N. Sadūnaitės bendražygė: Nijolė jautė gailestingumą net priešams

Pirmasis pokalbis

Vienuolės, disidentės, atsidavusios religijos laisvės ir tikinčiųjų teisių gynėjos F. N. Sadūnaitės gyvenimas liudijo nepalaužiamą tikėjimą, atsparumą ir tvirtą dvasią priespaudos akivaizdoje. Gera jos pažįstama ir bendražygė, poetė ir publicistė, taip pat išgyvenusi sovietų valdžios represijas – kalinimą ir tremtį, Jelena Sanikova pasidalijo prisiminimais apie F. N. Sadūnaitę, pabrėždama, kokią didelę įtaką Nijolė darė aplinkiniams.

Abi disidentes siejo ypatingas ryšys, jos buvo artimos kaip seserys, kartu dirbo rengdamos F. N. Sadūnaitės knygą „KGB objektyve“ rusų kalba.

Pasakodama apie pirmąjį skambutį lietuvei, J. Sanikova prisimena, kad skambino užgniaužusi kvapą: „Juk jos vardas man buvo legendinis.“ Nepaisant baimės, šis pirmasis bendravimas tapo gilios ir ilgalaikės draugystės pradžia. „Nuo pirmųjų žodžių mūsų pokalbis buvo lengvas ir paprastas, tarsi būtume seniai pažįstamos. Kalbėjomės apie viską. Apie bendrus draugus ir pažįstamus, apie tuos, kurie liko kalėjime. Taip pat apie Lietuvos laisvę“, – vėliau prisiminė poetė.

Pirmą kartą Jelena į Nijolę kreipėsi 1988 m. vasarą, ieškodama informacijos apie kitą politinį kalinį Sigitą Tamkevičių. „Anksčiau nebuvau su ja susipažinusi, bet, žinoma, daug ką apie ją žinojau ir girdėjau. Apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdį sužinojau dar mokyklos laikais, kai labai susidomėjau žmogaus teisių judėjimu SSRS. Tuo metu taip pat sužinojau apie įkalintą F. N. Sadūnaitę“, – prisiminė rusė disidentė.

Įkvėpė lietuviai

Septintajame dešimtmetyje, būdama 32 metų, F. N. Sadūnaitė jau buvo patekusi į KGB akiratį. Jos veikla, laikyta antisovietine, pavertė ją nuolatinio sekimo, persekiojimo ir teroro taikiniu. Nepaisydama to, ji mokėsi slaugytojų kursuose ir ryžtingai tęsė savo religinę ir aktyvistinę veiklą.

1972 m. F. N. Sadūnaitė tapo viena aktyviausių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų. Ji rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino tekstus rašomąja mašinėle, platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, vežė ją į Maskvą, kad būtų persiųsta į JAV.

Ji gėrėjosi žmonėmis, mokėjo vertinti ir žavėtis gerais žmonėmis. Ji niekam nebuvo priešiška. Ji galėjo giliai piktintis blogais veiksmais, bet ne žmogumi.

Iš Maskvos kilusi J. Sanikova KGB dėmesį patraukė Kalinino (Tverės) universitete, kai organizavo Biblijos studijavimo grupę tarp kolegų studentų. 1980 m. vasarą ji buvo pašalinta iš kalbų katedros ir iš universiteto.

Tai neatgrasė jaunos moters nuo disidentinės veiklos. Ji įkūrė politinių kalinių paramos grupę, rašė jiems laiškus. Vėliau dirbo Aleksandro Solženicyno įsteigtame Pagalbos politiniams kaliniams ir jų šeimoms fonde. J. Sanikova rinko informaciją samizdato žmogaus teisių leidiniui „Biuletenis V“, sudarė visų politinių kalinių Sovietų Sąjungoje sąrašą, rašė atvirus laiškus, individualius ir kolektyvinius kreipimusis žmogaus teisių klausimais.

Paskatinta pažinties su S. Tamkevičiumi ir jo gyvenimo sąlygomis tremtyje, J. Sanikova taip pat pradėjo leisti biuletenį „Kalinio puslapis“. „Jį atspausdinau rašomąja mašinėle, kai tik grįžau į Maskvą, o ant viršelio užrašiau datą – 1988 m. rugsėjo 5 d., Raudonojo teroro metines, – pasakojo ji. – Būtent iš šio biuletenio mes su F. N. Sadūnaite į rusų kalbą išvertėme jos knygą „KGB objektyve“.

F. N. Sadūnaitės suėmimas 1974 m., spausdinant 11-ąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerį, tapo kankinančio jos gyvenimo tarpsnio pradžia. Dešimt mėnesių kalinta KGB Vilniuje, Nijolė atsisakė bendradarbiauti su pagrobėjais. 1975 m. birželio 17 d. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas ją nuteisė trejus metus kalėti griežtojo režimo Mordovijos moterų koncentracijos stovykloje, paskui – trejus metus tremties Sibire, Krasnojarsko krašto Bogučano gyvenvietėje. Ten ji toliau rašė laiškus ir kovojo už kalinių teises, tapdama vilties ir solidarumo švyturiu.

Bendraminčiai: su F. N. Sadūnaite rusų disidentė sako jautusi ypatingą ryšį. Nuotraukoje – mitingas 1988 m. prie A. Mickevičiauspaminklo. Jame F. N. Sadūnaitė su bendražygiais A. Terlecku, Viktoru Petkumi ir kt. / Andrejaus Sacharovo centro, R. Grigo / BNS nuotr.

Panašios patirtys Sibire

Panašus likimas ištiko ir rusų disidentę. Apkaltinta antisovietine agitacija ir propaganda J. Sanikova taip pat buvo suimta 1984 m. sausį ir nuteista vienus metus kalėti lageryje ir ketveriems metams tremties.

