Paulius Tamolė: gyvenime vis klausiu savęs, kokią vertę kuriu

– Jūsų gyvenime telpa labai daug – esate trijų vaikų tėtis, teatro „Lėlė“ vadovas, aktorius, režisierius, skautas, karys. Kuris iš šių vaidmenų Jums pačiam šiandien yra svarbiausias?

– Šiuo metu man daugiausia laiko, pastangų ir žmogiškųjų resursų atima teatras. Vadovauju Vilniaus „Lėlės“ teatrui, o vadovas, kaip žinia, turi rodyti pavyzdį kolegoms. Norint, kad jie dirbtų, aš ir pats turiu dalyvauti visuose procesuose.

– Tai teatre – kaip šeimoje: jeigu nori, kad vaikas nesėdėtų telefone, ir pats turi rodyti pavyzdį?

– Būtent. Ir jeigu nori, kad bent pusė darbo būtų padaryta, pats turi dirbti dvigubai daugiau. Nėra taip, kad žmonės dirbs, o tu čia – vadovas, vadovausi ir žiūrėsi, kaip jie dirba. (Juokiasi.)

– Paradoksalu – esate tikras kaunietis, gimęs ir augęs sovietmečiu iškilusiame Kalniečių mikrorajone, o šiandien vadovaujate ne Kauno, bet sostinės lėlių teatrui…

– Tikrai taip. Likimas nubloškė į Vilnių. Išvažiavau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kitokio pasirinkimo net nesvarsčiau. Ten po studijų ir likau. Bet pas Kauno kolegas – tiek iš lėlių, tiek ir iš dramos teatro – mielai grįžtu, nes vaikystėje mama vesdavosi mane į jų spektaklius. Konkurencijos? Ne, nejaučiu. Mūsų mažųjų žiūrovų tiek daug, kad darbo visiems užtenka.

– Trumpam palikime teatrą ir pakalbėkime apie kitą labai svarbų Jūsų gyvenimo vaidmenį – esate Elzės (15 m.), Rapolo (10 m.) ir Mykolo (5 m.) tėtis. Ar tiesa, kad Jūsų paties gyvenime tėčio neliko, kai buvote vos ketverių – mama su juo išsiskyrė?

– Man buvo maždaug ketveri, kai jie nusprendė pasukti skirtingais keliais. Tėtis kažkur egzistavo, bet realiai aš jo nemačiau. Pykčių tarp tėvų jokių nebuvo: mama vis kartojo, kad turime jį gerbti ir mylėti.

– Kai pats prieš penkiolika metų pirmąsyk tapote tėčiu, iš kur sėmėtės supratimo, koks juo norite būti savo vaikams?

– Kai su žmona Indre susilaukėme pirmosios dukters, pajutau labai stiprią vidinę motyvaciją – norėjau, kad mano vaikai turėtų tėtį, kurio aš pats neturėjau. Ir troškau būti tuo tėčiu iki galo – ne tik iki ketverių metų.

Faktas, kad nesu pats geriausias tėtis. Darau klaidų, kaip turbūt ir visi. O iš ko mokiausi tėvystės? Iš aplinkos – draugų šeimų. Pats artimiausias, sakyčiau, man buvo ir yra skautų ratas. Stengiamės būti vieni kitiems pavyzdžiu. Sakoma: talentingi kopijuoja, genialūs – vieną kitą idėją pasiskolina. Tai aš lygiai taip pat.

Kalbant apie santykį, skautuose yra Vyresniojo ir Mažesniojo brolio vaidmenys. Tai tam tikra mentorystės programa, kai mes palaikome vieni kitus. Kaip tą tėvišką santykį su vaiku megzti, o vėliau – kaip jį palaikyti, aš labai stipriai mokiausi iš savo vyresniųjų brolių skautų. Jie man buvo pavyzdys. Taip po truputėlį ir dėliojausi tą tėvo paveikslą.

Noriu būti savo vaikams įdomus, noriu, kad jie didžiuotųsi manimi, kad nesigėdytų turį vienokį ar kitokį tėtį. Noriu, kad jie turėtų laimingą vaikystę, todėl labai dažnai jiems užduodu šį klausimą. Kalbu ne apie dovanas ar brangius daiktus. Nesistengiu jų apšokinėti ar lepinti. Kalbu apie kitokią laimę. Ir čia man labai padeda teatras… Galiu pakviesti juos į spektaklius, parodyti repeticijas, o paskui diskutuoti apie tai, ką matė.

