Muzika, kuri skverbėsi pro geležinę uždangą

Tarsi rokenrolas

Tokių dokumentų galima išvysti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje eksponuojamoje virtualioje parodoje „Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje“. Jos kuratorius, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis į parodos atidarymą subūrė sovietmečiu scenas užkariavusius atlikėjus, tad istorijos buvo išgirstos iš pirmų lūpų.

"Noriu, kad šis mūsų susitikimas būtų tarsi rokenrolas", – parodos kuratorius ragino prisijungti prie diskusijos apie okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

"Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje" – P.Girdenis neslepia, kad vien parodos pavadinimas sukėlė pasipiktinimo bangą. "Tie, kuriems sovietmetis galbūt kelia nostalgiją, stebisi – koks dar galėjo būti ribojimas, kai koncertų salės lūžo nuo žiūrovų, gamyklos gaudavo brangiausių aparatūrų užsakymus, įmonėse vyko saviveikla?" – pasakoja P.Girdenis.

Jis pats nei pritaria, nei paneigia ribojimo savoką. Anot skyriaus vedėjo, parodos dokumentai patys atsakys į rūpimą klausimą.

Turbūt nereikia nė rašytinių šaltinių prisiminti, kad visos muzikinės programos turėjo būti išklausytos komisijų. Tačiau kontrolė vyravo ne tik scenose. Kokteilių baruose ir restoranuose, kaip byloja kai kurie dokumentai, buvo reikalinga ypatinga priežiūra, nes saviveiklos ten būta daugiausia.

Ypatingas dėmesys teko specifiniams žanrams – sunkiajam rokui ir sunkiajam metalui. Anot P.Girdenio, tai lėmė, kad Lietuvoje muzikos sukurta, atlikta ir išgirsta mažiau, nei galėjo ar net turėjo būti.

Pirmoji diskoteka – Kaune

Dokumentuose užfiksuoti atvejai, atskleidžiantys tuometį valdžios santykį su Lietuvos muzikos atstovais, atlikėjais ir jų klausytojais. Tai ne tik rašytiniai tekstai, galima išvysti ir vizualių.

Viename jų – Klaipėdos uoste tarnybą atliekantys pasieniečiai, kurie stilingai šoka pagal džiazo muziką. Apie nederamą elgesį pranešė sovietinės pasienio kariuomenės Operatyvinio skyriaus agentas "Orlov".

Muzika ant kaulo arba muzika ant šonkaulio – tai vienas vadinamojo chruščiovinio atlydžio reiškinių, kai iš nereikalingų rentgeno nuotraukų buvo gaminami vinilinių plokštelių prototipai.

Muzika ant kaulo arba muzika ant šonkaulio – tai vienas vadinamojo chruščiovinio atlydžio reiškinių, kai iš nereikalingų rentgeno nuotraukų buvo gaminami vinilinių plokštelių prototipai. Tiesa, tai ne vienintelis melomanų būdas turėti mėgstamos muzikos įrašų. Kai kurie brangių plokštelių gaudavo iš užsienio, mainydami jas į pašto ženklų kolekcijas. Saugumas į tokią veiklą žiūrėjo itin neigiamai, nes tai atseit formavo neteisingą užsieniečių požiūrį į sovietinę tikrovę.

Viename dokumentų minima Jaunimo kavinė. Ten, anot rašytinio šaltinio, lankytojai klausydavosi ultramodernios džiazo muzikos, linksmindavosi iki paryčių, pasakodavo antisovietinio tipo anekdotus ir kalbėdavo "nacionalistinėmis temomis".

Kauniečiai gali didžiuotis laikinojoje sostinėje surengta pirmąja oficialia diskoteka ir roko festivaliu, kuriuos organizavo Kauno politechnikos instituto klubas. Jo prezidentas Algimantas Šešelgis atvyko į parodą ir pasidalijo prisiminimais.

"Norint organizuoti tokius renginius, reikėjo veikti per komjaunimą, tačiau tai vis tiek nebuvo paprasta, – pasakojo A.Šešelgis. – Diskotekoms kaupdavome įrašus. Tam reikėjo išsinuomoti plokštelę. Valanda – 5 rubliai. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Per valandą turėjai spėti plokštelę pasiimti, padaryti kokybišką įrašą, jį nurašyti ir grąžinti. Kitaip būtų reikėję mokėti jau 10 rublių."

Ribojimas brovėsi ne tik į muzikos atlikėjų gyvenimą, bet varžė ir jų klausytojus. Emocijos galėjo būti per didelės, tad pageidautina, kad pasirodymai scenoje tokių nekeltų. Apie tai liudija 1982 m. Miko Suraučiaus ansamblio koncertas Palangoje, kurio metu publikos švilpimas ir šaukimas sukėlė valdžios institucijų pasipiktinimą.

Ištikimybė principams

Parodos kuratorius P.Girdenis surado laiko ir pokalbiui su "Kauno diena".

– Kaip kilo parodos idėja?

– Lietuvos archyvai ne tik saugo, tiria, bet ir populiarina Nacionalinio dokumentų fondo dokumentus. Nuolat rengiamos įvairiausių temų virtualios ir stacionarios parodos. Kadangi Lietuvos ypatingojo archyvo parodos "Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje" daug herojų – gyvi ir sveiki, nuspręsta, kad būtų puiku visiems sueiti, padiskutuoti, pasidalyti prisiminimais. Idėja pasitvirtino su kaupu, kadangi išgirdome ne tik įdomių pasakojimų iš pirmų lūpų, bet ir vertingos informacijos, dėl kurios turėjome nedelsdami atlikti svarbius pataisymus parodos tekstuose.

– Kokie Lietuvos atlikėjai, jūsų nuomone, buvo drąsiausi draudimo laikotarpiu?

– Nedrįsčiau vartoti žodžio "draudimas". Ilgai galvojau, koks žodis tinkamiausias ir labiausiai atitinkantis tikrovę. Tai žodis "ribojimas". Vienos srovės buvo draudžiamos, kitos filtruojamos, koncertinės programos griežtai kontroliuojamos, o rezultatas buvo toks, kad populiariosios muzikos sukurta, atlikta ir išgirsta buvo daug mažiau, negu galėjo ir turėjo būti sukurta, atlikta ir išgirsta.

Drąsiausiais, tiksliau, principingiausiais ir ištikimiausiais rokenrolo idėjai laikyčiau 1968–1972 m. Kaune egzistavusią roko grupę "Raganiai", kurios dainą "Ištirpęs sniegas", atliekamą Vytauto Kernagio ir "Dainos teatro", iki šiol galima išgirsti radijo bangomis. Tai grupė, kuri nedalyvavo jokiose oficialiose apžiūrose, ignoravo vadinamųjų tarybinių kompozitorių kūrybą, nesistengė laviruoti, nepaisė galiojusių taisyklių. Ne veltui grupės būgnininko Natano Gitkindo pavardė figūruoja KGB sudarytuose vadinamojo nepalankaus jaunimo grupuočių sąrašuose.

Juk pats žodis "rokas" sovietinės nomenklatūros atstovams skambėjo kaip keiksmažodis.

Drąsūs buvo ir kiti atlikėjai. Kūrybinių kompromisų nepripažino per apžiūras nuolat diskvalifikuotas sunkųjį roką grojęs Olego Sartakovo trio. Principingai už roko grupės sąvoką kovojo, už "nihilizmo, pesimizmo ir subjektyvizmo propagavimą" komisijos tiesiog sudraskytas "Saulės laikrodis". Juk pats žodis "rokas" sovietinės nomenklatūros atstovams skambėjo kaip keiksmažodis, o jie, užuot pasivadinę instrumentiniu ar vokaliniu-instrumentiniu ansambliu, turėjo įžūlumo laikytis principų.

Kai kurie atlikėjai demonstravo neregėtą išmonę ir išradingumą. Pavyzdžiui, vilniečių studentų medikų grupė "Sa-Sa" itin gūdžiais 1984-aisiais įsigudrino rengti teatralizuotus alternatyvios muzikos koncertus, viešai apsiskelbusi "kapitalizmo grimasas pašiepiančia agitbrigada".

Negalima nepaminėti Aleksandro Jegorovo-Džyzos (1952–2014) – vieno ryškiausių hipių judėjimo dalyvių, nuolatinio įvairių renginių organizatoriaus, 1970 m. balandžio mėnesį "Žirmūnų" restorane vykusio pogrindinio roko festivalio metu atlikusio šmaikščias, aštrias oficialiosios sovietinės estrados kūrinių parodijas.

– Kodėl žmonės ryždavosi rizikuoti ir kurti draudžiamą muziką?

– Jeigu ir vėl pavartojote žodį "draudžiama" muzika, tai atsakydamas norėčiau vėl ją sušvelninti ir pervardyti nepageidautina muzika. Ne tiek draudžiamos, kiek akivaizdžiai nepageidautinos buvo sunkesnės roko muzikos kryptys – sunkusis rokas, o vėliau, iki Gorbačiovo pertvarkos, – sunkusis metalas, alternatyvios muzikos srovės, neva būdingos tik vadinamajam supuvusiam kapitalistiniam pasauliui.

