Kompozitorius D. Strupinskas: muzika, emocija ir humanizmas

– Prodiusuoji ir kuri muziką jau seniai, tačiau šis darbas dažnai lieka už kadro.  Pristatyk savo naujausius darbus.

– Naujausias prodiusuotas albumas buvo ba. – NAUTO. Po jo išleidau savo solinį EP „Underscore“.

Šiuo metu kino teatruose sukasi trys pilnametražiai filmai, kuriems parašiau garso takelius (Austėjos Urbaitės „Per Arti“, Irmos Pužauskaitės „Devintas žingsnis“, Ilzės Kungos „My Freedom“).

Ką tik pabaigiau kurti muziką Lienės Lindės filmui „Black Velvet“ ir Ado Burkšaičio trumpametražiam filmui „Tušinukas“. Dabar dirbu prie Gedimino Šiaulio animacinio filmo „Ambertale“ ir baigiu keturiolika  metų su bičiuliais puoselėtą projektą „Snapsounds.lt“.

– Norėjau pradėti pirmiausia nuo tavo grupės – „Domas Strupinskas Band“. Grupė neturi nuolatinių narių  ar stiliaus, o naujausio EP kūrinius koncertuose atlieki vienas. Kiek laiko pavyksta skirti  šiai veiklai?

– Kadangi didžiąją laiko dalį kuriu muziką filmams arba kam nors padedu, asmeninei kūrybai laiko lieka mažai. Tačiau man ji būtina. Joje niekas nevaržo. Išgyvenu kokį nors periodą, jį sudedu į muzikinį juodraštį. Kada turiu erdvės ir laiko to imtis, pradedu galvoti:  groti vienam ar su žmonėmis? Kam nors prisijungus jie tampa mano nuolat mutuojančios grupės dalimi.

– Kurioje Lietuvos scenoje matai savo grupę ir kokiai auditorijai grupė turėtų labiausiai patikti / rekomenduotum?

– Niekada apie tai nemąsčiau. Per laiką ir įvairias patirtis kūryba kinta. Kažkada buvo indie, vėliau braidžiau po baladės žanrą, tuomet patraukė šiuolaikinė  klasikinė  muzika, neseniai persirgau sonoristikos etapą. Koncertuose skamba best of. Žmonės, kurie tuo metu groja kartu, viską nuspalvina kažkokia bendra spalva. Dėl auditorijos nežinau. Gal mano muzika galėtų patikti kiek melancholiškesniems, kuriems patinka prisėsti ir pasiklausyti.

R. Šeškaičio ir P. Burako nuotr.

– Naujausias tavo darbas – EP „Underscore“. Kaip atrodė kūrybos procesas ir kokia šio EP istorija?

– Šiame darbe grupę iškeičiau į modulinį sintezatorių ir įvairias garso manipuliacijas. Norėjosi išeiti už klasikinės formos ribų. Pažaisti juslėmis, sąskambiais. Nesėkmingai bandžiau kelis kartus įrašyti. Teko atsisakyti net beveik pabaigtų vaizdo klipų. Šiaip skausmingas procesas. Tačiau užsispyriau, dar kartą susirinkau visą medžiagą, išmoktus metodus, per nepavykusias sesijas sukauptus garsus – susidėjau viską į sugalvotą sistemą ir per vieną vakarą įrašiau gyvai studijoje. Trečias kartas nesumelavo.

– Kokie grupės planai? Koncertuojate retai, o ne vienam melomanui norėtųsi išgirsti gyvai…

– Grupė ir koncertai egzistuoja tada, kai kas nors gražiai pakviečia, suteikia padorias sąlygas pasirodyti ir pasiūlo adekvatų honorarą. Tada galiu sumokėti savo kolegoms muzikantams už jų laiką, normaliai parepetuoti, turėti savo pasirinktą garso režisierių ir t. t. Manau,  pusiau apmokamų koncertų tradicija yra visapusiškai žalinga. Visada agituoju kolegas nemokamai negroti.

– Bene naujausias tavo darbas – garso takelis lietuviškam filmui  „Devintas žingsnis“. Kaip suvedė keliai su filmo režisiere? Kas sudomino ir kodėl ėmeisi kurti muzikinį foną šiam filmui?

– Kartu su Irma studijavome Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Buvome bendroje kompanijoje. Kai ji išvažiavo mokytis kino į Ameeeeeriką – sukūriau muziką jos trumpametražiui „The Morning After“. Tada nuosekliai atėjo laikas ir ilgametražiam.

– Kaip sekėsi kūrybos procesas?

– Kurti buvo lengva, nes žinojau, ką noriu pasakyti. Filmo siužetas vyksta Klaipėdoje ir vienas pagrindinių veikėjų neša tam tikrą klubinių laikų naštą. Bandžiau įsivaizduoti, kaip Ričardas Gavelis romantizuotų uostamiesčio neviltį ir purvo jausmą. Taip susidėliojo nuolat galvą spaudžiantis dumblas, kažkur iš rūko išnyrantis, apie taurius jausmus meluojantis saksofonas. Kad nebūtų maža, pridėjau blogos klubinės muzikos, menančios amfetamininio marozo euforiją.

R. Šeškaičio ir P. Burako nuotr.

– Kaip skiriasi albumo prodiusavimas ir darbas prie filmo garso takelio? Lengviau ar sunkiau kurti takelį filmui?

– Man lengviau kurti filmams. Čia yra ribos. Turi dramaturgiją, mizanscenos nuotaiką, kameros judesį, veikėjų motyvacijas, aiškiai išreikštą stilių, montažo greitį ir daug kitų dalykų. Albumo prodiusavimas dažnai yra beribėje erdvėje. Visiškai kitas pojūtis.

– Toliau kursi filmams? Ką dar norėtum išbandyti ir įdomaus sukurti?

– Kursiu toliau. Atrodo, teks išbandyti orkestrą. Labai dėl to džiaugiuosi. Dar norėčiau padirbti su režisieriumi, kurio panašios muzikinio skonio ištakos. Norisi tokio instant click ir mažiau šnekų.

– Kas tau svarbu kuriant muziką? Į ką pirmiausia kreipi dėmesį kaip kūrėjas, o į ką – kaip klausytojas?

– Manau, svarbiausia yra emocija. Kaip kūrėjas dar papildomai kreipiu dėmesį į darybą, tembrus, atlikimą, bendrą skambesį... Tačiau čia antraeiliai dalykai. Pastebėjau, kad iš savo, kaip klausytojo, perspektyvos vis dažniau užsimanau lengvumo.

– Net keletas alternatyvios scenos kūrėjų sakė, kad norėtų su tavimi padirbėti. Kas tau svarbu dirbant su kitais autoriais ir kaip juos atsirenki?

– Man svarbiausia – motyvacija. Jei kažkas dega, ruošiasi, tiki, nori sunkiai dirbti – važiuojame.

Būna, kad ateina ir strigę žmonės. Gal kažkur pasiklydę, gal pametę viziją. Reikia iš naujo atrasti, priminti. Tačiau pasitaiko ir įžūlių oportunistų, kurie tiesiog tingi kurti patys – atsineša 20 sekundžių savo medžiagos ir reikalauja, kad viską atliktum už juos. Jei pavyks gerai – tyliai patapšnos per petį. Nepavyks – viešumoje paaukos būtent tave. Albumo prodiusavimas – minų laukas, tad dabar renkuosi labai atsargiai.

R. Šeškaičio ir P. Burako nuotr.

– Su kuo norėtum pats padirbėti?

– Su Jonny Greenwoodu. Nuo vaikystės rezonuoja didžioji dalis jo kūrybos. Kai jau niekuo nebetikiu, jo kataloge iš naujo surandu atsakymų, kodėl man ta muzika išvis patinka.

Po šio interviu lekiu į Paryžių, kur jis pristatys naujausią albumą „Jarak Quaribak“ (liet. „Kaimynas yra tavo draugas“). Jame Artimųjų Rytų (Izraelio, Palestinos, Irako, Tuniso, Egipto) vokalistai dainuoja vienas kito šalių meilės dainas. Pastarųjų  dienų politiniame kontekste ši partnerystė staiga tapo itin įkrauta.

– Kuris įgyvendintas projektas buvo pats įsimintiniausias, geriausias ar kėlė daugiausia iššūkių? Kodėl?

– Snapsounds.lt. Keturiolika  metų su Tomu Verbaičiu ir Narvydu Naujaliu savo asmeninėmis lėšomis filmavome ir įrašinėjome Vilniaus alternatyvą. Čia išmokau daugiausia. Darbo, ryžto, atkaklumo, draugystės, tikėjimo kitų gerumu. Tai tikrai brangiausia, ką turiu.

– Koks dabar būtų svajonių projektas? Kokį iššūkį dabar sau išsikeltum?

– Šiuo metu grįžtu į pradžią. Turbūt ne paslaptis, kad absoliučiai nemoku muzikos teorijos. Dabar kažkodėl ji pasidarė graži ir įdomi. Tas matematinis visuotinės tvarkos momentas. Tad norėčiau šiek tiek pasimokyti ir sukurti paprastos, harmoningos muzikos.

– Kas toliau? Kokie ateities projektai? Ką dar planuoji?

– Planuoju kažkaip neišprotėti karo ir naujojo pasaulio kontekste. Esu humanistas iki panagių. Vienu metu rinka ir visokie velniai buvo išmušę šį mano vidinį polį kaip kažkokią atgyveną. Dabar nubudau ir dideliu greičiu grįžtu liftu atgal į save.