Po trumpo laikotarpio Mordovijos lageriuose moteris buvo išsiųsta į Sibirą, Tomsko sritį, atlikti tremties bausmės.

„Mane paleido 1987 m. gruodį, kai iki bausmės atlikimo buvo likę šiek tiek daugiau nei metai“, – sakė J.Sanikova. Prisimindama savo pokalbius apie tremtyje patirtus išgyvenimus, J. Sanikova sakė: „Daug kas buvo panašu, bet kai kuriais atžvilgiais jos patirtis buvo sunkesnė, o kai kuriais atžvilgiais – mano. Skirtumas buvo tas, kad nemaža mano kadencijos dalis buvo perestroikos laikotarpiu, todėl man netgi pavyko gauti teisę studijuoti Tomsko universitete neakivaizdiniu būdu. Nijolės tremtis buvo suintensyvėjusių Jurijaus Andropovo represijų metais. Sekimas, nuolatinis stebėjimas, spaudimas – viskas buvo panašu.“

Disidentų draugystė

J. Sanikovos apmąstymai apie draugystę su N. Sadūnaite leidžia pažvelgti į vienuolės charakterį. Nepaisant skirtumų, jas siejo gili abipusė pagarba ir bendras tikslas.

„Mes daug kuo skyrėmės viena nuo kitos. Ji buvo visiškai atviras žmogus, o aš, priešingai, buvau santūri, introvertiška, paslaptinga. Ji paprastai būdavo pakilios nuotaikos, linksma, o mane apimdavo prislėgtumo ir liūdesio periodai. Ji lengvai sutardavo su žmonėmis, lengvai kalbėdavo ir mažose grupelėse, ir didelėms auditorijoms, o aš visada buvau drovi ir susirūpinusi. Vis dėlto mes sutarėme kaip giminės, artimos sielos, nuo pat pirmųjų pažinties minučių radome bendrą kalbą“, – pasakojo rusų poetė.

1980 m. F. N. Sadūnaitė grįžo į Lietuvą, buvo toliau nuolat stebima KGB. Ji atnaujino savo darbą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, gabeno pogrindžio spaudą į Maskvą, iš ten leidinys pasiekdavo Vakarus.

1987 m. F. N. Sadūnaitė kartu su Petru Cidziku, Vytautu Bogušiu ir Antanu Terlecku organizavo mitingą Molotovo–Ribentropo paktui paminėti, renginio metu pasakė kalbą. Šis įvykis atspindimas ir naujai išleistame audioture, kuriame apžvelgiamos žymiausios Vilniaus vietos, susijusios su disidentine veikla. Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro pristatomas „Dissident tour“ yra nemokamas ir prieinamas internetu lietuvių ir anglų kalbomis: https://dissident-tour.com/start-the-tour

1989 m. F. N. Sadūnaitė tapo viena iš Lietuvos katalikiškos moterų draugijos „Caritas“, taip pat užsiimančios labdara ir žmogaus teisių gynimu, steigėjų.

F. N. Sadūnaitės įtaka neapsiribojo vien jos aktyvia veikla. Dėl savo gebėjimo bendrauti su žmonėmis, humoro jausmo ir nepalaužiamo tikėjimo ji tapo ją pažinojusių žmonių mylima asmenybe. „Tikėjimas, jautrumas ir meilė jai buvo tarsi antras kvėpavimas. Tai nebuvo teorija, tai buvo gyvenimas. Galbūt tai buvo jos prigimties esmė. Gailestingumas ir meilė žmonėms stiprino tikėjimą, o tikėjimas kūrė džiugios meilės galią. Ji labai jautriai suvokė krikščionybę“, – prisiminė disidentė J. Sanikova.

Reikšmingiausios pamokos

Viena reikšmingiausių pamokų, kurias J. Sanikova išmoko iš F. N. Sadūnaitės, buvo užuojautos ir meilės galia. Lietuvės gebėjimas žvelgti giliau nei žmogaus veiksmai – matyti žmogiškumą kiekviename, net ir tuose, kurie ją nuskriaudė, buvo gilus jos tikėjimo praktikos pavyzdys.

„Nijolė entuziastingai gėrėjosi žmonėmis, mokėjo vertinti ir žavėtis gerais žmonėmis. Ji niekam nebuvo priešiška. Ji galėjo giliai piktintis blogais veiksmais, bet ne žmogumi. Ji atjautė visus, net savo priešus. Net ją persekioję KGB pareigūnai buvo Nijolės „nelaimingi broliai“. Juk jie irgi yra žmonės, tik suklaidinti žmonės, todėl nelaimingi. Galbūt šis priešiškumo jausmo nebuvimas ir gebėjimas džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis, net labai sunkiomis, labiausiai piktino sovietų valdžią“, – mano disidentė.

F. N. Sadūnaitės nuopelnai laisvės ir žmogaus teisių labui įvertinti daugybe apdovanojimų. 1992 m. jai įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis. 1998 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2018 m. jai buvo įteiktas prestižinis Laisvės apdovanojimas – derama padėka už jos viso gyvenimo pasiaukojimą teisingumui ir žmogaus teisėms.

Žlugus sovietų režimui Rusijoje, J. Sanikova baigė studijas Tomsko universiteto kalbų fakultete, kurį laiką leido savilaidos biuletenį „Kalinio užrašų knygelė“, kuriame buvo rašoma apie šalyje likusius politinius kalinius, buvusių sąžinės kalinių gyvenimą. 1994 m. pasirodė J. Sanikovos į rusų kalbą išversti ukrainiečių poeto ir disidento Vasilijaus Stuso eilėraščiai.

J. Sanikova dirbo A. Solženicyno fonde, „Memorialo“ archyvuose ir Andrejaus Sacharovo centre Maskvoje.