Nepaisant varžymų ir ribojimų, vis tiek atsirasdavo šios muzikos kūrėjų ir atlikėjų, o priežastis gana paprasta. Ištikimų savo principams, atsidavusių savo kūrybai, kompromisų nepripažįstančių kūrėjų visuomet buvo ir bus. Kaip bus ir tų, kurie siekia vieno vienintelio tikslo – kiek tik įmanoma platesnio pripažinimo, ir dėl to pripažinimo buvo, yra ir bus pasiryžę aukoti beveik viską.

Buvo ir tokių, kurie laikėsi aukso vidurio. Oficialioms apžiūroms, komisijoms šie kolektyvai atlikdavo tokias programas, kokių reikalavo taisyklės, o per pasirodymus, ypač  laisvesnio pobūdžio vakarus šokių klubuose, grojo tai, ką jiems liepdavo groti širdis.

Algimantas Šešelgis ir Povilas Girdenis

– Kodėl kai kurie žmonės sako, kad sovietmečiu nebuvo jokių draudimų?

– Pirmiausia, kiekvieno žmogaus sąmonė turi polinkį į romantizmą. Daugelis praeitį prisimename gerokai šviesesnę, negu ji buvo iš tikrųjų. Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus pasijunta nejaukiai, išgirdęs šiuolaikinio jaunimo mėgstamą muziką, ir liūdnai kraipydamas galvą atsidūsta: "Mūsų laikais tai bent muzika buvo, dailiai pasipuošę, pasitempę dideli ansambliai, tvirtus balsus turėję solistai, o dabar vienas staugia, kitas stena – kas čia per muzika..."

Tiek šie žmonės, tiek anuometiniai muzikos žinovai ar kūrėjai neretai net pasiilgsta komisijų, kurios neva tik kontroliavo meninį lygį, neleido neva visokiam šlamštui skambėti scenose bei eteryje ir kurių dėka nebuvo tokio baisaus smukimo, koks neva yra dabar. Tada ir prasideda kalbos, kad niekas jokios laisvės nevaržė, kad viskas, kas buvo geriausia, pasiekė klausytojus, o tie menami ribojimai – tai tik paikos, padoraus meninio lygio pasiekti nepajėgusių nevykėlių aimanos.

Taip mąstančius ir taip šnekančius žmones galima suprasti. Ypač tuos – kurie buvo pripažinti kūrėjai, kurių kūriniai skambėjo eteryje kone monopolinėmis teisėmis, o jie patys naudojosi įvairiomis privilegijomis, o kartais net sprendė kitų kūrėjų likimą. Žinoma, jiems labai skaudu, kai šiandien bet kuris žmogus, nepaisant jo išsilavinimo, sukūręs bet kokio lygio muzikos kūrinį, faktiškai yra lygiavertis Kompozitorių sąjungos nariui, o viską dažniausiai lemia to kūrinio populiarumas ir transliacijų skaičius. Tačiau tai ir yra laisvė bei lygios galimybės, prie kurių nėra paprasta priprasti. Galima plačiai kalbėti šia tema, tačiau vienintelis populiariosios muzikos vertintojas ir teisėjas gali būti tik žiūrovas, klausytojas, turintis teisę viską išgirsti ir atsirinkti tai, kas jam priimtina.

– Minėjote, kad jei ne ribojimas, muzikos būtų sukurta ir išgirsta daugiau. Kaip manote, ar tai padarė įtakos muzikos vystymuisi Lietuvoje ir jos dabartinei situacijai? Jei taip, tai kokią?

– Atsakyti į klausimą, kaip būtų, jeigu būtų, nėra paprasta, tačiau aš atsakysiu labai trumpai. Esu įsitikinęs, kad jeigu ne sovietmečio ribojimas – tai viskas aplinkui būtų daug spalvingiau, kad mūsų populiariosios muzikos istorija būtų žymiai turiningesnė ir įdomesnė, kad turėtume didžiules įvairiausių žanrų atlikėjų fonotekas, kad tiek roko muzikantai, tiek popmuzikos šviesuliai turėtų daug daugiau gerbiamų praeities autoritetų, įvairių gražių iš tolimos praeities atėjusių tradicijų. Gal net vyktų ne vienas masinis renginys, ne vienas spalvingas festivalis, skaičiuojantis savo 40-ąsias ar net 50-ąsias metines. Visiškai nesistebėčiau, jeigu iki šiol muzikuotų kokie nors dailiai pagyvenę, bet energingi roko muzikantai ar gražiai sulaukę garbaus amžiaus popmuzikos artistai, apvažiavę su koncertais visą Žemės rutulį ir išleidę šimtus visame pasaulyje klausomų albumų. Šypsotės, galvojate, kad saldžiai fantazuoju, tačiau nefantazuojant improvizuoti tema kas būtų, jeigu būtų, tikriausiai, neįmanoma.