Ne kiekvienai kojai tos pačios kurpės

Nuo seniausių laikų kasdienis lietuvių moterų ir vyrų apavas buvo namų darbo naginės, vyžos, čempės ir klumpės. Kojas dažniausiai apvyniodavo autais arba apsimaudavo megztas vilnones kojines – ir šilta, ir patogu. Vėliau išpopuliarėjo ir medpadžiai – apavas mediniu padu ir odiniu viršumi.

Medpadžiai vadinti klumpėmis, kurpėmis, medinėliais, medžiokais, šliurėmis ir kt. Garsus lietuvių etnologas ir amatų tyrinėtojas prof. Vacys Milius teigė, kad medpadžiai Lietuvoje pasirodė XIX a. trečiajame ketvirtyje.

Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje bei Šveicarijoje, medpadžiai buvo paplitę labiau negu klumpės. Žemaitijoje juos avėjo lygiagrečiai su klumpėmis, tačiau jie laikyti geresniu apavu. Suvalkijoje tie medpadžiai, kuriais avima lauke, parėjus į namus buvo paliekami priemenėje ir įsispiriama į kitus, lengvesnius.

Odiniai batai daugiau buvo skirti išeigai. Juos saugojo, taupė, nešdavo batsiuviui taisyti, lopyti. Kartais pasitaikydavo, kad žmonės į bažnyčią eidavo basi, o batus nešdavosi rankoje. Juos apsiaudavo tik šventoriuje, o išėję po pamaldų vėl nusiaudavo.

Modelių įvairovė

Medpadžiai buvo daromi su užkulniais, be užkulnių ir su aulais. Medpadžiais be užkulnių daugiausia avėjo moterys. Auliniai buvo avimi žiemą – jais apsiavę ūkininkai važiuodavo dirbti į mišką.

Medpadžius dažniausiai darydavo klumpdirbiai, o kartais – ir batsiuviai. Tose vietose, kur klumpdirbių nebuvo, šį apavą pasidarydavo patys valstiečiai. Suvalkijoje beveik kiekvienas ūkininkas medpadžius savo šeimai pasidarydavo pats. Aukštaitijoje pasitaikydavo meistrų, kurie vertėsi vien medpadžių dirbimu. Jų gaminta gana daug. Per mėnesį medpadininkas padirbdindavo apie porą šimtų ir daugiau medpadžių porų. Už medpadžius amatininkui užsakovas atsilygindavo pinigais, nors būdavo atsiskaitymų ir maisto produktais.

Odiniu medpadžių viršumi – peredkais – tarpukariu prekiaudavo ir parduotuvėse. Griškabūdyje (Šakių r.) Juozo Baziliausko parduotuvėje peredkai buvo labai paklausi prekė. Juos paruošdavo pats parduotuvės savininkas – parsiveždavo odų, turėjo pasidaręs šablonus.

Ekologiškos medžiagos

Medpažių padams labiausiai tiko gluosnis (laikytas netvirtu, bet lengvu), beržas (stiprus, tačiau nelengvas), taip pat alksnis, uosis, drebulė. Pagrindinis reikalavimas – medis turėjo būti neskalus. Medieną supjaustydavo į gabalus, nulupdavo žievę ir laikydavo drėgnesnėje vietoje, kad nedžiūtų.

Odą medpadžiams amatininkai pirkdavo oda prekiavusiose krautuvėse, o ūkininkai dažnai pritaikydavo senų odinių batų aulus. Jei aulai būdavo platūs ir ilgi, iš vieno aulo išeidavo net keturios poros medpadžių viršaus. Sunaudodavo ir sudėvėtų batų viršų ar kitas odines dalis.

Technologijos vingrybės

Darant padus reikėjo ožio arba binkio. Tai į suolelį panašus apvalus ar kiek aptašytas rąstigalis su keturiomis kojomis pliauskai įstatyti. Darbui dar buvo reikalingi kirvis, drožtuvas, plaktukas, aštrus peilis, ylos, kurpaliai, medinės vinutės (kaiščiai) ir kt.

Medpadžio dydis buvo nustatomas pagal dėvėtojo kojos pėdą. Koją padėdavo ant pliauskos, o meistras pieštuku ar kreida apibrėždavo. Pėdos įdubimą išskobdavo ir apdailindavo skaptuku, o kulną išpjaudavo pjūkleliu.

Odinį medpadžių viršų formuodavo ant medinių kurpalių. Kurpaliai būdavo pirktiniai arba juos nusitašydavo patys. Kurpalius dažniausiai gamindavo iš beržo. Juos sudarydavo dvi dalys: pats kurpalis ir jo viršus, kuriuos dar apkaldavo odos gabalėliais, kad būtų iškilesni ir apvalesni. Šone išgręždavo skylutę, už kurios kurpalį ištraukdavo iš siuvamo medpadžio. Vaikams, kadangi jų koja augdavo, padarydavo vis naujus kurpalius. Namų darbo kurpaliai būdavo nedailūs, nelygūs, skirtingos formos.

Prieš užkalant odą pamirkydavo drungname vandenyje. Ją prikaldavo medinėmis vinutėmis. Prikalus medpadžių viršų ir užkulnį, juos susiūdavo pikiuotu ar vaškuotu lininiu siūlu.

Kartais prie padų dar būdavo prikalami odos gabalėliai, senų kaliošų guminiai padai, geležėlės ar įkalama vinių. Dažniausiai medpadžių viršus laikydavo ilgiau negu padai, tai, sunešiojus vienus, ta pati oda tiko padirbdinti ir naujai porai.

Mada kartojasi

Iki Pirmojo pasaulinio karo perkant medpadžiai buvo kiek brangesni už klumpes. Tarpukariu turguje jie kainavo apie 2–2,5 lito, po karo – apie 10 červoncų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, medpadžius pradėjo tobulinti. Medinius padus nulakuodavo, pritvirtindavo iš senų batų išpjautus įvairaus platumo vieną ar kelis odinius dirželius. Kartais, kad padas lankstytųsi, jį perpjaudavo, o abi dalis sujungdavo odos juostele. Taip apsiavusios merginos eidavo ir į pasimatymus. Vis dėlto medpadžius iš kasdienio gyvenimo pamažu stūmė odinis apavas.

Sovietmečiu, aštuntajame–devintajame dešimtmečiais medpadžių atmaina – įvairaus dizaino medinės klumpės – vėl tapo madingos. Garsus Kėdainių batsiuvys Antanas Gudžinskas (1908–1997), labai sekęs mados naujoves, gamindavo jas pagal užsakymus. Padus klumpėms nutašydavo pats, viršų padarydavo iš dirbtinės odos juostos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jojo

jojo portretas
Kaip tik ir žingsniuojam į vyžotą ir balanų Lietuvą. Tik ar sugebėsim ir tai patys pasigamint, reiks turbūt kitaicus prašyt
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių