Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu pranešė, kad, eidamas aštuoniasdešimt šeštuosius metus, mirė literatūrologas, literatūros kritikas, pedagogas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos narys prof. dr. Petras Bražėnas.
P. Bražėnas gimė 1941 m. sausio 1 d. Mažeikiuose, Molėtų rajone. 1958 m. baigė Molėtų vidurinę mokyklą, 1958–1960 m. dirbo akmenskaldžiu, kultūros namų direktoriumi. 1960–1965 m. studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. Iki 1970 m. mokytojavo Molėtuose. 1978 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją.
Ypatingas ir itin reikšmingas P. Bražėno profesinės veiklos etapas buvo susijęs su rašytojų bendruomene.
1976–1990 m. jis ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretoriaus, o 1985–1990 m. – valdybos pirmojo sekretoriaus pareigas. Ilgus metus buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcinės kolegijos narys. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu buvo nuo 1975 metų.
Nuo 1990 m. iki 2013 m. P. Bražėnas dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau – Lietuvos edukologijos universitetas). Nuo 1992 m. ėjo Lituanistikos fakulteto dekano pareigas, buvo docentas, Lietuvių literatūros katedros profesorius.
Nuo 1995 m. buvo šio universiteto senato narys, nuo 1999 m. – mokslo darbų žurnalo „Žmogus ir žodis“ redakcinės kolegijos narys.
P. Bražėnas išugdė ne vieną lituanistų bei mokytojų kartą, dalydamasis giliomis žiniomis, akademiniu reiklumu ir pedagogine išmintimi.
Kritikos straipsnius ir recenzijas spaudoje P. Bražėnas skelbė nuo 1971 metų. Jis įsitvirtino kaip vienas autoritetingiausių XX a. antrosios pusės bei šiuolaikinės lietuvių prozos tyrinėtojų ir vertintojų.
Išleido reikšmingas literatūrologijos ir kritikos knygas: „Ties dešimtmečių riba: kritikos etiudai“ (1974), „Žmogus ir žodis prozoje“ (1978), „Romano šiokiadieniai ir šventės“ (1983), fundamentalią monografiją „Juozo Apučio kūryba“ (2007), mokslo darbų apžvalgą „Žmogiškųjų vertybių meninė raiška XX amžiaus lietuvių prozoje“ (2008), studiją, straipsnių ir recenzijų rinkinį „Amžininkai ir bendraamžiai“ (2010), knygą „Rudeninės pabiros“ (2021). Taip pat sudarė Juozo Apučio kūrybos rinktinę „Tolimas Balčios kraštas: apysakos ir novelės“ (2016).
Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės, dar viena išskirtinė P. Bražėno veikla – jo moderuojami literatūros vakarai:
„Salės būdavo pilnos, nes visi žinojo: jeigu vakarą veda P. Bražėnas, nuobodu nebus. Jis taip mokėjo prakalbinti knygą pristatantį kolegą, taip gerai būdavo susipažinęs su jo kūryba, kad net ir pora valandų pralėkdavo nepastebimai. Išskirtinis P. Bražėno humoras, šmaikštumas, gebėjimas giliai paslėptus „grūdus“ nuteikdavo viltingai ir patį rašytoją, ir jo skaitytojus. Tokį nepaprastai lengvą, įdomų, charizmatišką jo bendravimą su auditorija minėjo ir dar ilgai minės kolegos bei turbūt šimtai jo ugdytų studentų.“
Už svarų indėlį į literatūros mokslą ir kultūrą P. Bražėnas 2021 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Informaciją apie atsisveikinimą su velioniu bus paskelbta artimiausiu metu.
Šalies vadovai pareiškė užuojautą
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį pareiškė užuojautą dėl literatūrologo, kritiko, pedagogo, profesoriaus Petro Bražėno mirties.
„Lietuva neteko iškilaus humanitarinės kultūros šviesuolio – autoritetingo literatūros tyrinėtojo, kurio konceptualūs darbai ir gilios įžvalgos formavo mūsų sampratą apie XX amžiaus bei šiuolaikinę lietuvių prozą, ugdė pagarbą ir atsakomybę už gimtąjį žodį“, – užuojautoje sakė šalies vadovas.
Pasak G. Nausėdos, lemtingu virsmo laiku vadovaudamas Lietuvos rašytojų sąjungai ir aktyviai veikdamas viešajame gyvenime, P. Bražėnas reikšmingai prisidėjo Lietuvai žengiant į laisvę.
„Šviesus Profesoriaus atminimas išliks gyvas ne tik jo išugdytose lituanistų, pedagogų bei kultūros kūrėjų kartose, bet ir visos mūsų visuomenės atmintyje“, – teigė prezidentas.
Užuojautą dėl P. Bražėno mirties pareiškė ir Seimo pirmininkas.
„Netekome talentingo rašytojo, literatūros kritiko, pedagogo Petro Bražėno, kurio kūryba ir darbai, įspūdingi ir įsimenantys pasakojimai, gilus ryšys su žmonėmis praturtino mūsų literatūrą, kultūros, meno ir mokslo pasaulį. Velionis visą savo gyvenimą jautė didžiulę atsakomybę už lietuvišką žodį, už savo kraštą, savo kilniu pavyzdžiu įkvėpdamas ir kitus plunksnos brolius bei šalia esančius. Jo kūryba, liudijanti meilę Lietuvai, jos žmogui visam laikui išliks vertinga mūsų žodžio ir meno dalimi. Šią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiu Velionio šeimos narius, artimuosius, kolegas rašytojus, visą kultūros bendruomenę“, – rašoma J. Oleko užuojautoje.
Naujausi komentarai