jos aštuonių dalių nuotraukų serija buvo pristatyta „Marlborough“ šiuolaikinio meno galerijoje Londone. 2014-aisiais S. Landau į jūrą panardino juodą suknelę ir nuolat fiksavo jos neįtikėtiną transformaciją – kaip druskingas Negyvosios jūros vanduo ją pamažu puošia baltutėliais kristalais. „Atrodo kaip sniegas, kaip cukrus, kaip mirties glėbys“, – sakė eksperimento kūrėja.
S. Landau prisipažino buvusi įkvėpta mistinės Simono Anskio dramos „Dibukas“, paremtos tradicine žydų sakme. Jos centre – jauna mergina, kurią ruošiamasi prievarta ištekinti nepaisant to, kad jos jausmai skirti netikėtai dingusiam vaikinui. Vestuvių išvakarėse ją apsėda paslaptingai mirusio mylimojo dvasia – apsėdimo kontekste savotiškai įkūnijama amžinos meilės idėja. „Dibukas“ žydų folklore reiškia „nuogą sielą“, kuri, palikusi mirusiojo kūną, neiškeliauja į aną pasaulį, o įsiskverbia į gyvo žmogaus kūną ir sielą. Taip simboliškai menininkė S. Landau gedulą sumanė transformuoti į džiaugsmą – gedulo drabužį paversti nuotakos suknele.
Kaip atskirą skulptūrą ji taip pat sukūrė „Mažąją druskos nuotaką“ – pamergės suknelę.
Tai – ne pirmas kartas, kai S. Landau pasinaudoja Negyvosios jūros kuriamąja galia savo meniniams projektams. 2005-aisiais ji sužavėjo projektu, kuriame pasirodė nuoga Negyvojoje jūroje su 500 arbūzų „spirale“.
Naujausi komentarai