Muzikos albumų apžvalga: kas naujo?

Vasara jau spėjo įsibėgėti, todėl, norint išlaikyti gerą nuotaiką, verta klausyti geros muzikos. Muzikos mylėtojai pateikia ir apžvelgia kelias grupes bei jų išleistus albumus, kurių privaloma paklausyti dar šią vasarą.

Grupė „ba.“   „H8“ (Damn Good)

Beno Aleksandravičiaus fenomenas visada mane žavėjo. Jaunuolis, siunčiantis velniop sistemą ir tai darantis be dirbtinės povyzos, kuriantis atviras dainas, kurios patraukia ne tik nuoširdumu, bet ir elementariais hookais, ir neleidžiantis popkultūrai savęs papirkti, greitai rado savo pasekėjų ir atvėrė jauniems gitaros muzikos kolektyvams nemažai durų.

Tačiau dabar „ba.“ jau nebėra naujokai, nebėra tiesiog maištautojai, kuriems daug kas atleidžiama, nes jauni. Tai vienas svarbiausių Lietuvos roko kolektyvų, o tai reiškia, kad spaudimo jiems netrūksta. Ir nežinau kas, galbūt net tas pats spaudimas, lėmė tai, kad „Neapykanta“ pavadintame darbe aš nerandu net ir tos pačios gaivališkos neapykantos, kuria pulsavo jų muzika prieš tai. Iš vienos pusės, darbas yra kitoks: lyriškesnis, melodingesnis, minkštesnis. Iš kitos pusės, bent man pasirodė, kad „ba.“ prisiklausė per daug patarimų, lyg koks dėdė būtų atėjęs ir truputį pamokęs apie gyvenimą.

Aišku, ironizuoju, bet „H8“ turi daug mamontoviškumo. Jis atsiskleidžia ir bandymuose imtis didaktikos, ir muzikiniuose pasirinkimuose, ir melodinėse struktūrose. Bent man „H8“ yra albumas – virsmas, kai dar nėra iki galo aišku, kokie tie „ba.“ galiausiai bus. Kažkada jie buvo elektronščikai, po to – pjaustė gitaromis, o dabar virto tarpiniu variantu, kuris nežinia kur nuves. Nepaisant to, su kiekviena perklausa aš jaučiu, kad šį darbą vis labiau prisijaukinu (nors lietuvių kalbos klaidos vis dar rėžia ausis), ir, nors nevadinčiau savęs gerbėju, Benas dar gali pasiūlyti man naujų patirčių. O abi „ramunės“ dalys yra tiesiog puikios, todėl vien dėl jų rekomenduoju išklausyti šį darbą. Baigdamas galėčiau pasiūlyti „ba.“ chebrai nusimesti baimes ir atsakomybes bei mažiau klausyti, ką kas siūlo, net jei jie ir skamba kaip autoritetai. Jums to nereikia. O mažiausiai klausykite manęs.

Autorių nuotr.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „bandcamp“)

Grupė „Without Letters“ – „Abundance Supreme“ (Partyzanai Pop Records)

Viena labiausiai neįvertintų Lietuvos grupių, kuri tikriausiai savo šlovės valandos sulauks jau išsiskirsčiusi, pagaliau išleidžia savo pirmąjį albumą, kuriame išlaikomos šios komandos tradicijos, iš kurių svarbiausia yra netikėtumas. Tapęs savotiška stotele talentingiems kūrėjams, kolektyvas neprarado gaivališko naivumo ir nepaperkamumo (patys sako, kad susitaikė su tuo, kad popsiškai neskambės), ir metėsi prie to, kas jiems įdomiausia. Dabar tai tikriausiai yra hard techno, kuris, jeigu grupė tęs savo tradiciją, gyvai skambės absoliučiai kitaip.

„Abundance Supreme“ drąsiai galėčiau vadinti vienu geriausių šiemet girdėtų lietuviškų albumų, kurio tyčinis primityvizmas atspindi elementarią tiesą: viskas, kas genialu, yra paprasta. Atrodytų, kad „Without Letters“ nebėra tiek komplikuoti, tiek sudėtingi, tiek sofistikuoti, kiek buvo anksčiau, bet, nusimesdami savotišką angažuotumą, jie pasiekė kažką gryno: aiškų ritmą, elementarias, bet labai išraiškingas melodijas, tinkamą agresijos ir subtilumo pusiausvyrą.

