Nematerialaus kultūros paveldo vertybės – ir ritinis, ir Fizikų diena

2017 m. Kultūros ministerijos Lietuvos nacionalinio kultūros centro pradėtame rengti Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade šiuo metu yra 48 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarijos paveldo ir kitomis tradicijomis. Tarp jų – ir trys įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse ir sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.

Kapinių šventė: Kisiniuose, Klaipėdos rajone, tai – XIX a. siekianti tradicija, skirta tais metais mirusiems žmonėms ir čia palaidotiems krašto istorijai svarbiems asmenims prisiminti. Viena iš paskutinį birželio sekmadienį vykstančios šventės dalių – ekumeninės pamaldos, po kurių dalyviai kviečiami į vaišes Lotužių šeimos sodyboje. Tai yra Mažosios Lietuvos krašto etninio, konfesinio ir kultūros paveldo tradicija, atspindinti žmonių pasaulėjautą, mirusiųjų minėjimo, bendrystės puoselėjimo papročius, skatinanti išsaugoti būdingą vietos architektūrą, kraštovaizdį, muzikinį ir gastronomijos paveldą.

Akmentašystė: ši tradicija Kelmėje siejama su skulptūrų meistro Juozo Liaudansko (1904–1989), 1934 m. apsigyvenusio šiame mieste, kūrybine veikla ir jos reikšme šio amato, kartu ir liaudies meno žanro, plėtrai. Jo ir mokinių – Kelmės ir Šiaulių meistrų – skulptūros kūrė ir tebekuria miesto veidą. Kelmėje rengiamos kūrybinės stovyklos, mokymai skatina miestiečius bandyti akmens tvirtumą: jį formuoti, pritaikyti miesto erdvėms, namams gražinti, netgi tapti meistru. Kūrėjai laikosi pagarbaus, prigimtinės kultūros vertybėmis grįsto požiūrio į akmenį, užimantį ypatingą vietą žemaičių pasaulėvokoje.

Būgneliai: XIX a. įsilieję į instrumentinius ansamblius, būgneliai Rytų Aukštaitijoje iki šiol yra neatsiejama instrumentinių ansamblių ir kapelų dalis – juo mušama greta smuiko, cimbolų ar armonikos, ypač Peterburgo. Tokio muzikavimo pavyzdžių galima išgirsti Utenos, Zarasų, Molėtų, Rokiškio, Ukmergės, Anykščių, Švenčionių, Ignalinos rajonų tradicinių muzikantų suėjimuose. Būgnijimo su kūlele mokomasi kasmečiuose kursuose, seminaruose, mokymuose, tradicija populiarinama koncertuose, festivaliuose, konkursuose. Aukštaitiškas būgnelio rėmas yra aptrauktas oda, dažnai pritaisomi ir žvangučiai, mušamas plaštakos dydžio medine kūlele.

Strykinis griežimas: šio dzūkų smuikavimo tradicija pasižymi archajiškais bruožais ir apima platų kontekstą: ne tik muzikavimą, bet ir instrumentų gamybą, muzikantų savitarpio ryšį, kultūrinę tapatybę. Dažniausiai griežiama solo, muzikantų stilius – meistriškas, ekspresyvus: melodijos gausiai puošiamos, kūrinių tempai greitesni nei kituose regionuose, muzikai būdinga dermių įvairovė. XXI a. pradžioje dzūkų kultūros puoselėtojai aktyviai ėmė rūpintis jos išsaugojimu ir perdavimu, rengiami tradicinio smuikavimo kursai, mokymai ir net konkursai.

Cimbolai: jau XVI a. lietuviškuose šaltiniuose minimi cimbolai – styginis mušamasis muzikos instrumentas – itin prigijo Ignalinos ir Švenčionių kraštuose. Čia buvo ir tebėra talentingų muzikantų, kurių kiekvienas turi savitą atlikimo stilių. Cimbolus galima išgirsti viešuose renginiuose – tradicinės kultūros konkursuose, folkloro koncertuose, vakaronėse. Nuo 2007 m. Palūšėje kasmet vyksta tradicinio muzikavimo cimbolais kursai, kuriuose siekiama atskleisti skambinimo savitumą, grojimo kapelose ir pavieniui techniką – tai, dėl ko vertinama ši tradicija.

Salyklinis alus: remiantis rašytiniais šaltiniais ir aludarių praktika, ypatingą vietą užima ir daugiausia tradicinių bruožų iki šių dienų išlaikė Biržų ir Kupiškio krašte. Jis yra svarbi gyvensenos dalis, susijusi ne tik su aludario meistryste, amato paslaptimis, tikėjimais, švenčių ir vaišių papročiais, bet ir su dainomis, pasakojimais, žaidimais. Pivoriai patys daigina salyklą, augina ir šutina apynius, gamybos indai, įrankiai – atitinkantys senuosius. Gamyba šiuose kraštuose skiriasi tik rauginimo būdu: biržiečiai alų raugina šiltai (iki dviejų parų) ir šaltai (3–5 dienas), kupiškėnai – tik šaltai.

FiDi: Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentų šventė FiDi – Fiziko Diena – kasmet pavasarį vyksta jau nuo 1969 m. Savaitę trunkančiuose pramoginiuose, edukaciniuose ir moksliniuose renginiuose dalyvauja ne tik studentai, alumnai, moksleiviai, bet ir miestiečiai. FiDi kasmet įgauna naujų raiškos bruožų, tačiau išlieka svarbiausi šeštadienio programos akcentai: naujų per metus sukonstruotų, fizikos dėsnius iliustruojančių įrenginių „Fizlendo“ atrakcionų parke demonstravimas, žymiosios Dino Zauro eitynės į Filologijos fakultetą, vakare – koncertas ir įvairios pramogos.

Jurginės: tai pavasario, žalumos, žemdirbių ir arkliaganių šventė, Palangoje tapusi kurorto kultūrinės tapatybės dalimi. Kasmet balandžio 23 d. į miestą iš visos Lietuvos susirenka folkloro ansambliai. Nuotaikingos dalyvių eitynės keliauja į Palangos Birutės parką, ant Birutės kalno skamba gražiausios pavasario dainos, vakare leidžiamasi prie jūros ir uždegami fakelai. 1990 m. šventę atkūrė ir nenuilstamai puoselėja Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblis „Mėguva“.

Ritinis: tai senas lietuvių komandinio sporto žaidimas, dar vadinamas ripka pagal apskritą medžio skritę, kurią dviejų komandų žaidėjai meta arba ridena ranka į vartus, o stabdo medinėmis lazdomis – ritmušomis. Nuo 1961 m. kasmet vyksta šalies ritinio pirmenybės, pastaraisiais dešimtmečiais žaidžiama pagal Lietuvos ritinio sporto federacijos 2004 m. patvirtintas taisykles. Žaidimas atlieka svarbią socialinę funkciją – įvairaus amžiaus žaidėjai kartu treniruojasi ir dalyvauja sporto klubų veikloje, bendrauja, savo įgūdžius ir praktiką perduoda jaunimui.