Noriu būti savo vaikams įdomus, noriu, kad jie didžiuotųsi manimi, kad nesigėdintų turį vienokį ar kitokį tėtį.

– Jus patį į Kauno valstybinį lėlių teatrą kadaise atvedė mama?

– O taip! Ji dirbo Kauno klinikose. Darbuotojų vaikams lėlių teatre tais laikais vykdavo kalėdinės eglutės. Pažiūrėdavom spektaklį, pasifotografuodavome su Kalėdų Seneliu ir galiausiai gaudavom dovaną – saldainių namuką. Turiu nuotraukų, darytų tais laikais. Kažkada net Kauno kolegoms vežiau parodyti ir klausiau, gal kuris iš jų slepiasi po Kalėdų Senelio kostiumu.

Tada, matyt, ir buvo pasėta pirmoji meilės teatrui sėkla. Eiti į lėlių teatrą tapo smagiu įpročiu, tradicija. Todėl šiandien aš labai dėkingas toms mamoms ir močiutėms, kurios ne tik atveda vaikus pas mus į teatrą, bet ir kuria gražią tradiciją, kad po spektaklio dar reikia nueiti į kavinę, išgerti karšto šokolado ar kakavos. Nes tai irgi yra teatro dalis. Taip nuo mažumės atsiranda įprotis, noras eiti į teatrą. O kavinėje, geriant kakavą, galima pasikalbėti ir apie spektaklį. Argi ne šaunu?

Misija: Vilniaus „Lėlės“ vadovas P. Tamolė džiaugiasi, kad teatrui pavyksta ne tik su „lėliškais“ reikalais susidoroti, bet ir prie lietuvybės išsaugojimo išeivijoje prisidėti. / O. Posaškovos nuotr.

– Įdomu, ar tokį ritualą kuriate ir savo šeimoje? O gal savame kieme pranašu būti sunkiau?

– Tai turi tiesos. Ne visi mano vaikai veržiasi į teatrą. Pavyzdžiui, mažylis Mykolas ir vyresnėlė Elzė tą daro mielai. Dukra ir pati lanko teatro būrelį. Bet vidurinysis Rapolas ėjimą į teatrą laiko bausme. Jeigu nori jį nubausti, pasakyk, kad užrašei, pavyzdžiui, į teatro stovyklą.

Pamenu, sykį mūsų teatre viešėjo svečiai iš Japonijos ir rodė seną japonų No teatrą. Jų teatras nepakitęs maždaug nuo XV-XVI a. Kai tik atsirado japonų arbatos gėrimo ceremonija, šalia atsirado ir teatras, kurio ypatumai – medinės kaukės, lėti ir tikslūs aktorių judesiai, gyva muzika ir gyvas dainavimas, minimalistinė scenografija.

Tai aš pasiėmiau sūnų drauge jo žiūrėti. Maniau, kad jis mane žvilgsniu nužudys! (Juokiasi.)

– Natūralu, kad visi vaikai auga turėdami skirtingų pomėgių, o kokią veiklą esate atradę, kuri suburtų visą šeimą? Gal čia labiausiai pasitarnauja skautiškos stovyklos?

– Sutinku, jos suvienija. Šiuo metu didžiausią džiaugsmą jose jaučia Mykolas. Neseniai visa šeima važiavome stovyklauti – vyko skautų stovyklos uždarymas. Tai labiausiai to įvykio laukė mūsų mažylis, bet iš tiesų skautuose daugmaž visi yra atradę savo vietą. Tas faktas mane labai džiugina.

Ką dar mėgstame visi? Mėgstame ir baseine kartu pasiplaukioti, ir sode pačių užaugintas morkas rauti. Neverčiame vaikų ten dirbti – labiau rūpi edukacinis momentas. Patinka kartu atostogauti, keliauti. Šią vasarą buvome Maltoje, kažkada esame visi leidęsi į kelionę su kemperiu. Bet smagiausia turbūt vasaras leisti Latvijos pajūryje. Turime draugų kompaniją, kurią sudaro skautai ir skautų draugai. Vienu metu buvome surinkę net pusšimtį galvų! Gyvename palapinėse ir ta tradicija džiaugiamės jau daugiau kaip dešimt metų.

– Mūsų pokalbyje tiek daug gerų žodžių skautams. Žinau, kad neseniai gavote apdovanojimą už skautybės plėtrą ir skautiškų vertybių stiprinimą. Be to, abu su žmona sumokėjote viso gyvenimo narystės Lietuvos skautijoje mokestį. Jaučiatės šiai organizacijai už daug ką skolingas?