Todėl „Abundance Supreme“ visų pirma skamba labai švariai, be jokių priemaišų, o šiais post post post kažkokiais laikais tai yra gana reta. Aišku, iš toli ataidintis 10-ojo dešimtmečio atgarsis bent man lyg medumi dar sutepa šio darbo skambesį. Atsižvelgiant į tai, kad grupė jau susitaikė su tuo, kad iš savo grojimo neuždirbs (deja, tokia realybė), „Abundance Supreme“, bent mano nuomone, yra akivaizdžiai laisvas albumas, leidęs letteriams susikoncentruoti į tai, ko jie šią akimirką nori, o ne į tai, ko kitiems iš jų reikia. Ir gal tik turint tokią laisvę kūrybiškumas gali lietis kaip iš gausybės rago.

Autorių nuotr.

92/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „bandcamp“)

„Kabloonak“ – „Kabloonak“ (Tilto namai)

Kartais nereikia trigubai giliaminčių sumanymų, septyniskart modifikuotų instrumentų ir niekad visatoje negirdėtų sąskambių, kartais užtenka tik tingios gitarėlės ir chill dude nuotaikos. Antrasis Jono Narbuto, dar žinomo kaip „Kabloonak“, albumas būtent tai ir žada: paprastą, neįmantrų, kartais šiltai ironišką, kartais naiviai nuoširdų skambesį. Iš vienos pusės, šis projektas – tai dar vienas jau bebaigiančios išsivadėti ir, pripažinkime, užknisti pozityviai fainos muzikikės pavyzdys, kuriam atstovauja tokie gerietiški atlikėjai, kad per gerklę lenda.

Iš kitos pusės, „Kabloonak“ iš šios ordos išsiskiriam pirmiausia, patirtimi, taip pat, kaip minėjau, ironija. Savotiški tongue in cheek stiliaus tekstai, kuriems nėra būdinga dabar itin populiari sekli „ką matau, tą dainuoju, ir tai labai gražu“ filosofija, sujungta su bedroom pop estetika, leidžia kalbėti apie šį projektą ne kaip apie kokį minėtos srovės frontrunnerį, bet kaip atlikėją, kurio nereikia niekam priskirti. Turint omeny ir jei galima tuo tikėti, kad J. Narbutas jį įrašinėjo kaip žmogus-orkestras, galutinis darbo vientisumas ir tikslus kryptingumas dar prideda svorio.

Ir nors klausant ne vieną kartą viršų ima įspūdis, kad gal vis dėlto visas albumas yra viena daina, gal norėtųsi daugiau viražų ir šuolių į nežinomybę, tingus atlikėjo muzikavimas liūliuoja, sėkmingai žaisdamas su fantazija. Galiu pasakyti tiesiai – tai yra tikras vasaros pradžios albumas, kai norisi gulėti po medžiu graužiant obuolį ar geriant kavą idealizuotame Paryžiuje. Neįpareigojantis, neerzinantis, skandinantis tave į spindulius ir kartu nešnekantis nesąmonių. Kartais užtenka ir to, kad galima būtų be didelių minčių pasimėgauti muzika.

Autorių nuotr.

85/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „pakartot“, „bandcamp“)

Grupė „Rammstein“ – „Rammstein“ (Universal)

Nuo pastarojo vokiečių industrinio metalo kolektyvo „Rammstein“ albumo išleidimo prabėgo dešimt metų, tačiau net ir ši ilga pertrauka nepadėjo grupei sukurti ką nors naujo: septintasis jų albumas „Rammstein“ skamba tiesiog ramsteiniškai, o tai, reikia pripažinti, jau kokiais 2005-aisiais buvo nuobodoka. Jeigu jūs nesitikite nieko naujo, esate užkietėję šių vokiečių gerbėjai, „Rammstein“ gal jums ir patiks: jame yra ir tradicinės agresijos, ir neadekvataus švelnumo, ir kontroversijos, tačiau dainos, kurios skambėjo šviežiai ir grandioziškai kokiais 1999-aisiais, natūralu, po 20 metų taps atgyvena.

