Plaukęs prieš bangas: G. Mackevičius ir jo teatras

Išskirtinė asmenybė

"G.Mackevičius – tikras pasaulio lietuvis, garsinęs Lietuvą meno srityje, – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje vykusiose knygos sutiktuvėse sakė knygos autorė. – Būtent Giedrius pirmasis teatre sujungė plastiką ir dramą".

Taip atsirado naujas žanras – plastinė drama. Tuo metu toks sprendimas sukrėtė publiką, kadangi visi buvo įpratę matyti buitinio lygmens pantomimą - cirko numerius, kur vienas kitą stumdo linksmi klounai. "Tai, ką parodė šis režisierius, buvo ypatinga", – sakė leidinio sudarytoja.

Ji pastebėjo, kad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleista monografija pasirodė itin simbolišku metu: pernai G.Mackevičiaus įkurtas Maskvos plastinės dramos teatras minėjo 45 metų sukaktį. Savo šlovės laikotarpiu kolektyvas daug važinėjo tuometėje Sovietų Sąjungoje, užsienyje. Garsėjo spektakliais "Nugalėjimas", "Geltonas garsas", "Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis" bei kt.

Pasak L.Armonaitės, pastarasis savo laiku sulaukė išskirtinio dėmesio. "Susiklostė įdomi situacija, kadangi 1976 m. šį, Pablo Nerudos kūriniu paremtą, spektaklį statė ne tik G.Mackevičiaus trupė, bet ir žymusis Maskvos "Lenkom" teatras, – pasakojo ji. – Giedriaus spektaklis pasirodė keliomis savaitėmis anksčiau, tad teatro mėgėjai bėgo žiūrėti, kaip su sudėtinga užduotimi sekėsi susidoroti tuo metu tik saviveikla užsiimančiam kolektyvui. "Lenkom" aktoriams pristačius savo variantą, buvo daug diskusijų, lyginimo, kalbų, vis dėlto, visas šis diskursas abiem teatrams išėjo į naudą", – atskleidė autorė.

Įdomi ir spektaklio "Geltonas garsas" (1983 m.) istorija: režisieriui paskambino kompozitorius A.Šnitkė ir pasiūlė pagal jo kompozicijas pastatyti spektaklį. "Štai tokia asmenybė buvo G.Mackevičius, Visi norėjo su juo dirbti", – pastebėjo L.Armonaitė.

Lemtingoji gegužė

Būsimasis scenos judesio revoliucionierius gimė Ignalinos rajone, Grybėnų kaime. Dar studijuojantį biochemiją Vilniaus universitete, jį pastebėjo režisierė Aurelija Ragauskaitė ir pakvietė į ką tik įsteigtą Valstybinį jaunimo teatrą.

Po čia praleisto pusmečio G.Mackevičius susipažino su Vilniuje gyvenusiu latvių menininku Modriu Tenisonu, ir prisijungė prie jo suburtos pirmosios Lietuvoje pantomimos trupės. 1967 m. trupė skambiai debiutavo Rygoje, pristačiusi spektaklį "Ecce homo“ - G.Mackevičius pelnė geriausio Baltijos šalių mimo vardą. Tais pačiais metais pantomimos teatro veikla buvo perkelta į Kauną, ir tapo vienu svarbiausių laikinosios sostinės kultūros padangę formavusių fenomenų.

"M.Tenisoną į Jaunimo teatrą vesti judesio pamokų taip pat buvo pakvietusi A.Ragauskaitė. Po tarnybos sovietų kariuomenėje jis tesėjo savo pažadą, – atskleidė L.Armonaitė. – Tačiau jaunam kūrėjui buvo neįdomu vien mokyti judesių. Jis subūrė talentingus aktorius.“

M.Tenisono pantomimos teatrui persikėlus į Kauną G.Mackevičius ėmėsi ir režisieriaus veiklos: Kauno profsąjungų kultūros rūmuose subūrė Literatūrinį teatrą. Čia pirmuosius žingsnius žengė šiandien gerai žinoma aktorė Virginija Kochanskytė, teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

"Iš Giedriaus ir Modrio gavau dvi pamokas. Pirma, nori būti aktore, būk. Antra, nori kažką sukurti, sukurk", – prisiminimais dalijosi aktorė Virginija Kochanskytė. Pasak jos, Kauno pantomimos trupė buvo išskirtinė – ištobulinusi savo metodus, tiesiog sukūrusi atskirą universitetą.

Aktoriai ne tik repetuodavo spektakliams ir treniruodavosi, bet taip pat studijavo pasaulio dailę: Hieronymus Boschą, Salvadorą Dali ir kitus kūrėjus, kurie sovietmečiu buvo neprieinami. "Nežinau, kaip jie gaudavo tas knygas, – stebėjosi aktorė. – Naktimis drauge klausydavomės lenkų kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio, filosofuodavome. Trupė gyveno pašėlusį, bohemišką gyvenimą, tačiau buvo be galo darbštūs, kruopštūs – dirbo 25 val. per parą", – pabrėžė V.Kochanskytė.

L. Armonaitė išreiškė viltį, kad monografijos pasirodymas nebus paskutinis žingsnis įamžinant žymiojo teatro novatoriaus atminimą.

