Paveiksluose susitinka laikmečiai

PARODŲ SALĖSE

Paveiksluose susitinka laikmečiai

Dailininkas Romas Klimavičius savo kūrybos paroda Baroti galerijoje primena, kad jis – ne tik grafikas, skulptorius, bet ir tapytojas. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Artėjant 50-ajam gimtadieniui, kurį švęs gegužę, klaipėdietis dailininkas Romas Klimavičius Baroti galerijoje surengė autorinę tapybos parodą, kuri čia veiks iki kovo 18-osios. Jubiliejaus proga jis ruošia kitą intriguojantį projektą – „Sakralumas ir banalybės“, bet ir šioji tapybos paroda ne vienam šio dailininko kūrybos gerbėjui buvo malonus siurprizas.

Mat jos autorius plačiajai visuomenei labiau žinomas kaip grafikas ir metalo skulptūrų bei meno objektų kūrėjas. Jis – nerimstantis eksperimentatorius, mėgstantis pafilosofuoti, žaisme bei ironija pažongliruoti postmodernistas. Šia paroda bene po dešimtmečio pertraukos R.Klimavičius primena, kad jis gali būti įdomus ir kaip tapytojas.

Kad tapyba dailininkui netapo svetima, galima buvo nujausti ir iš ankstesnių jo kūrinių – grafikos koliažuose, skulptūrose, objektuose nuolat pasirodydavo savitų tapybos ženklų. Šiuosyk visa ekspozicija byloja apie azartišką atsidavimą vien jai – Jos Didenybei Tapybai. Paveikslų siužetuose dailininkas be skrupulų, tačiau su subtilia amžinybės pajauta improvizuoja senųjų archetipų, tapybos klasikos motyvais, savo mintis lyg medis šakas plastiškai supindamas šiuolaikiška menine išraiška.

Menotyrininko Petro Šmito nuomone, autoriui stebėtinai žaviai pavyksta sujungti antikos istoriją ir šio laikmečio aktualijas, mūsų gyvenimo problematiką. R. Klimavičiaus tapyba – tai postmodernistinės pasaulio vizijos, sklidinos asociacijų, užuominų, skatinančios mąstyti, gretinti, ieškoti, kokias prasmes šiandiena įrėžė, atrodo, amžinuose meno motyvuose. Iš dailininko paveikslo žvelgiančios madonos akys tarsi klausia, ar mes laisvi savo interpretacijose, kaip giliai šiuolaikinio meno formų kaita gali įsiskverbti į mūsų sąmonę. O gal senuosius stereotipus tik pakeitė nauji?..

Įkvėpta R. Klimavičiaus tapyba įsuka į savo spalvų, vaizdų ir atvaizdų verpetą, kuriame susivokti ir smagu, ir baugu. Kaip iš gausybės rago tave užplūsta laiko kaitos, trapios būties pojūčiai. Betgi iš paveikslų ataidi optimistinė gaida – kūryba ir gėris gyvenimą paverčia tikru stebuklu. O menininkas paakina nepraeiti pro jį nepastebėjus.