Neregiai „Katedrą“ matė aktorės A. Čepaitės akimis

Vaizdas duoda daug įspūdžio, bet daug meluoja, tvirtina režisierius Oskaras Koršunovas, į kurio „Katedrą“ antradienį susirinko būrys neregių – akis jiems atstojo aktorės Adrijos Čepaitės balsas ausinėse. „Galbūt todėl tikrumą jūs galite pajusti labiau“, – neregintiems žiūrovams kalbėjo O. Koršunovas.

„Katedra“ – nebe pirmas spektaklis, pritaikytas akliesiems ir silpnai matantiems žiūrovams, kai jiems išdalijami bevieliai ausinukai ir aktorė Adrija Čepaitė, įsiterpdama pauzėse tarp dialogų, pasakoja apie apšvietimą, aktorių kūno kalbą, gestus, scenografijos pakeitimus, veido išraiškas, kostiumus, vaizdo projekcijas, masines scenas ir kitus vizualinius aspektus.

Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytojos Linos Puodžiūnienės, pirmą kartą toks projektas išbandytas 2012 metais – tuomet neregiams buvo pritaikytas spektaklis „Dėdė Vania“. Centro darbuotojai, kartu su neregiais, lanko spektaklius ir atrenka tinkamus komentuoti ir pritaikyti aklųjų suvokimui. Spektakliai pritaikomi bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, komentarus ruošia A. Čepaitė.

Gyvu spektaklio komentavimu siekiama leisti neregiams visavertiškiau suvokti spektaklį. „Išties taip sužinoma daugiau, spektaklis daug geriau suvokiamas negu jį žiūrint be komentaro. Tas pasaulyje plačiai daroma, čia nėra naujiena“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro vyresnioji specialistė Danutė Cidzikienė.

Prieš prasidedant „Katedrai“, neregiai buvo supažindinti su katedros bei scenos maketu – galėjo jį apžiūrėti taktiliškai, t.y., rankomis. Vėliau jie buvo pakviesti užlipti į sceną, kad rankomis pajustų dekoracijas, suvoktų scenos erdvę. Taip siekiama sudaryti sąlygas neregiams arba blogai regintiems žmonėms susipažinti su vizualiniais spektaklio aspektais, kurių kitu būdu jiems perteikti neįmanoma.

Susipažinti ir pristatyti savo balsus neregiams prieš pasirodymą sutiko ir spektaklio aktoriai: Monika Vaičiulytė, Marius Repšys, Saulius Bareikis, Martynas Nedzinskas ir Vytautas Anužis. Tai ypač svarbu tam, kad regėti ir atskirti personažų pagal išvaizdą negalintys neregiai įsidėmėtų balsus ir taip skirtų personažus, pasirodžiusius scenoje.

Po spektaklio teatro fojė surengtas susitikimas su „Katedros“ aktoriais bei režisieriumi. „Šiandien aktoriams buvo labai atsakingas spektaklis, nes buvo žiūrovų, kuriems vaidindami aktoriai negalėjo prisidengti vaizdu“, – per susitikimą kalbėjo O. Koršunovas.

Anot režisieriaus, vaizdas teatre meluoja. Taip, jo teigimu, yra ir gyvenime, tačiau teatre tai ypač ryšku. „Galbūt todėl tą tikrumą jūs galite pajusti labiau“, – neregintiems žiūrovams sakė O. Koršunovas.

Režisierius atskleidė, kad norėdamas suprasti, ar spektaklis iš tikrųjų eina tinkama linkme, ar tikrai aktoriai teisingai mąsto ir teisingai intonuoja, jis klausosi tik garso. „Klausau tik garso, nematau vaizdo, todėl galiu aiškiau pajusti, nes vaizdas duoda daug įspūdžio, bet daug meluoja“, – tvirtino O. Koršunovas.

Aktorė A. Čepaitė po spektaklio sakė, kad tai buvo lengviausiai komentuotas spektaklis iki šiol, nes, anot jos, veiksmas scenoje visiškai derėjo su garsu.

„Šitą spektaklį komentuoti buvo lengviausia, nors buvau pasiruošusi priešingam variantui. Daug projekcijų, skirtingų apšvietimų – buvau nusiteikusi stipriai padirbėti. Tai yra pirmas spektaklis, kurį komentuoju, kai neišsiskiria vaizdas su garsu“, – kalbėjo spektaklio komentatorė.

Aktorės teigimu, spektakliuose dažnai naudojamas vizualus groteskas ir sarkazmas yra sunkiai paaiškinamas nereginčiam žiūrovui.

„Spektakliuose labai dažnai vyksta vienoks veiksmas, tačiau siunčiama kitokia verbalinė informacija. Kai žmogus klauso ir tu jam sakai, kas vyksta, tas žmogus pasimeta, nes žiūrovų salė staiga prapliumpa juoktis, o tekstas yra labai skausmingas“, – teigė aktorė.

Vieną iš neregių žiūrovių, susitikime pasidalijusi įspūdžiais, sakė, kad komentarai, girdimi ausinėse silpnai matantiems arba visai neregintiems yra nepaprastai naudingi: „Nematantis žmogus detales ir vaizdą gali tik įsivaizduoti, todėl komentavimas labai praverčia“.

Pasak L. Puodžiūnienės, aklieji lanko ir specialiai jiems nepritaikytus spektaklius, nes trokšta meno ir pramogų, tačiau tai ne visada patenkina jų poreikius. Neretai jiems komentuoja šalia sėdintys draugai, bet tai trukdo kitiems spektaklių žiūrovams.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos duomenimis, neregiams ir silpnaregiams pritaikyti dar 3 spektakliai: A. Čechovo „Dėdė Vania“ (rež. Ericas Lacascade), H. Ibseno „Visuomenės priešas“ (rež. Jonas Vaitkus), F. Molnaro „Lilijomas“ (rež. Laszlo Bagossy). Spektakliuose apsilankė 95 aklieji ir silpnaregiai.