Anot jos, nepalankios aplinkybės ir žlugdanti sovietinė aplinka trupei nesutrukdė kurti laisvų, kupinų metaforų spektaklių, gyventi savame meno pasaulyje. "Saugumiečiams būdavo pakišama "teisinga" spektaklio koncepcija, o publikai jie rodydavo tai, ką nori", – juokėsi aktorė.

Vis dėlto, žymiajai Kauno pantomimos trupei nebuvo lemta gyvuoti ilgai. 1972 m. gegužę gyvasis Romo Kalantos fakelas sudrebino ne tik žiauraus režimo pamatus – kartu sudegė ir daugelio žmonių likimai. Seniai ieškoję už ko užsikabinti, kultūros funkcionieriai sustabdė trupės veiklą, nes M.Tenisonas ir jo aktoriai matė įvykį savomis akimis.

Tiesa, prie trupės išskaidymo prisidėjo ir iš pirmo žvilgsnio nekaltas laiškas, kurį menininkai parašė tuomečiam kultūros ministrui Lionginui Šepečiui, prašydami geresnių darbo sąlygų. "Kūrėjams norėjosi išsakyti savo poziciją, tad naktį, iškart po garsiojo įvykio, buvo išspausdintas laiškas, kuriame lozunginėmis frazėmis prašoma pagerinti darbo sąlygas teatre, – prisiminė laiško rašyme dalyvausi žurnalistė Ramutė Vaitiekūnaitė. – Niekas iš tikrųjų nesitikėjo, kad kreipimasis pakeis situaciją į gerą, tai buvo būdas pasipriešinti. Visi puikiai suprato, kas bus sudeginta šiuo laišku."

Tad M. Tenisonas ir kiti trupės nariai buvo atleisti Iš Kauno muzikinio teatro, o G. Mackevičius priėmė sprendimą išvykti studijuoti režisūros į Maskvą.

Tėvynėje nelaukė

"Palydėjau Giedrių į Kultūros ministeriją, tikėjomės, kad pavyks gauti rekomendaciją. Tačiau buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad garsiųjų gegužės įvykių maišatyje atsidūręs menininkas negali tikėtis jokio palaikymo, – pasakojo režisieriaus sesuo Gražina Rėgalienė. – Vis dėlto, likimas padarė savo, Giedrius sėkmingai įstojo į Valstybinį teatro meno institutą Maskvoje."

Kūrėjas pateko į legendinės Marijos Knebel režisierių kursą, dar studijuojantį jį pakvietė vadovauti pantomimos studijai. Vos po poros metų, 1975-aisiais, šis saviveiklinis kolektyvas sukūrė bene garsiausią savo spektaklį „Nugalėjimas“, pasakojantį apie renesanso genijaus Mikelandželo gyvenimą ir kūrybą. „Nugalėjimas“ sukėlė tikrą audrą ir Maskvos, ir visame teatro pasaulyje. 1978 m. G.Mackevičiaus trupei – Maskvos plastinės dramos teatrui – buvo suteiktas profesionalaus teatro statusas.

Baigęs studijas režisierius liko Maskvoje, sėkmingai vadovavo savo įsteigtam Plastinės dramos teatrui, kūrė spektaklius kituose Sovietų Sąjungos ir užsienio teatruose, dėstė Teatro meno institute. Per savo gyvenimą G.Mackevičius sukūrė daugiau kaip 60 įvairaus žanro scenos pastatymų, taip pat įkūrė teatrą "Oktaedras“. Jame statomuose spektakliuose naudodavo įvairių meno šakų sintezę, derino skirtingus, rodos, nesuderinamus žanrus tarpusavyje.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę režisierius be galo norėjo grįžti į tėvynę, tačiau niekas išskėstomis rankomis jo nelaukė.

"Giedrius buvo parengęs atskirą metodiką – norėjo surinkti savo aktorių kursą ir dirbti Klaipėdoje. Tačiau gimtinėje pasiūlymo nesulaukė, buvo pasišaipyta, kad režisierius iš Maskvos nori atnešti Lietuvai kultūrą. Broliui buvo labai skaudu, jis jautėsi dvigubas emigrantas, – prisiminė G.Rėgalienė. – Nepaisant to, pasaulis vis tiek jam plojo, su savo trupe Giedrius išmaišė įvairias pasaulio šalis, buvo įrašytas į pagrindines meno enciklopedijas, o jo kūrybą nagrinėja akademikai."

L. Armonaitė išreiškė viltį, kad monografijos pasirodymas nebus paskutinis žingsnis įamžinant žymiojo teatro novatoriaus atminimą: "Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra sukauptas didžiulis ir labai vertingas G.Mackevičiaus gyvenimą bei kūrybą atspindintis palikimas: laiškai, nuotraukos, spektaklių įrašai, jo kūrybą nagrinėjančios disertacijos. Visa tai jau tampa savotišku G.Mackevičiaus palikimo įprasminimo, jo kūrybos studijų centru. Tikimės, visa tai sudomins mokslininkus, studentus, plačiąją visuomenę".