– Esu labai dėkingas savo broliams ir sesėms skautams už šį įvertinimą. Tačiau vis pagalvoju, kad didžiausią apdovanojimą iš skautijos jau esu gavęs – tai mano žmona, vaikai, draugai.

Su Indre mes susipažinome skautų stovykloje, kai dar buvome paaugliai. Mane į ją atvežė kunigas Virgis, kuris taip pat buvo skautas. Beje, šiam žmogui aš taip pat esu be galo dėkingas už tai, kad nenuėjau šunkeliais.

Tą kartą su Indre nieko ypatingo neįvyko, bet paskui viena vadovė mus suvedė – tada turėjome po šešiolika metų – ir paprašė surengti Šančių parapijos socialiai remtiniems vaikams stovyklą. Mes ją surengėme ir visiems labai patiko. O svarbiausia, kad mes patikome ir vienas kitam. Bet vestuvių dar teko ilgokai palaukti.

– Spėju, dabar papasakosite įdomią istoriją?

– Susipažinę šešiolikos, pradėjome labai rimtai draugauti. Taip rimtai, kad baigus mokyklą jau reikėjo „ženytis“. Bet mano žmona, nors ir esame vienmečiai, metais anksčiau už mane ją baigė ir išvyko studijuoti į Vilnių. Aš pasilikau Kaune ir ėmiau mąstyti, kad gaila jaunystės ir kad tiek daug dar visko liko nenuveikta, neišbandyta. Tada mes gražiai sutarėme, kad abu pirmiau pasidairysime po pasaulį, o susitiksime po dešimtmečio – t. y. būdami 28-erių – ir tada jau iš karto eisime „ženytis“.

Visko per tuos metus buvo – ir antrąsias puses turėjome… Bet santykiai su jomis nesusiklostė nei man, nei jai. Pamenu, sėdžiu vienas (man tada buvo 24-eri) ir mąstau: jei su Indre buvau laimingas, tai ko dar ieškau?

Susiradau ją per pirmuosius socialinius tinklus ir pasveikinau su gimtadieniu. Tuo metu ji gyveno Anglijoje, kaip ir mano brolis. Nuskridau, susitikome oro uoste, ji pasisiūlė nuvežti pas brolį, ir bevažiuodami sutarėme nebelaukti 28-erių ir šeimą kurti tuojau pat. Kaip matote, Indrė – mano pirmoji meilė: su pasitikrinimu, kad ir tikroji!

– Grįžkime prie teatro reikalų. Vasarą su „Lėlės“ teatru viešėjote Londone, kur Lietuvos bendruomenei rodėte spektaklį apie tremtį. Ar tokios išvykos Jums yra ir tam tikra pilietinė misija – išvežti lietuvišką teatrą, kalbą, istoriją tiems, kurie gyvena toli nuo Lietuvos?

– Be abejo, nors nesame mes čia kažkokie unikalūs, ir kiti teatrai tai daro. Į Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenę vežėme režisierės Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės spektaklį „Mergaitė su šautuvu“. Minėjome 85-ąsias pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų metines. Be to, dabar toks laikmetis, kai reikia kalbėti apie žmogaus drąsą, jo stiprybę, galų gale – apie vertybes.

Maža to, visą vasarą vaidinome lituanistinių mokyklų stovyklose. Kelias pamainas jose atostogavo mišrių šeimų vaikai, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis. O paskutinę pamainą suvažiavo lituanistinių mokyklų mokytojai iš viso pasaulio. Jei gerai pamenu, tokių mokyklų yra arti trijų šimtų.

Klausėte, ar tokios išvykos yra pilietinė misija? Be abejo. „Lėlės“ teatrui smagu prisidėti prie lietuvybės išeivijoje išsaugojimo. Stovyklautojai su džiaugsmu ėjo pas mus ir į Lėlių muziejų. Ne tik lėlių žiūrėti, bet ir lietuvių kalbos pasiklausyti.

– Spektaklį „Mergaitė su šautuvu“ lituanistinių mokyklų mokytojai prilygino ypatingai pilietiškumo ir istorijos pamokai. Tačiau šiandien į mokyklą einate ir Jūs pats – mokotės karybos, kad prireikus galėtumėte ginti savo kraštą. Kaip atėjote iki šio sprendimo?