Šis penketukas, maudamas iš esmės tokias pat dainas ant to paties kurpalio, bando įrodinėti, kad tai kažkas naujo. Ir, kad ir kaip būtų keista, jiems pavyksta: „Deutschland“ vaizdo klipas laikomas kontroversišku, nors tokių pat kaltinimų galėtų sulaukti daug kas, net ir filmas „Iksmenai“. Būtent minėtas kūrinys ir košmariškas „Puppe“ virsta šio albumo viršūnėmis, vertomis pirmųjų trijų albumų šlovės. Visa kita – jau girdėta, klausyta, kartota, atrajota produkcija, skirta gerbėjams ir įspūdingiems koncertams, kuriuose vis tiek visi laukia „Ich Will“, „Du Hast“, „Asche Zu Asche“.

Tačiau dėl to, mano manymu, nėra kalta vien grupė, pats žanras, liežuvį sutraukiančiu pavadinimu neue deutsche härte, yra seklus, jau labai seniai praradęs savo gyvumą ir iš esmės tapęs tiesiog „Rammstein“ pameistriu. Kad ir kaip būtų liūdna, šis LP aiškiai parodė, kad „Rammstein“ akivaizdžiai yra praeities grupė, kurios visiems reikia dėl liepsnų ir šviesų. Nes be įspūdingo šou, be grėsmingos pirotechnikos, be makabriškų kostiumų, ši vokiečių komanda tėra praeities reliktas, lyg tas radijas, kurio nariai klausėsi augdami Rytų Vokietijoje.

Autorių nuotr.

59/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Grupė „The National“ – „I Am Easy To Find“ (4AD)

Šiais laikais, kai visi iki apsivėmimo yra politiški, aktyvūs, protingi, sąmojingi ir būtinai jaučiantys pareigą tai pareikšti, atsiranda kolektyvai, kurie, rodos, suka tas pačias temas, tačiau jie tiek iš esmės yra svarbūs, kad kontrargumentų sunku surasti. Roko grupė „The National“ yra būtent tokia – nuolat knibinėjanti žmogaus nesaugumo, meilės, tikrumo klausimus, tačiau vis pateikianti tai naujai, nors ir labai pažįstamai.

Grubiai tariant, jau aštuntojo jų albumo „I Am Easy To Find“ pagrindinė naujovė – prie Matto Beringerio prisijungę moteriški vokalai. Tačiau gilumoje šis papildymas leidžia nuskambėti taip ilgai lauktam dviejų dialogui: dažniausiai Mattas su savo balsu ir vyno taure skamba vienišas, dabar – na, nors ne vienas. Banalu kalbėti, kad moteriški vokalai (o jomis verta pasidomėti, kiekviena ši moteris – stipri solo atlikėja) suteikia subtilumo ir minkštumo, bet taip, „I Am Easy To Find“ nebėra toks žaižaruojantis darbas, jame nereikia tikėtis sulaukti gitarinių ar vokalinių sprogimų.

Vietoj to, jį klausydamas vis jusdavau projekciją į praeitį, lyg šis albumas vis bandytų užgriebti žmogaus ar poros vieną kitą prisiminimą. Gal ir tikslu būtų pasakyti, kad „The National“ sensta, bet tai jų kūrybai, kaip ir geram vynui, nė kiek nepakenkia. Alkoholio paprovokuotą maištingumą keičiantis susimąstymas ir gebėjimas reflektuoti kaip tik sukuria labiau niuansuotą skambesį, dėl kurio šis LP skamba ir labai subtiliai, ir labai drąsiai. „I Am Easy To Find“ yra eilinis nuostabus opusas, kurio aš klausysiuosi ne kartą. O jeigu norėtumėte maksimalaus patyrimo, pasižiūrėkite „YouTube“ su šiuo albumu susijusį to paties pavadinimo trumpametražį filmą su Alicia Vikander. Jei neverksite, jūs neturite sielos.

Autorių nuotr.

90/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių