O. Koršunovas po kelionės Ukrainoje: jie tiki pergale, bet žino, kokia viso to baisi kaina

Koks yra tas gyvenimas? Režisierius Oskaras Koršunovas ruošiasi naujo savo spektaklio premjerai. Spektaklis vadinsis „Liudijimai“. Jis bus apie karą Ukrainoje. Prieš savaitę O. Koršunovas lankėsi Ukrainoje. Kokį gyvenimą jis ten pamatė? – žinomo režisieriaus teiravosi LNK žurnalistas.

„Įspūdis ir mintys nepalieka. Ta kelionė manyje vis dar vyksta. Ir ta patirtis liks neišdildoma.

Važiuodamas turėjau dvi užduotis. Viena – susitikti su Ukrainos teatralais. Man tai pavyko. Užmezgėme ryšius. Jie atvažiuos į mūsų festivalius į Lietuvą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kita – mano asmeninė patirtis, kuri susidėjo iš viso to, ką aš mačiau ir iš pokalbių ne tik su teatralais. Kalbėjau su visais žmonėmis gatvėje, traukiniuose, baruose, taksistais. Man tas įspūdis buvo labai reikalingas. Ir tiesiogiai susijęs su artėjančia premjera, kuri įvyks spalio 18 d. Tai spektaklis „Liudijimai“, kuriame pagal savo liudijimus papasakotos istorijos moterų, iš baisiausių Ukrainos taškų atvykusių pabėgėlių. Tokių miestų kaip Mariupolis. Man tiesiog būtina buvo nuvažiuoti ten ir nebūti tuo „sofos specialistu“. Ne iš kažkokių burbulų spręsti, o pačiam pajusti“, – O. Koršunovas paaiškino savo kelionės į Ukrainą tikslą.

– Ar yra mitai, kurie sugriuvo jums nuvažiavus į Ukrainą? Arba kaip tik sustiprėjo jūsų baimės? Arba drąsa?

– Vienas iš mane labiausiai sukrėtusių dalykų – valia gyventi. Tai ir griovė tam tikrus mitus, ir mane įkvėpė. Aišku, jaučiasi labai didelis prislėgtumas, nepakeliamas neteisybės jausmas žmonėse. Ir ta valia gyventi. Pavyzdžiui, Lvivas gyveno pilnakraujį gyvenimą. To reikia, kad Ukraina būtų ekonomiškai stipri ir galėtų priešintis. Čia galbūt daugiau kalbant apie visą Vakarų Ukrainą. Aš važiavau ir į tokias baisiausias vietas kaip Buča ar Hostomelio oro uostas. Ten irgi dariau savotiškus interviu. Kai važiuoji Buča ir matai, kad eina žmonės, vaikai į mokyklą ar kažkur, kai šalia sugriautų prekybos centrų stovi naujos kavinės. Mes buvome kaime, kuris prie Bučos labiausiai nukentėjo, ten žuvo 80 proc. žmonių. Stovi namas, kuriame žuvo visa šeima – penki žmonės. Namas išlikęs, šalia darže dirba žmonės – gyvena. Aš iš esmės važiavau ne žiūrėti karo, o kaip gyvena žmonės karo metu. Ir ta valia. Tai taip unikalu. Tai ir įkvepia, ir kartu supranti, kaip tai sunku.

Tai ir įkvepia, ir kartu supranti, kaip tai sunku.

Pavyzdžiui, jie nesidžiaugia ir per daug nekalba, kad „mes laimėsim“. Jie tiki ta pergale, bet jie ir žino, kokia viso to baisi kaina.

– Ar toli yra Ukraina nuo Lietuvos? Ne apie kilometrus klausiu, įdomus mąstymo artumas.

– Yra labai daug panašumų. Ir net įdomu, kaip istoriškai, genetiniame lygmenyje kažkada buvome viena valstybė, gal net ir dabar jaučiasi. Aišku, reikia suvokti, kad pati Ukraina labai didelė. Vienas dalykas – nuvažiuoti į Lvivą, ką galima padaryti kaip turistui, tokiu būdu palaikant pačią Ukrainą. Nes ten tiesiog vyksta gyvenimas ir ne tiek daug kareivių gatvėse – nesuprastum, kad vyksta karas. Bet Ukraina – didelė ir kuo labiau į Rytus, tuo labiau keičiasi ir patys žmonės, ir karo vaizdai.