– Kiekvienas skautas Vytis per įžadus gauna lazdą – Vyčio lazdą. Tai tarsi ginklo simbolis. Bet aš pamaniau, kad dabartinėje situacijoje, prisiminus 2014 m. Krymo aneksiją ir turint omenyje tebevykstantį karą Ukrainoje, ginti Tėvynę su plika lazda – ne kažkas… Todėl su skautais pasitarėme ir nusprendėme, kad reikia būti labiau pasiruošusiems. Taigi, iš pradžių su draugais skautais nuėjome į Šaulių sąjungą, o iš jos – į Krašto apsaugos savanorių pajėgas.

Vieną savaitgalį per mėnesį mes klausomės paskaitų, mokomės įvairių karinių dalykų, kurie gali būti pravartūs karo sąlygomis. Be to, duoklę kariuomenei aš atiduodu ir vesdamas kariams įvairius renginius. Kartais važinėju po karinius poligonus ir kalbu kariams apie bendravimą, apie vertybes ir pan.

Sukrečiantis: spek­tak­lis „Mer­gai­tė su šau­tu­vu“ pa­sa­ko­ja apie pačių pa­žei­džia­miau­sių – vai­kų – drą­są kri­ti­nė­se si­tua­ci­jo­se ir iš­gyve­ni­mo ins­tink­tą. / Teat­ro „Lė­lė“ nuo­tr.

– Sustokime prie vertybių. Skautija išmokė Jus atsakomybės, tarnystės, bendrystės, gebėjimo ne tik kalbėti apie vertybes, bet ir jomis gyventi. O kuri iš jų šiandien svarbiausia Jūsų šeimoje?

– Visų pirma – atsakomybė. Antra – pasitikėjimas. Trečia – tam tikros laisvės pojūtis. Ketvirta – kūrybiškumas. Bet mūsų vaikai žino, kad yra ir priežastys, ir pasekmės. Taip pat – kad norint pasiekti gero rezultato, reikia įdėti pastangų.

– Jūsų gyvenime labai daug tarnystės – teatrui, šeimai, skautams, savo kraštui. Jaunystėje patarnaudavote ir bažnyčioje. Ar sunku tarnauti kitiems? O gal čia kaip dovanojimas – juk duoti kartais net smagiau nei imti?

– Smagu ir gauti. Tik nereikia tikėtis, kad dovaną gausi iš to paties asmens, kuriam ją davei. Iš tikrųjų grąža gali ateiti iš bet kur. Ir kartais – keliagubai didesnė. Pavyzdžiui, neseniai gavau Lietuvos skautijos apdovanojimą. Jis man pirmasis. Bet ir iki jo aš dirbau šios organizacijos naudai visai nesitikėdamas nei kažkokio atlygio, nei įvertinimo. O grąžą jaučiu – ir nebūtinai iš skautų: ji ateina iš teatro ir kitų sričių.

Vadovo darbas irgi yra tarnystė. Aš einu tarnauti tam, kad kiti galėtų patogiai dirbti, statyti spektaklius, žiūrovai – juos žiūrėti. Dirbti būtų sunku, o štai tarnauti man skamba kur kas lengviau. (Juokiasi.)

Tarnystė man dar yra ir vertės kūrimas. Aš visada klausiu savęs, kokią vertę aš sukuriu savo buvimu, darbu, elgesiu ir pan.

Požiūris: „Vadovo darbas irgi yra tarnystė. Dirbti būtų sunku, o štai tarnauti man skamba kur kas lengviau“, – atvirauja teatro „Lėlė“ vadovas P. Tamolė. / O. Po­saš­ko­vos nuo­tr.

– Tėčio pareigos šeimoje irgi yra tam tikra tarnystė. Jei šiandien pats sau užduotumėte klausimą: „Koks aš esu tėtis?“ – kokį pažymį sau parašytumėte?

– Esu pakankamai savikritiškas, telieka toje mano pažymių knygelėje atviras langelis. Arba parašykime: „Įskaityta“. Aš labiau galvoju apie laiką, praleistą su šeima – ar jis buvo prasmingas? Ir stengiuosi elgtis taip, kad nebūtų gėda nei man, nei dėl manęs – mano aplinkiniams.

Kaip sakė Robertas Badenas-Powellas, skautybės įkūrėjas: „Stenkitės palikti šį pasaulį šiek tiek geresnį, negu jį radote.“ Tai viena pagrindinių skautybės idėjų – ne tik gyventi sau, bet ir savo darbais padaryti pasaulį bent truputį geresnį.

Viena pagrindinių skautybės idėjų – ne tik gyventi sau, bet ir savo darbais padaryti pasaulį bent truputį geresnį.